Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

Balandžio pirmoji – juokų arba melagių diena, švenčiama visame pasaulyje. Tą dieną paskelbta daug nuostabių idėjų:

• apie gerą makaronų derlių Italijoje;
• apie modernius laikrodžius, valandas rodančius dešimtainėje sistemoje;
• apie mėsainius „Left-Handed“, skirtus specialiai kairiarankiams;
• apie Antarktidoje atrastą naują gyvūnų rūšį – karštagalves ledines kirmėles;
• apie Klaipėdą, kurią su Smiltyne jungia tunelis.

Žmogus mėgsta juoktis. Kai kurios beždžionės ir delfinai taip pat turi humoro jausmo užuomazgas. Tačiau prajuokinti krokodilo ar skruzdėlės nepavyktų.

Ši žmogaus savybė gali pasitarnauti gydant ligonius. Juoko nauda pacientui suvokta dar senovėje. Hipokratas teigė, kad juokas – tai vaistas nuo daugelio ligų. Jis taip pat pastebėjo, jog sarkastiški žmonės nepasitiki savimi, yra žiaurūs ir linkę meluoti, todėl ir suserga širdies, skrandžio bei kepenų ligomis.

Kai žmogus juokiasi, aktyviai veikia daugelis raumenų, spartėja kraujotaka, smegenys gauna daugiau deguonies. Netgi dirbtinis, apsimestinis juokas padidina endorfinų – laimės jausmą skatinančių medžiagų – kiekį organizme. Juokas – tikra kvėpavimo gimnastika. Indai juoko pratimus vadina Chasja-joga ir tvirtina, kad ši jogos juoko rūšis gelbsti nuo depresijos bei nervinių tikų. Japonijoje buvo atlikti eksperimentai juoku išgydyti diabetą. Toks gydymas pasiteisino.

Humoras palankiai veikia žmogaus kūną ir psichiką. Psichoterapeutai tai gerai žino ir yra sukūrę juoko terapijos metodą, kurio esmė – pasijuokti iš sunkių situacijų. Jiems pritartų vokiečių rašytojas W.Raabe, rašęs: „Humoras – tai gelbėjimo ratas gyvenimo bangose“. Ar jis gelbsti lietuvius?

Klausimas apie lietuvišką humorą dažnai sukelia juoką. Skeptiškas tautietis išvis neigia esant tokią humoro atmainą, o optimistas prisimena, kad lietuviško, sarkastiško humoro tikrai pakanka. Laidos, kuriose šaipomasi iš bet ko, o ypač iš valdžios atstovų, užima itin svarbią vietą TV programose. Regis, niekas kitas nesukelia žiūrovams tiek džiaugsmo ir juoko, kiek jo sukelia politikai, pretenduojantys į „Auksinių svogūnų“ apdovanojimus. Todėl į šias humoro šventes vien Seimo nariai ir kviečiami.

O kaip į humorą žvelgia kiti piliečiai?

Internetinės apklausos nėra patikimiausias būdas sužinoti žmonių nuomonę, bet šiokių tokių minčių gali sukelti. Keli šimtai internautų atsakė į klausimą: „Kaip vertinate lietuvišką humorą?“ Į jų atsakymus taip pat dera pažvelgti su humoru, nelaikyti jų neginčijama tiesa, tačiau apmąstymus (deja, ne itin linksmus) verta panagrinėti.

Manančių, kad lietuviškas humoras yra linksmas, tebuvo 21 proc. Įžvelgusių, kad jis subtilus – 4 proc. O pasirinkusių teiginį, kad jį galima apibūdinti kaip atlaidų, atsirado tik 0,5 proc. Užtat 16 proc. lietuvišką humorą laikė grubiu. Dar 22 proc. manė jį esant piktu. 12 proc. apibūdino mūsišką humorą kaip sarkastišką ir, galiausiai, net 24,5 proc. teigė, kad lietuviško humoro iš viso nėra.

Apžvelgdami visuomeninės psichologijos tyrimus pastebėsime, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, verčia nerimauti – nusivylimas, pyktis, patyčios, nepasitikėjimas.

Simboliškai sutampa su psichoterapeuto K.Rahn nuomone, kuris, išvardindamas tuos pačius negatyvius jausmus, pastebi, kad geriausias būdas juos įveikti – humoras. Jis taip pat rašo, kad humoras ne tik gydo, padeda atkurti emocinę pusiausvyrą, bet ir jungia žmones.

Psichologiniu požiūriu humoras yra vienas iš žmogaus gynybinių mechanizmų, padedantis įveikti nerimą. Gebantieji pasijuokti ir pajuokauti stresinėse aplinkybėse lengviau sprendžia savo ir kitų problemas. Galiausiai, linksmesnių žmonių gyvenimo kokybė yra aukštesnė. Ar pasinaudosime šiuo, anot W.Raabe, „gelbėjimo ratu“, ar ir toliau skųsimės, piktai kaltinsime ir sarkastiškai šaipysimės? Nuo atsakymo į šį klausimą šiek tiek priklauso ir visos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų dvasinė būklė, nes kone svarbiausias modernios psichologijos atradimas – žmogus gali pakeisti savo gyvenimą, pakeitęs mąstymą apie jį.