„Kodėl vis dažniau suaugę vaikai nenori palikti tėvų namų? O gal atvirkščiai – tėvai nenori paleisti savo vaikų?“ – klausia Rugilė iš Klaipėdos.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Sąmoningumo lygis

Skiriami skirtingi žmogaus raidos etapai. Juk iš kūdikio ko nors reikalauti būtų, švelniai tariant, keistoka. O 2 metų vaiką jau pradedame pažindinti su kai kuriomis gyvenimo taisyklėmis. Tos taisyklės tampa vis sudėtingesnės, o paauglystėje ir jaunystėje jos artėja prie reikalavimų brandžiam žmogui, kol galų gale žmogus tampa savarankiškas.

Žmogaus savarankiškumą apibūdinti nesudėtinga. Tai žmogus, kuris yra įgijęs išsilavinimą, geba dirbti ir užsidirbti, moka užmegzti artimus santykius su kitos lyties atstovu, gali turėti vaikų ir jais rūpintis. Visi žinome šiuos raidos etapus, kurie yra ir tam tikras siekinys. Juk jei dvidešimtmetis vis dar mokytųsi 5 klasėje, drąsiai galėtume tvirtinti, kad jo intelektinė branda pastebimai atsilieka. Todėl galime kalbėti apie skirtingas brandas. Pavyzdžiui, paaugliai itin greitai bręsta fiziškai, tačiau psichologinė jų branda dažnai būna labai vaikiška. Galime kalbėti ir apie socialinę brandą – tai, kokią vietą žmogus užima visuomenėje. Šiandien vis dažniau socialinė žmogaus branda vėluoja.

Taigi, suaugusių vaikų gyvenimas su tėvais negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Galbūt tėvai turi sveikatos ar kitokių problemų, o suaugęs vaikas, gyvendamas kartu, jiems padeda. Šiuo atveju kalbėtumėme net apie aukštesnį tokio vaiko sąmoningumo ir atsakomybės lygį, nes jis geba rūpintis tėvais. Tačiau dažnesni tokie atvejai, kai vaikas nesugeba pasirūpinti nei tėvais, nei savimi.

Bijo likti viena

Gana dažnai tokioje situacijoje atsiduria nepilnos šeimos, kai motina nesąmoningai, o kartais net ir sąmoningai kliudo vaikams kurti savo šeimas, nes paniškai bijo likti viena. Toks motinos elgesys daugiausia problemų sukelia dukrai.

Vieniša motina nesąmoningai trukdo dukrai tapti moterimi, turėti savo gyvenimą, savo jausmus ir pagal juos kurti savo ateitį. Motina tokioje nepilnoje šeimoje užima eksperto vaidmenį, įvertina kiekvieną dukters draugą ir tarsi tampa jos jausmų kontroliere. Ji netiesiogiai praneša dukrai, kad ši per jauna jausti, kad mama geriau žino.

Pamažu dukra patiki, kad turi gyventi ne pagal savo, o pagal kažkokio išmintingo žmogaus, kuris turi teisę nurodinėti, jausmus. Tokiu požiūriu ji gali vadovautis net ir po to, kai motinos kontrolė sumažėja. Paprastai moterys, turinčios tokios patirties, teka už gerokai vyresnių vyrų, nes nesąmoningai nori, kad joms kas nors vadovautų. Kai suteikiame teisę kitam žmogui vadovauti mūsų jausmams, tarsi pripažįstame, kad esame paauglystėje.

Amžinas vaikų darželis

Kita dažna situacija – kai tėvai, rūpindamiesi paaugusiu vaiku, tarsi grįžta į ankstesnį šeimos raidos etapą. Dažniausiai taip elgiasi tie tėvai, kurie turi neišspręstų tarpusavio santykių problemų.

Pabandykime pailiustruoti. Tėvai vis mažiau domisi vienas kito reikalais, jų lytinis gyvenimas teikia vis mažiau džiaugsmo. Jų ateities planai nėra bendros ateities planai. Pamažu šie žmonės atsidurs situacijoje, kai jų niekas nebesies, ir jie pasuks skirtingais keliais. Todėl vaiko problemos (ankstyvas nėštumas, narkotikai, negebėjimas baigti mokyklos ar rasti darbą) priverčia tėvus vėl suremti pečius ir kartu jas spręsti. Tai – kraštutinis atvejis. Tačiau rūpinimasis suaugusiu vaiku vienas nuo kito nutolusiems tėvams padeda iš naujo rasti bendradarbiavimo galimybes ir taip kurti darnios šeimos įspūdį, todėl jiems ir nesinori paleisti vaiko. O vaikas prie tokio tėvų elgesio pamažu pripranta, toks gyvenimas jam pamažu tampa komfortiškas. Nebūti atsakingam tampa malonu.

Tačiau praradimas šiuo atveju yra didesnis nei malonumas. Tai tas pats, kaip niekada neišeiti iš vaikų darželio. Darželyje, žinoma, smagiau nei mokykloje, kurioje reikia mokytis. O baigus mokyklą reikia ir dirbti, todėl gali atrodyti, kad žaisti smėlio dėžėje ir neatsakingai mojuoti kastuvėliu yra laimės viršūnė. Tačiau tai – vaiko laimė. Suaugusiam žmogui smėlio dėžėje gali būti smagu valandą, dvi, gal net kelias dienas. Bet kai tai tampa gyvenimo būdu, žmogus jaučia, nors to dažnai ir nepripažįsta, kad jo gyvenimas nėra sėkmingas, kad jis nepasiekė amžių atitinkančios brandos.