Prognozuojama, kad ne už kalnų metas, kai Lietuvos žemės ūkio sektorius susidurs su aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumo problema – individualiems žemės ūkiams, bendrovėms, kooperatyvams trūks agronomų, veterinarų, kitų žemdirbiškų profesijų darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Taip nutiks, manoma, todėl, kad per aukštai užkelta priėmimo į aukštąsias mokyklas kartelė motyvuotiems abiturientams iš regionų.
Seimo kaimo ir reikalų komitetas (KRK) siūlo Vyriausybei pertvarkyti priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą, kad ji būtų palanki parengti reikiamą kiekį kvalifikuotų žemės ūkio specialistų. KRK siūlo atsisakyti minimalaus konkursinio balo reikalavimo, neva jis kaimiškų vietovių abiturientams tapo kliūtimi žemės ūkio specialisto kvalifikacijai aukštosiose mokyklose įgyti. Kitose Europos valstybėse stojant į aukštąją mokyklą nėra minimalaus konkursinio balo reikalavimo.
KRK siūlo, kad už žemės ūkio specialistų poreikio nustatymą ir prognozę būtų atsakinga Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir aukštosios mokyklos pačios spręstų, ką priimti mokytis žemės ūkio profesijų, atsižvelgdamos į stojančiųjų motyvaciją.
Vytauto Didžiojo universitetui rekomenduota diegti naujas studijų formas, per pirmuosius studijų metus padėti mažiau pasirengusiems regionų moksleiviams.
Ar iš tiesų, norint, kad šalies žemės ūkis neliktų be aukštos kvalifikacijos specialistų, reikėtų motyvuotiems regionų abiturientams sudaryti galimybę įgyti aukštosiose mokyklose žemės ūkio specialybę, sumažinus minimalų konkursinį balą arba iš viso jo atsisakius?
Edmundas PUPINIS, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys: „Dabartinę priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą galima išardyti, tačiau ar tai būtų naudinga valstybei? Sutinku, kad regionų, skirtingai nei didmiesčių, vaikai turi mažesnes galimybes įgyti kokybišką vidurinį išsilavinimą, padedantį įstoti į aukštąsias mokyklas. Taigi jiems sunku patekti į aukštąsias mokyklas pagal bendrąją stojimo į jas kartelę.
Vis dėlto žemės ūkio specialistų trūkumo problemą siūlyčiau spręsti ne mažinant minimalų konkursinį balą, o valstybinio užsakymo keliu, už kurį atsako ŽŪM. Tokia sistema turėtų ūkininkų vaikams ar kitiems žemės ūkio sferoje dirbantiems jaunuoliams sudaryti sąlygas mokytis aukštosiose mokyklose, siekiant jose įgyti žemės ūkyje reikalingų specialybių. Viena iš sąlygų, garantuojančių, kad ateityje netrūks žemės ūkio specialistų ir atsinaujins jų gretos, – tikslinis finansavimas, atsižvelgiant į valstybinį užsakymą – kiek ir kokių žemės ūkio specialistų reikia. ŽŪM turėtų tam tikslui skirtą biudžetą. Ji, spręsdama, kokių ir kiek reikia parengti žemės ūkio specialistų bei kam skirtinas tikslinis finansavimas, turėtų pasitelkti ir žemės ūkio asociacijas. Prisidėti garantuojant tikslinį finansavimą privalėtų ir savivaldybės. Šis žemės ūkio specialistų trūkumo ateityje problemos sprendimo būdas, manau, naudingesnis būtų ir valstybei, ir žemdirbių visuomenei. Dabar nemažai jaunuolių, aukštojoje ar profesinio rengimo mokykloje įgijusių žemės ūkio specialybę, susikrauna lagaminus ir išvyksta dirbti svetur. Tokių atvejų sumažėtų, taikant regionų abiturientams pasitikėjimu grįstą tikslinį finansavimą, suteikiantį galimybę jiems aukštosiose mokyklose tapti aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistais.“
Kastytis KRIŠTOLAITIS, Šakių rajono Lukšių žemės ūkio bendrovės direktorius: „Lukšių žemės ūkio bendrovė kol kas nesusiduria su aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistų stygiumi. Reikia pripažinti, jog šie mūsų specialistai – vyresnės kartos. Labiau susiduriame su vidurinės grandies specialistų, pavyzdžiui, elektrikų, santechnikų, trūkumu.
