Menininkė, karpinių meistrė Elvita Šeputaitė iš Skuodo 2020-uosius, kitaip nei daugelis mūsų, tapatinančių juos su pandemija, prisimena kaip iškilius tautodailės metus su prasmingomis liaudies meno parodomis, su naujais jos pačios pagimdytais kūriniais, personaline karpinių ir mamytės liaudiškų juostų bei sodų paroda, pagaliau su brolio Edmundo dovana – simbolinėmis paties padirbdintomis geležinėmis žirklėmis, kurias ji vos pakelia.

Tautodailė gyva

„Per šiuos metus maloniai nustebau, kad tautodailei šitiek dėmesio, kad liaudies menas gyvas, jis gyvuos, kad mes, menininkai, mažais žingsneliais judame link aukštesnės kokybės, – mąsliai prašneko Elvita. – Nežinia, ar mano buvę mokinukai (Elvita kurį laiką dirbo pradinių klasių mokytoja Skuodo rajono mokykloje), kuriuos šalia A, B, C bei skaičių dar mokiau karpymo meno, ateityje karpys… Vis dėlto, prisilietimas prie bet kokios meno srities ugdo kruopštumą, tvarkingumą, norą užbaigti pradėtą darbą. Vaikus traukia darbeliai, duodantys greitą rezultatą. Jie įsijaučia, ir jau ne vien aš, o patys pasiūlo iškirpti smulkesnį lapelį, prie vieno žiedelio prijungti kitą… Šiuo metu esu atsidėjusi kūrybai, bet mokykla vis viena labai traukia.“

Gamta sufleruoja

Iš kur semiatės įkvėpimo? – tai dažnas jai ir, beje, daugeliui menininkų užduodamas klausimas. Atsakymas bemaž visų vienodas: iš gamtos. „Štai man ir kilo mintis parodyti, kaip viskas susiję – augalas ir karpinys, – aiškina ji. – Ėmiau iš arti fotografuoti dalelę augalo, o po to jį atkartoti karpinyje. Autentiškumas čia nebūtinas, svarbiau stilistika. Taip gimė nemažai karpinių-paveikslų. Štai geltona kiaulpienė ir greta jos – vientisas karpinys nuo pienės pumpuro, jos žiedo iki gležnų pūkelių. Arba pavasariniai medžių pumpurai – sekdama fotografija sukūriau karpinį su medžių šakomis... Dabar aš tuo ir gyvenu. Pirma akys užkliūva už gamtos kūrinio, o jau tada kuriu paveikslą arba atvirkščiai. Atsiųsiu nuotrauką, – aš su paveikslu rankose. Jau turėjau įrėmintą karpinį augaliniais motyvais ir staiga parduotuvėje pamačiau panašaus rašto suknelę. Na, negalėjau jos neįsigyti, o nusipirkusi įsiamžinau su darbu…“

Saulėlydžio fone

Elvita dabar bando tai, ko anksčiau nesiėmė. Aišku, karantinas pristabdė parodas, bet liko daugiau laiko paklajoti po gamtą su fotoaparatu. Gimė daugiau teminių darbų. Jei anksčiau menininkė nekūrė pavadinimų savo darbams, tai dabar jie tarsi savaime atsiranda. Kvadratinėmis figūromis išraižytą darbą ji paskyrė šachmatų dienai, paukščio simbolį – Poezijos festivaliui, o parodai „Iš žiniuonės skrynios“, skirtai paminėti Eugenijos Šimkūnaitės veiklą, Elvita sukūrė karpinį augaliniais motyvais „Nėr žolynų negydančių“. Dar ji savo karpiniais Velykų ir Žolinės temomis praturtino parodą „Sakralinė liaudies dailė. Karpiniai“. Jos karpiniuose dažna ir jūros tematika. „Jūrą aš tiesiog dievinu, – tikina menininkė, – na, kaip neįamžinsi nuostabaus saulėlydžio…“ Ir sumanė padabinti pajūrio krantą savo besiplaikstančiais karpiniais. Stebina, kaip jie išsilaiko? Pasirodo, darbai laminuojami – juos galima suglausti ir ištempti lyg armonikėlę. Pakankamai stabilūs, žinoma, jeigu nėra vėjo. „Visa esmė – tinkamai pasirengti šiam procesui, – aiškina moteris. – Išlaukti, kol nurims vėjas ir saulė priartės prie horizonto, kol bus tinkamiausias metas paspausti fotoaparato mygtuką… Ši veikla suteikia daug teigiamų emocijų!“

