Keliaujant po mūsų kraštą, jau vienur kitur teko matyti talkomis kasant bulves. Gal ir ankstoka, tačiau šios vasaros permainingi orai, o ypač lietingas liepos mėnuo paspartino bulviakasį. Šiandien sunku įsivaizduoti lietuvio stalą be bulvių. Mėgstame didžkukulius, dažniau cepelinais vadinamus, žemaičių blynus, plokštainius arba kugelį, bulvinius vėdarus. Tai – mūsų nacionalinės virtuvės valgiai; jų labai pasiilgstame, išvažiavę svetur. Tad dažnas lietuvis yra „bulvius“ – bulvinių patiekalų mėgėjas.

Bulviakasys – bene didžiausias ankstyvojo rudens darbas kaime. Kodėl jam reikalinga talka? Nagi atartų bulvių negalima palikti šalnoms. O kai talka, darbas smagesnis; pajuokaujant, pasižodžiaujant. Klausia: „Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs, pašvilpti gali!“ „Kam biedni žmonės skūrą lupa? – Bulvėms!“, O jei verdamos bulvienės puodas bėga pervirš, šaukia: „Bulvės bėga!“ – Atsako: „Uždaryk duris, kad neišbėgtų!“ Arba tokie palyginimai: „Ko toks nusitepęs, kaip bulves kepęs?“ Merginą pavadins „bulvinuke“ – tai pagirs, kad tokia sveikatinga, apskritutė. Bet bulvianosio nepavadinsi gražiu. O „bulvieninis“ – tai kareivis, šaukiamas pakartotiniam apmokymui.

Žinoma, ir  bulviakasio darbe seniau būta visokių burtų, tikėjimų, atodairų. Štai, kol visos bulvės nenukastos, šeimininkė jų nekepdavo – antraip kitąmet menkos teužaugsiančios. Pagal senoviškuosius papročius bulves į rūsį ar kapčius pildavo tik per mėnulio pilnatį – kad gerai išsilaikytų iki pavasario. O pradėti pilti reikia nuo pietinio kampo, tada žiemą neperšals. Tad šiuo požiūriu šiemet su bulviakasiu reiktų lukterėti iki rugsėjo pirmosios savaitės. Bulviakasį seniau užbaigdavo apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją. Dabar kitokios rūšys paplito mūsų krašte, tad ir bulviakasys žymiai ankstesnis.

Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš puspenkto šimto metų. Garsusis anglų kapitonas, karališkasis piratas Frensis Dreikas kartą parplukdė Amerikos pakrantėje užgrobtą ispanų laivą. Pasirodo, išmokę iš indėnų bulves valgyti, ispanų jūrininkai vežiodavosi jų atsargas laivo triumuose. Ir skanu, ir gerai laikosi... Anglijos karalienė paliepusi pasodinti bulves Londono botanikos sode tarp kitų egzotiškų augalų. Taip augalas ir plito Europoje: iš vieno botanikos sodo į kitą. Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Turbūt iš tų tolimų laikų ir šmaikštusis posakis: „Kam tos gėlės, kai bulvės žydi!“

Ši naujoji žemės ūkio kultūra gelbėjo valstiečius ir varguomenę nuo pavasarinio bado; mat anksčiau augintos ropės ar griežčiai žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki naujo derliaus, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė senajame žemyne plito labai pamažu: juk valstiečiai šventai laikosi to, ką darė jų tėvai ir senoliai. Sakydavo, kad užjūrio bulvės – velnio išmislas. Tad maistui auginti bulves imta tik nuo XVII a. vidurio. Vokiečių miesto Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II Didysis net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Tačiau jos plačiau paplito iš Prancūzijos, Liudviko XVI laikais. Gana keistomis aplinkybėmis: po karūnacijos 1775 metais valdovas pakėlė grūdų mokesčius, tada šoktelėjo ir duonos kaina; valstybėje kilo vadinamasis Miltų maištas. Padėtį išgelbėjo geras patarimas:  karys veteranas Antuanas Ogiustenas Parmentjė, sėdėjęs keletą kartų prūsų kalėjime ir ten maitintas tik bulvėmis, įtikino karalių jų nauda. Kam kovoti dėl duonos, jeigu galima pramisti bulvėmis, dar ir įvairiausių patiekalų iš jų prisigaminus. Tačiau teko imtis gudravimų, kad paskatinus bulveles auginti savo šalyje. Karalius paliepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus parkuose netoli Paryžiaus. Dieną laukus uoliai saugodavę jo gvardiečiai. Naktį sargybą pašalindavo, tada kaimiečiai slapčiomis ir pasikasdavo vieną kitą bulvelę; pasisodindavo savo žemėje, – jeigu net pats karalius jas taip  vertina...  Ant A.O. Parmentjė kapo iki šiol žydi bulvės. O kapitonas seras Dreikas pagerbtas ir Vokietijoje: Ofenburgo mieste jam pastatytas paminklas. Ten jis pavaizduotas laikantis rankoje bulvės žiedą; paminklo pjedestale iškaltas ilgas tekstas – vargingų žmonių padėka, kad gelbėjo nuo bado.

Labai tiksliai žinome, kada bulvės pasiekė Lietuvą. Mat vyskupas Motiejus Valančius apie tai parašė kūrinyje „Antano Tretininko pasakojimas“. Tai buvo jo gimtajame Nasrėnų sodžiuje 1806 metais. Pasak rašytojo, pasiturįs ūkininkas Pilypas Brazdauskis Klaipėdos turguje iš vokiečio nusipirko septynias kartopeles. Dvi paragavo, penkias pasodino, o rudenų prikasė trisdešimt tris. Rašytojas po šios žinios dar pridūrė: „Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“. Mūsų tautodailininkai tam faktui pažymėti  Nasrėnuose pastatė  drožinį, vaizduojantį linksmą bulvę.

Pastebėtina, kad plokštainį dažniau vadiname kugeliu – taigi pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais; taip pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo von Zeppelin pavardę. Pirmojo pasaulinio karo metais šie skraidymo aparatai pasirodė mūsų padangėje. O tariamai lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas. Mėsos subproduktų prikimštus cepelinus patiekdavo karčiamose – mat sunkus maistas prašyte prašosi poros bokalų alaus... Ypač šaltuoju metų laiku; ir verslas klesti! Kaime verdami didžkukuliai būdavo ir daug kur tebėra su varškės įdaru, paskanintu mėtomis; užpilami spirgiukais.

Šiandien sakoma, kad bulvės – antroji lietuvio duona, – kasdien jas dedame ant stalo įvairių valgių sudėtyje. Ir prie sriubos – kopūstienės, šaltibarščių, ir prie mėsos patiekalų. O vaikai labai mielai traškina bulvinius traškučius. Ir jų išradimo istorija įdomi: 1853 m. Amerikoje „Mėnulio ežero“ restorano lankytojas papriekaištavo virėjui Georgui Crumui, kad bulvės blogai išvirusios. Tas supykęs supjaustė jas plonais griežinėliais ir išvirė pasūdęs aliejuje, – valgyk paskrudintas! Traškučiai arba amerikietiški čipsai į Europą atėjo po pirmojo pasaulinio karo. O į Lietuvą – visai neseniai. Stebėtina, kaip per pastaruosius porą šimtų metų pasikeitė mūsų tautos mityba...

L. Klimka