LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Klaipėdoje gyvenanti dailininkė Oksana Juozaitienė šį pavasarį surengė pirmąją personalinę tapybos parodą. Gimusi ir augusi senosiose prūsų žemėse – Karaliaučiuje (dabar Kaliningradas, Rusija), baltarusių kilmės dailininkė ir trijų vaikų mama dvidešimt metų dėstė Kaliningrado dailės mokykloje, vėliau dirbo dailės parodų bei plenerų organizatore, o tapusi politiko Arvydo Juozaičio žmona ir persikėlusi gyventi į Klaipėdą, pradėjo tapyti. Jos subtilius, poetiškus paveikslus gerai įvertino kolegos dailininkai ir kritikai. „Suprantu, kad manęs, kaip tapytojos, dar laukia ilgas tobulėjimo kelias, kad prireiks daug atkaklaus darbo, mokymosi ir laiko“, – sako dailininkė.
Personalinė paroda
Balandžio mėnesį Rašytojų klube Vilniuje veikė dailininkės O.Juozaitienės personalinė tapybos paroda „Pavasaris“, o balandžio 17 d. įvyko vakaras, skirtas šios parodos apžvalgai. Apie dailininkės kūrybą kalbėjo menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė, tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, tapytojas SolomonasTeitelbaumas, dailininkės vyras politikas A.Juozaitis.
„Ankstyvojoje Oksanos Juozaitienės tapyboje ryškėja realistinis stilius, vėliau paveikslai darosi impresionistiniai. Dauguma šios parodos paveikslų nupiešti Lietuvos pajūryje. Pastebėjau, kad daugelis menininkų, pabuvę Lietuvos pajūryje, pasikeičia – praskaidrėja, pasidaro lengvesni, šviesesni. Oksana – ne išimtis. Dailininkės meilė gamtai, jos gaivališkai prigimčiai išreikšta dinamiškais potėpiais, ekspresyvia spalvinių dėmių kalba ir darna. Vaizdai jos peizažuose įgijo erdviškumo, nepaprasto erdvės skaidrumo. Tapyba tapo lengva, poetiška, dvasiškai pakylėta, išreiškianti lyrišką autorės nusiteikimą. („Kelias Rusnėje“, „Terasoje. Rusnė“, „Rusnė. Kanalas“). Panašius subtilius, švelnius gamtos išgyvenimus matome ir meniškuose dailininkės gėlių vaizduose: „Lelijose“ ir itin jautriai nutapytose „Rožėse“. Pažvelgę į Oksanos nueitą meninės kūrybos kelią nuo daiktiško, svarių žemiškų formų „Kaimietiško natiurmorto“ iki grakštaus, inteligentiško, skaidrios tapybos paveikslo „Rožės“, regime ramiai, nuosekliai atsiskleidžiančią trapią, moterišką dailininkės natūrą, jos sielos gelmes. Dailininkės dvasinio gyvenimo erdvėse slypi neišsakyta jausmų šiluma ir švelnus nuoširdumas, pastebimas ir konceptualioje kompozicijoje, skirtoje rusų literatūros klasiko, poeto Afanasijaus. Feto eilėms“, – pristatydama O.Juozaitienės darbus kalbėjo menotyrininkė dr. N.Tumėnienė.
"Rusnės kanalas". Asmeninio archyvo nuotr.
Tapytojas A.Stasiulevičius pabrėžė, kad gamta buvo ir lieka geriausia kiekvieno dailininko mokytoja. Kiekvienam žmogui ji suteikia stiprybės, o menininkams – ir įkvėpimo.
„Oksana Juozaitienė tik pradeda savo kūrybos kelią – tai pirmoji jos personalinė paroda, tačiau ryškėja neabejotinas jos talentas. Dažnas šiuolaikinis tapytojas stengiasi šokiruoti, priblokšti, nustebinti, o Oksanos paveiksluose – klasikinės temos“, – reziumavo dailininkas.
