Baltarusija ne pirmus metus stato atominę elektrinę Astrave, o Lietuvoje tik neseniai pradėta skambinti pavojaus varpais. Pasigirdo balsų, raginančių stabdyti procesą. Kažkodėl tik dabar, kai Europos Sąjunga panaikino Minskui daugumą taikytų sankcijų.

Pilėnų dvasia

Minint Vasario 16-ąją, signataras, profesorius Vytautas Landsbergis tradicinėje savo kalboje iš Signatarų namų balkono paragino kreiptis į NATO sąjungininkus, kad procesas būtų sustabdytas, ir Lietuvą palygino su Pilėnais. „Pilėnai, steikime visoje Lietuvoje antiastravinio referendumo komitetus“, – sakė jis. Jei kas nepamena, Pilėnų pilies romantiškoje istorijoje kunigaikštis Margiris su likusiais gyvais gynėjais susidegino pilyje, nepasiduodamas kryžiuočiams.

Kitaip, pasak profesoriaus ir jam pritariančių balsų, virsime branduoline smegduobe, nes Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka stato galimai nesaugią elektrinę vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus, o bėgti mažoje Lietuvoje nėra kur.

Neminėdamas Pilėnų, apie tai kalba ir Europos parlamentaras, liberalas Petras Auštrevičius. „Iki sankcijų panaikinimo dar buvo proga kalbėti ne vien apie tai, kad kažkada nepirksime elektros iš nesaugios ir, kaip žada Baltarusija, pigiausios pasaulyje atominės jėgainės. ES sankcijų klausimas buvo patogi, netgi unikali galimybė pagaliau realiai iškelti atominės saugumo klausimą į tarptautinį, europinį lygmenį. O kas įvyko? Rezultatas – su minuso ženklu. Tai – akivaizdus Lietuvos užsienio politikos pralaimėjimas europiniame kontekste. Klausimas į ES lygmenį neiškeltas, iš esmės Lietuva palikta viena ir be rimtų papildomų svertų“, – liūdnai teigė politikas.

Buvęs užsienio reikalų ministras, o dabar Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) šešėlinis ministras Audronius Ažubalis taip pat sakė esąs pasipiktinęs pramiegojimu ir kaltino dabartinę Vyriausybę naiviu pasyvumu. „Keista, kad dabartinė Vyriausybė užėmė naivią poziciją ir tikėjosi, jog pavyks iš Baltarusijos ko nors išsireikalauti rimtai nesukonfliktavus. <...> Pamenu, kai mes kėlėme šį klausimą net Europos vadovų tarybos lygmeniu, socialdemokratų atstovas Gediminas Kiriklas, tada vadovavęs opozicijai, piktinosi, kam mes „gąsdiname baltarusius“. Mums pavyko šį klausimą iškelti net ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos lygiu. Keista, kad šiandien Lietuvos Vyriausybė to įdirbio visiškai nenaudoja. Tikrai praleista proga išnaudoti sankcijų panaikinimo Baltarusijai momentą“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė A.Ažubalis.

Kodėl dabar?

Statyti atominę elektrinę Baltarusija sugalvojo ne vakar ir ne šiemet. Net jeigu manysime, kad A.Lukašenka nutarė tyčia pasistatyti nesaugią elektrinę ir taip nusižudyti, kartu nusinešdamas į naujųjų Pilėnų liepsnas ir Lietuvą, tokios kalbos iš balkono labai jau panašios į temos paiešką artėjantiems Seimo rinkimams. Faktas yra tas, kad Lietuva nuo 2008 m. formaliai dalyvauja Astravo AE tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo su Baltarusija procese.

Skundą ESPO konvencijos įgyvendinimo komitetui ir ESPO sekretoriatui dėl Baltarusijos veiksmų, kuriais ji galimai pažeidžia konvenciją, Lietuva pateikė dar 2011-ųjų birželį. 2013 m. buvo pripažinta, kad Baltarusija išties pažeidžia konvencijos reikalavimus.