Mėgsta abstrakcijas

Ar Elvitai svarbi karpinių istorija, tradiciniai motyvai, lietuviški ornamentai? „Svarbu, kaip aš pati karpau – ir tradiciškai, ir kitaip, originaliai, – pasakoja menininkė. – Parodoms, pvz., „Sakralinė dailė“, taikiau tradicinius karpinius su populiariais liaudies motyvais, bet mano mėgstamiausi darbai – abstrakcijos, dekoratyvinės kompozicijos. Juose, be abejonės, įsipina koks nors liaudiškas motyvas ar elementas. O pristatinėdama netradicinius karpinius skleidžiu žinią, jog karpinys gali būti kitoks, nors toks pat trapus ir žavus. Mėgstu tuos perėjimus iš liaudiškumo į šiuolaikiškumą, žinoma, stengdamasi sudominti, sugrąžinti žiūrovą ir į praeitį…“

Paskirtis – puošyba

Lietuvoje karpiniai žinomi maždaug nuo XVI a., jų paskirtis – puošybinė. Iškarpytais takeliais būdavo apipinami šventųjų paveikslai, ažūrinėmis staltiesėlėmis puošiami stalai, užuolaidėlėmis – langai. Dar žmonės karpydavo servetėles, staltieses, skirtas uždengti lentynoms, krikštasuolėms, spintoms, spintelėms. Ankstyviausieji darbai yra geometrinių formų (rombai, kvadratai, trikampiai), primenantys karinę simboliką – ginamąją tvirtovės sieną, strėles ar vėliavas. Kai kurie iš jų labai paprasti.

E.Šeputaitė: „Pradedantysis karpytojas popierių paprastai sulenkia per pusę arba į keturias dalis. O kai kūrėjas įsivažiuoja, gali karpyti sulenktoje ir nesulenktoje pusėje, gauna simetrišką ir asimetrišką darbą viename.“

Vėlesnio laikotarpio karpiniai įmantresni, baroko stiliaus. Vaikams karpiniai neretai atstodavo žaislus: moterys iš popieriaus iškarpydavo arkliukus, paukščiukus, gėlytes, ypač tulpes. Daugybė puošmenų, aišku, neišliko, nes seniesiems papuošimams susidėvėjus, prieš kiekvienas šventes buvo karpomi nauji. Literatūros apie šį meną taip pat nedaug. Lietuvoje daug karpančiųjų, ir kiekvienas karpytojas turi savo stilių, braižą. Visi stengiasi išlaikyti tautines tradicijas – augalinius motyvus, ornamentiką. Dažnai kartojasi vienas stipriausių liaudies simbolių – pasaulio medis, turėjęs išskirtinį vaidmenį: jis lėmė Visatos sandarą ir jos turinį, įkūnijo stabilumą. Žvelgiant vertikaliai, apatinė dalis yra šaknys, vidurinė – kamienas, viršutinė – šakos. Su viršutine dalimi siejami paukščiai, saulė.

Asimetrijos žavesys

Ar menininkei svarbi karpymo technika, būdai? „Pagal išorinį vaizdą karpiniai gali būti simetriški, asimetriški ir mišrūs, – aiškina Elvita. – Mano mėgstamiausias – asimetrinis karpymas. Dirbu peiliuku arba žirklėmis. Pasidarau eskizą, kartais labai minimalų, ir pradedu karpyti. Pradedantysis karpytojas popierių paprastai sulenkia per pusę arba į keturias dalis. O kai kūrėjas įsivažiuoja, gali karpyti sulenktoje ir nesulenktoje pusėje, gauna simetrišką ir asimetrišką darbą viename. Dar galima po apačia padėti kitos spalvos popierių – gausis dvispalvis kūrinys – pilka juoda, pilka bordo…“

Fantazijų bangos

Ar tokiam užsiėmimui reikia baigti kokius nors menus, ar užtenka įgimto talento? Elvita pradėjo karpyti dar prieš mokslus Žemaitijos menų kolegijoje, Šiaulių universitete bei prieš pedagogikos studijas Klaipėdos universitete. Jos nuomone, priemonės labai paprastos (popierius ir žirklės), bet reikia kažko daugiau… Kad užsikabintum, imtum „rašyti laiškus“ karpiniais, širdyje reikia turėti daug meilės šiam menui...