Pradėjo nuo vabaliukų
„Dar ankstyvoje vaikystėje mėgau tyrinėti aplinką. Mane ypač domino vabalai, plaštakės, varlytės. Valandomis ištupėdavau šalia kokio nors griovio ar balos, stebėdavau jų gyvenimą, nebijodavau ir pagauti, palaikyti rankose, patyrinėti. Besimokydama vidurinėje mokykloje svajojau tapti zoologe. Dėl to ir pradėjau mokytis piešti, kad, kaip Darvinas, neprarasčiau savo atradimų, – vaikystę mena menininkė. – Zoologe netapau, bet pomėgis piešti peraugo į aistrą ir tapo mano profesija.“
Piešimui gabi mergaitė baigė vaikų meno mokyklą Karaliaučiuje (Kaliningrade), paskui – Karaliaučiaus dailės technikumą ir Karaliaučiaus valstybinį universitetą, kur įgijo dailės ir braižybos mokytojos specialybę.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Augau tik su mama. Mes neskurdome, tačiau man norėjosi užsidirbti savų pinigų, todėl paauglystėje su drauge valydavome laiptines. O besimokydama antrame universiteto kurse pradėjau dirbti tapybos dėstytoja vaikų meno mokykloje – toje pačioje, kurią pati lankiau. Kiekvienas žmogus nori grįžti ten, kur jam buvo gera. Nuo to laiko ir prasidėjo mano pedagoginė karjera, auganti bei turtėjanti kartu su mano, kaip dailininkės, profesiniais įgūdžiais. Ji tęsėsi daugiau nei 20 metų, man sekėsi ir patiko dėstyti. Įdomu dirbti su vaikais – jie savaip mato pasaulį ir vaizduoja jį savo piešiniuose. O mokytojai tereikia tik pakoreguoti piešinio detales. Mums, suaugusiesiems, reikėtų iš vaikų pasimokyti atvirumo ir nuoširdumo“, – teigia dailės pedagogė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Laikas su vaikais
Vėliau O.Juozaitienė dirbo dailės parodų bei plenerų organizatore bei vadovavo Rusijos Karaliaučiaus srities labdaros fondui „Bereg nadeždy“ („Vilties krantas“).“
„Darbas fonde pareikalavo ne tik daug laiko, bet ir dvasinių jėgų. Mes padėdavome vaikams, sergantiems sunkiomis ligomis. Man skambindavo ligoniukų mamos, kurios pirmiausia norėdavo išsikalbėti, pasiguosti. Po kelias valandas klausydama apie jų vargus ir kančias, aš pati dėl jų išgyvendavau. Kiek galėdami stengdavomės joms padėti. Kartais tai būdavo gyvybės ar mirties klausimas. Tačiau mano vaikai tuo laikotarpiu manęs beveik nematydavo namuose – išeidavau į darbą anksti ryte, o grįždavau, kai jie jau miegodavo, – jais rūpinosi mano mama. Mums likdavo tik savaitgaliai“, – apie emociškai sunkų metą pasakoja Oksana.
Ištekėjusi už A.Juozaičio ir persikėlusi gyventi į Lietuvą, į Klaipėdą, moteris galėjo daugiau laiko skirti ne tik šeimai, bet ir kūrybai. Rimčiau užsiimti tapyba kaip saviraiškos būdu moteris galėjo tik šiek tiek paaugus atžaloms.
Juozaičiai augina du vaikus: dvylikametė dukra Ulijana domisi muzika ir sportu – mokosi Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje, ji dar užsiima fechtavimu, o keturmetis Gediminas kol kas džiaugiasi gražiais piešiniais vaikiškose knygose. „Ramiai tapyti galiu kai Ulė būna mokykloje, o Gediminas – darželyje. Kai vaikai namuose, jie būtinai nori man „padėti“. Bet jiems tada nebeįdomūs jų dažai nei spalvoti pieštukai – nori išbandyti manuosius. Būna nudažyti ne tik jų pirštai, bet ir sienos“, – juokiasi moteris.
Juozaičių šeimoje menas – dailė, literatūra, teatras, muzika – yra labai svarbus. Savaitgaliais šeima lanko spektaklius, parodas, filmus. Tėvai stengiasi, kad vaikai daugiau laiko praleistų ne prie kompiuterių ar išmaniųjų telefonų, o žaisdami lauke su bendraamžiais arba sportuodami, muzikuodami.
Mokėsi iš meistrų
Tapyti Oksaną įkvepia ne tik gamta, bet ir muzika, dailė, poezija. Ji ypač mėgsta operą, nepraleidžia Klaipėdos muzikinio teatro pastatymų, uostamiestyje vykstančių dailės parodų.
„Profesinio menininko augimo neįmanoma įsivaizduoti nesimokant iš didžiųjų tapybos meistrų. Matydama jų darbus parodose, muziejuose ar netgi reprodukcijose, negaliu atsistebėti meistriškumu ir vaizdų gilumu, spalvų ir išraiškos originalumu bei sudėtingumu.