Baltarusija taip pat buvo įpareigota priimti galutinį sprendimą dėl AE statybos vietos laikantis ESPO konvencijos reikalavimų, t. y. jis turėjo būti paremtas poveikio aplinkai vertinimo dokumentų išvadomis, dvišalių konsultacijų rezultatais. Lietuva pernai kovą kreipėsi į Orhuso konvencijos atitikties komitetą, kuris birželį pateikė išvadas, kad Baltarusija pažeidė konvencijos nuostatas – poveikio aplinkai vertinimo procesas turi būti tęsiamas, o į Lietuvos klausimus turi būti atsakyta.

Politikai teigė parašę daug laiškų Baltarusijai ir negavę atsakymų, taip pat rodė pirštais vieni į kitus ir aiškinosi, kuris daugiau padarė.

Nėra užsienio politikos

Visas istorijas reikėtų pasakoti nuo pradžių, tad pamėginkime prisiminti, ką būtent pramiegojo Lietuva ir kada tas miegas prasidėjo. Lietuva, kai turėjo du aiškius užsienio politikos tikslus – įstoti į ES ir NATO, buvo pasiruošusi dėl jų paaukoti bet ką, bet ką pasirašyti, atsisakyti ginti savo interesus bet kurioje srityje. Taip apie pramiegojimą kalbantis buvęs vyriausiasis derybininkas pokalbiuose su ES P. Auštrevičius stengėsi kuo greičiau ir bet kokia kaina uždaryti visus derybinius punktus. Ignalinos atominė elektrinė, į kurios saugumą pati ES buvo nemažai investavusi, buvo paaukota net nepamėginus išsiderėti garantijų, kad bus iš dalies finansuojama naujos statyba. Turėdama branduolinį įdirbį, Lietuva galėjo i pati toli pažengti šiame procese, tad Astravo procesas jau vien todėl galėjo nė negimti.

Šiandien virkaujant dėl per ankstyvo sankcijų Baltarusijai panaikinimo, kaltinant pasyvumu diplomatinį korpusą ir Vyriausybę, dera įsijungti atmintį. Užsienio politika – prezidento prioritetiniai medžioklės plotai. Šiandien patriotine vėliava mojuojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurią be išlygų remia „Pilėnų dvasios“ šauklys, tokią poziciją užėmė neseniai – prieš prasidedant antrai savo kadencijai. Naujakrikštai visada nori būti šventesni už popiežių, o radikalus D.Grybauskaitės kalbėjimas apie grėsmę iš Rytų yra iš dalies skirtas tam, kad visi primirštų, nuo ko ji pradėjo savo pirmąją kampaniją ir kadenciją.

Ji atėjo su šūkiais, kad su Rusija ir Baltarusija reikia plėtoti pragmatiškus santykius. Kad svarbiausia išplėsti rinkas sūriams, dešrelėms, kindziukams, pienui ir varškei. Skambino Vladimirui Putinui eilinės „pieno krizės“ metu, gyrėsi žinanti, kaip su šia šalimi tvarkyti reikalus. Į Vilnių pasikvietė tą patį, o ne kitą A.Lukašenką, aiškino, kad su juo galima dėl visko ūkiškai susitarti, ir pan. Įdomu tai, kad tada apie būsimą Baltarusijos elektrinę iš esmės buvo žinoma viskas, niekas nepasikeitė iki dabar, kai „pakvipo Pilėnų pelenais“: reaktorių tipas, galingumas, finansavimo šaltiniai ir t.t. Šalies užsienio politikos formuotoja nematė reikalo viešai skambinti pavojaus varpais ir 2011 m., kai oficialiai buvo pasirašyti popieriai dėl statybų. Aplinkos ministerijos lygiu buvo rašomi laiškai, tačiau valstybių vadovai ta tema, manytina, net nėra pasikalbėję. Iš prezidentūros girdimi tik patikinimai, kad klausimas nuolat keliamas tarptautiniuose forumuose, skundžiantis konvencijų komitetams ir visiškai pamirštant deklaruotą gebėjimą pragmatiškai asmeniškai tartis.