Vis dėlto, kame ta tikroji prasmė?.. „Kai ėmiau karpyti, nemaniau, kad įsitrauksiu, – prisimena Elvita. – Per dailės pamokėles pamokiau vaikus šio meno ir pati jį pamėgau. Vos iškerpi vieną, jau regi kitą motyvą su netikėtomis detalėmis, piešiniu. Vėliau ėmiau žaisti su spalvomis ir atskirais sluoksniais, pasijungiau fotografiją… Štai tie karpiniai, besidraikantys pajūrio smėlyje, juk gražu! Jie vilioja, kviečia ieškoti naujovių! Lygiagrečiai siekiu išsaugoti tradicijas – karpau užuolaidėles, kurios ima ir pavirsta takeliu staleliui uždengti... Užplūsta fantazijos. Jaučiu malonumą kurti, – ar lietus lyja, ar saulė, – dirbu, o paskui puolu fotografuoti pražydusių gėlių, stebiu, kurią detalę atkartoti eskize, vėliau – karpinyje... O būna, kad imi pieštuką, popieriaus lapą, bet minčių nė kvapo, gali kiek nori žiūrėti į fotografiją ar pro langą. Tada geriau nesikankinti. Štai kodėl nekuriu pagal užsakymus – neturėdama vizijos niekada nedirbu. Dovanoti – dovanoju.“

Savuose namuose Elvita nekabina karpinių paveikslų, jų daug pas seserį, auginančią du sūnelius. Jie užaugo su tetos karpytomis užuolaidėlėmis, su jų pačių išdailintais pasakų veikėjais. Elvita iškerpa zuikį su morka, mažieji spalvina, ir visi trys paeiliui seka pasaką: ką zuikutis dirba, kur eina, su kuo bičiuliauja…“

Protėvių laiškai

Elvitą kurti paskatina, palaiko, pagiria, o kartais net pažeria šiek tiek kritikos jos mama Birutė Šeputienė, taip pat tautodailininkė, pinanti juostas, rišanti sodus. Kol dukra studijavo menus, mama susipažino su visomis technikomis, vis dėlto, ją labiausiai patraukė tradicinių tautinių juostų pynimas.

„Tautinių juostų raštai bei būdai (dvinytis, milinis-eglinis ir milinis-kryžminis) mus pasiekė iš gilios senovės, tai protėvių laiškai mums, – aiškina Elvita. – Neatsitiktinai jie vadinami raštais, nes jais ir juose užrašyta svarbi informacija. Juostos ir anksčiau, ir dabar naudojamos įvairių apeigų metu: ja apjuosiamas ką tik gimęs kūdikis, garbingas jubiliatas, jomis ryšėdami palydime žmones anapilin. O sodai... Tikėta, kad ši puošmena namams dovanoja skalsą, gausą, sėkmę, darną, saugo nuo piktų jėgų. Beje, šiaudų sodų rišimo tradicija prieš porą metų įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą… Pasak etnografų, tradicinė šiaudinių sodų forma yra sakrali. Tai dvi piramidės su bendru pagrindu, o piramidės – žinota visose kultūrose – turi ypatingą energetinę galią. Mat per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė (kitaip – dieviška) energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn, šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms. Todėl sodai kabinti virš stalo, prie kurio tris kartus per dieną rinkdavosi visa šeima. Mamytė pasakojo, kad vaikystės namuose, gerajame kambaryje, virš stalo visada kabėdavo jos mamos Anastazijos Prišmontienės rištas sodas. Ji ne tik rišdavo sodus, bet ir pindavo šiaudines skrybėles. Močiutę puikiai prisimenu. Ji dar matė mano pirmuosius karpinius, džiaugėsi, kad užsiimu liaudies menu. Mama pratęsė močiutės kūrybą. Kaip kažkada mūsų senoliai, taip ir ji derlių užsiaugina nuo grūdo. Pati nupjauna, išdžiovina, sukarpo… Beje, ir mano sesuo, gyvenanti legendinėse Rumšiškėse, užsiima menais. Ji siuva įvairius lino rankdarbius: vaikams iš ramių lino spalvų siuva nešiokles, žaisliukus, migdukus, moterims – skraistes…“