Tarsi iš brangakmenių sudėlioti žymaus rusų dailininko Michailo Vrubelio paveikslai, nutapyti išraiškingais potėpiais. Ankstyvoje jaunystėje ilgai žiūrinėdavau jo darbų reprodukcijas. Nuoširdžios ir liūdnos portretų akys jaudindavo mano vaizduotę; bandžiau netgi sekti juo, dabar tai virto nuolankiu, pagarbiu santykiu.
Bėgant laikui ir kiti didieji menininkai man tapo artimesni, suprantamesni... Prancūzų modernistai Eduardas Manė, Klodas Monė, Kamilis Pisaro, Ogiustas Renuaras, – šalia šių iškiliųjų dailininkų, padovanojusių mums plevenančią ore trapią akimirką, darbų, paprasčiausiai pajusdavau begalinės laimės antplūdį.
Dar besimokydami meno mokykloje, važiuodavome į ekskursijas į Kauną, ir jau tuomet man, vaikui, muzikalūs, jautrūs, lyriški Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai atrodė įdomūs ir nepaprasti, juose mačiau duris į neįprastą senovinių legendų, padavimų, nepažįstamos aplinkos pasaulį... Prieš metus vėl apsilankiau M.K.Čiurlionio muziejuje – atgimė vaikiški įspūdžiai, jausmai, bet mano, suaugusio žmogaus, žvilgsnis į šiuos paveikslus jau pakito. Bet tas vartelių į ūkanotą, kiek liūdnoką legendą pojūtis išliko.
Bet, jei atvirai, neturiu vieno etalono, kuriuo norėčiau sekti: tiek daug skirtingų menininkų man patinka ir tiek daug darbų žavi – sukeldami pagarbų virpulį ir netgi jaudulio ašaras...“ – atvirai prisipažino dailininkė.
"Rusnė". Asmeninio archyvo nuotr.
Dalyvauja pleneruose
Dailininkė mielai dalyvauja pleneruose. „Ypač mėgstu plenerus, vykstančius pajūryje, Kuršių nerijoje. Tikras malonumas dirbti viliojančiame spalvų ir atspalvių įvairovės pasaulyje, gimstančiame iš šviesos, šešėlių, vandens atspindžių ir nepakartojamų gyvenimo akimirkų. Tokiose kelionėse mokausi iš gamtos ir kūrėjų, su kuriais man teko laimė darbuotis. Mane iki šiol nepaliauja stebinti pasaulio grožis ir įvairovė. Pajūrio gamta ypatinga, nuolat besikeičianti, įkvepianti kurti. Kuršių nerija Lietuvoje visai kitokia nei Kaliningrado srityje. Ypač savita ir įdomi Nida. Pamenu, būdami studentai per vasaros praktiką iš pajūrio kurorto Svetlogorsko dviračiais važiuodavome į Nidą išgerti kavos. Ypač žavūs tie etnografiniai pamario žvejų kaimeliai, išsaugoję senąsias tradicijas, tie jų raudoni nameliai, puošti medžio drožiniais“, – prisimena O.Juozaitienė.
Neseniai dailininkė dalyvavo tarptautiniame plenere Nidoje, į jį suvažiavo žymūs dailininkai iš Minsko, Lydos, Kaliningrado, Maskvos, Sankt Peterburgo. Klaipėdos tautinių kultūrų centre iki gegužės 20 d. vyks šio plenero dalyvių paroda „Neringa – Baltijos perlas“. Joje eksponuojami ir trys O.Juozaitienės paveikslai.
Personalinė dailininkės paroda „Pavasaris“ vis dar keliauja per Lietuvą. Gegužės mėnesį jos paveikslais galės grožėtis Klaipėdos I.Kanto bibliotekos lankytojai.
Dailininkė džiaugiasi, kad jos kūrybą teigiamai vertina Lietuvos kolegos dailininkai, dailės kritikai, šiltai priima dailės mėgėjai.
„Suprantu, kad tapyboje manęs dar laukia ilgas kelias, kuris pareikalaus dar atkaklesnio darbo, mokymosi ir laiko. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti žmonėms, ypač savo parodos kuratorei Aušrai Stasiulevičienei, kurie tiki manimi, mano talentu. Ir tai, ko gero, svarbiausia šiame pasaulyje – po šeimos,“ – sako menininkė.