Lietuva pati dar neseniai ketino statyti atominę elektrinę Visagine, tokio pavadinimo valdiška bendrovė dar ir šiandien egzistuoja. Klausimas, kur bėgtume ir kaip valdytume krizę, jei ten kas nors atsitiktų, TS-LKD ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybės viešpatavimo laikais buvo laikomas Tėvynės išdavimu, o baltarusiškas projektas vertintas atsainiai. Tada buvo pabrėžiama, kad mes tikrai pirmi pasistatysime, nes Baltarusija net ne TATENOS (Tarptautinės atominės energetikos agentūros) narė, neturi įdirbio ir nieko jai greit neišeis. Pastaraisiais metais betonas ir kiti komponentai Astravo elektrinei į Baltarusiją vežami per Lietuvos teritoriją, tačiau iki parlamento rinkimų metų niekas nieko nepastebėjo.

Lietuva dar dešiniosios valdžios metais „nepastebėdama“ išdavė tam pačiam A.Lukašenkai opozicionierių Alesį Bieliackį ir visų režimo priešininkų bankų sąskaitas, kartu su sąskaitomis tų, kas juos rėmė Europoje. Dabartiniam Vilniaus merui, tada buvusiam teisingumo ministru, Remigijui Šimašiui galvos D.Grybauskaitė kažkodėl nekirto. „Ūkinio pragmatizmo sumetimais“ (per Klaipėdos uostą keliaujantis baltarusiškų krovinių srautas jau tada dinamiškai augo, dabar siekia apie 40 proc. visų uosto krovos apimčių, o kur dar sūriai, dešrelės ir t t.) skandaliukas tyliai užgniaužtas. Kas jau ten prisimins kažkokią „smulkmeną“ – atominę elektrinę panosėje.

Šiandien atsibusta, kad kai kurios ES šalys net nežino, kad tokia problema egzistuoja. „Buvo atvykusi Belgijos senato pirmininkė. Kaip paaiškėjo, ji apskritai nežino, kad tokia elektrinė yra statoma“, – apmaudavo buvęs Užsienio reikalų ministerijos vadas A.Ažubalis.

Keista, labai keista. Mat jau kurį laiką Europos parlamente posėdžiauja profesoriaus V.Landsbergio anūkas, naujasis TS-LKD vadovas Gabrielius, kuris irgi turėjo visas galimybes teikti iniciatyvas, kurti „antipilėniškas“ koalicijas ne iš balkonų, o ten, kur tai priklauso daryti. Tą patį prieš tai galėjo ilgokai daryti jo senelis, ką jau kalbėti apie užsienio politikos pagrindinę architektę D.Grybauskaitę, kuri ir šiandien neranda (ir turbūt net neieško) jokių priėjimų prie A.Lukašenkos, nors taip garsiai gyrėsi jį „perkandusi“.

Blogai dar ir tai, kad nuoseklios užsienio politikos neturėjimas pačią Lietuvą įstūmė į keblią padėtį. Galima būtų klausimą kelti ne staugiant į Mėnulį iš balkonų, o pasitelkiant kaimynines šalis, kurioms tai irgi galėtų būti aktualu. Pavyzdžiui, Lenkiją. Bet ne. Su šia šalimi susikalbėti nebegalime, nes mums geriau sudegti Pilėnų lauže, negu sutikti, kad lenko (ir ne tik lenko, bet jie „baisiausi“) pase bus vartojama raidė „w“.

Taigi, Astravo tema kaimynų sąjungininkų neturime, nors jų ir pulta desperatiškai ieškoti. Lenkai netinka, nes jie blogi ir atims Vilnių, suomiai patys statosi vieną atominę elektrinę, o dėl kitos derasi su tais pačiais rusais, latviai ir estai turi pagrindo nesuprasti, ko mes apskritai norime.

Pastatys dar greičiau

Kad ir kaip būtų, sankcijos Baltarusijai panaikintos. Lietuva turėjo visas galimybes aukščiausiu lygiu reikalauti susieti jų panaikinimą su savo interesais „Astravo fronte“, tačiau nieko nebuvo daroma, o dabar šūkčiojama pavymui, neapsisprendžiant dėl prioritetų.

Buvęs D.Grybauskaitės patarėjas, dabar Seimo narys Linas Balsys situaciją komentuoja paprastai. „Sankcijų panaikinimas yra bent jau nebloga proga pradėti su Baltarusija apie tai kalbėtis. Tolesnė visiška Baltarusijos izoliacija tik paskatins tą elektrinę daug greičiau pastatyti. Maža to, pastarajame pokalbyje su NATO generolais, kuris vyko Briuselyje, jie tų sankcijų panaikinimu buvo patenkinti, nes ginant Lietuvą labai svarbu būtent Minską pastūmėti bent jau į neutralumą. Geografija, plius faktas Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės yra visiškai integruotos, neleidžia patiems stumti A.Lukašenkos į Maskvos glėbį, nepaliekant jam alternatyvų“, – sakė jis.

Pasak L.Balsio, dar įmanoma sustabdyti statybas, nes toje pat vietoje gali būti kad ir medvilnės kombinatas. Tai, anot jo, reikia daryti įtraukiant į procesą europines institucijas ir surandant Baltarusijai ką pasiūlyti mainais.

Su tuo nesutinka Lietuvos socialdemokratų partijos narys, buvęs premjeras, dabar Seimo narys Gediminas Kirkilas. „Klausimas iškeliamas tik dabar, kai jau pakankamai daug investuota, ir dar taip nevykusiai. Pirma, ką reikia padaryti – pripažinti, kad A.Lukašenka gali savo teritorijoje statyti elektrinę, jei jis nori. Toliau – pradėti su juo kalbėtis ir bendradarbiauti, kad ta elektrinė būtų kuo saugesnė. <...> Dėl sankcijų - jos panaikintos iš dalies todėl, kad A. Lukašenka išlaikė kai kuriuos egzaminus. Nei Krymo aneksijos, nei Donbaso separatistų, nei Abchazijos, nei Pietų Osetijos jis nepripažino. Negalima teigti, kad tai nebūtų svarbu“, – sakė G.Kirkilas.

Liberalas P.Auštrevičius taip pat siūlė atsisakyti iliuzijų, kad elektrinės Astrave nebus. „Svarbu, kokia ji bus. ES Rytų partnerystės erdvėje, į kurią patenka ir Baltarusija, branduolinės saugos klausimai dar iškyla Ukrainoje ir Armėnijoje. Todėl Europos Komisija turėtų kurti branduolinės saugos dialogą, kurio metu būtų prižiūrima, kaip tos šalys laikosi tarptautinių saugumo reikalavimų. <...> Galbūt – tam tikrai mūsų nuostabai – ES jau šiandien faktiškai padeda statyti Astravo elektrinę, nes ten važinėja ekspertai, stiprindami jų branduolinės saugos priežiūros tarnybą, sukurtą nuo nulio, konsultuodami saugos klausimais ir t. t. Kitas dalykas, kad Baltarusija dalies konvencijų neratifikuoja, dalies – nesilaiko, neatlieka testų. Čia ir reikalingas dialogas. Reikia ne blokuoti statybą, o pasiekti, kad elektrinė būtų saugi“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė P.Auštrevičius.

Šiaip ar taip Lietuva nuo pat 2009 m. nepadarė namų darbų „Astravo fronte“, o ir negalėjo jų padaryti, nes užsienio politikos tiesiog nėra paties aukščiausio lygio. Mat net ir teisingi griežti pareiškimai apie Maskvą dar nėra užsienio politika. Belieka per šventes dudenti iš balkonų apie Pilėnus ir skųstis, kad sąjungininkai vėl nesuprato mūsų nerišlaus ir nenuoseklaus kalbėjimo. Dabar prasidėję aktyvesni demaršai – kaimynų agitavimas nepirkti „nesaugios elektros“ iš rusų ir baltarusių, kai Lietuva sėkmingai laidoja savo pačios atominį projektą, – atrodo komiškai. Pažangos visame procese esama tik tiek, kad Lietuvos politikai, regis, pagaliau patikėjo, jog A.Lukašenka neblefuoja, ir jo branduoliniai ketinimai atrodo tikrai rimčiau nei mūsiškiai. Vien konvencijoms ir laiškais vargu ar jį išgąsdinsi. Juolab kad net tie, kuriuos laikėme savo sąjungininkais, žiūri daug pragmatiškiau. Štai Suomija garsiai pasakė, kad nepalaiko Roko Masiulio idėjos nepirkti elektros iš Astravo atominės elektrinės ir labiau tiki dialogu. R.Masiulis pripažino, kad „jie labiau tiki dialogu, o ne boikotais“.