Aišku, pasitaiko atvejų, kai prastesniais pažymiais aukštąsias ar kitas mokyklas baigę asmenys tampa puikiais specialistais. Bet nėra teisinga, protinga skatinti nelabai gabius, blogesnį žinių bagažą vidurinėse mokyklose ar gimnazijose sukaupusius kaimo jaunuolius stoti į aukštąsias mokyklas įsigyti žemės ūkio specialybę ir atverti jiems išskirtines galimybes šiam tikslui pasiekti. Juk ir žemės ūkyje tobulėja technologijos – čia daug kas modernėja: kompiuterizuojama, robotizuojama ir pan. Tam nereikia žemesnės kvalifikacijos žmonių.
Abejotina, kad Veterinarijos ar Žemės ūkio akademijose mažėja studijuojančiųjų. Atrodo, ten – jų perteklius. Bėda, kad jas baigusieji nesirenka gyvenimo ir darbo kaime – nepritaiko įgytų žemės ūkio žinių, pavyzdžiui, studijų suolą palikę veterinarai sulindę į smulkių gyvūnėlių klinikas miestuose. Taip nutinka dėl jaunam žmogui, jaunai šeimai nepatrauklios kaimo aplinkos, kai nėra nei vaikų darželio, nei ambulatorijos, o į normalesnę gimnaziją vaikams tenka važiuoti 20 kilometrų. Ko dar reikia jauniems žmonėms, kad jie kurtųsi kaime? Pramogų: teatro, koncerto, kavinės – galimybės išeiti į žmones. Štai kur atsakymas, kodėl baigusieji aukštąsias mokyklas nesirenka glūdumos kaime – čia jų laukia prapultis! Laimei, Lukšiai tuo nesiskundžia: vietovė pilna gyventojų, nes čia yra ambulatorija, gimnazija, už 5 kilometrų Šakiai su nauju kultūros centru, o už 50 kilometrų – Kaunas. Deja, šalyje netrūksta mirusių kaimų, gyvenviečių – turbūt neįmanoma ten žmonėms grįžti. Galbūt ateityje Lietuvos kaime dirbs kitų šalių žmonės, kuriuos čia tenkins darbo ir gyvenimo sąlygos.“
Vytis MULIUOLIS, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vedėjas: „Seimo KRK lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 110-S-27 1.7 punkte suformuluotas pasiūlymas „atsisakyti Europoje neįprastos praktikos valstybei nustatyti minimalaus konkursinio balo reikalavimus valstybės užsakymui“. Ši nuostata negalėtų būti tiesiogiai sietina su galimu asmenų diskriminavimu Lygių galimybių įstatyme išvardintais pagrindais. Sumažinus minimalų konkursinį balą tik kaimiškų teritorijų abiturientams, stojantiesiems į aukštąsias mokyklas, į žemės ūkio specialybes, kiltų pagrįstų abejonių dėl tokios nuostatos atitikties konstituciniam asmenų lygybės principui.“
Prof. dr. Mindaugas MALAKAUSKAS, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos (VA) kancleris: „LSMU vienintelis šalyje rengia gyvulininkystės specialistus ir veterinarijos gydytojus. Tačiau jo atstovai į diskusijas aktualia žemės ūkio specialistų rengimo tema ne visada kviečiami. Taip nutiko ir lapkričio 27 d., kai KRK sprendė dėl žemės ūkio specialistų rengimo. Diskusijos padėtų geriau spręsti kylančius iššūkius.
Sėkmingai studijuoti ir ateityje vykdyti profesinę veiklą gali tik gabūs, labai gerai pasirengę asmenys, todėl į veterinarinės medicinos studijas priimami asmenys, kurių minimalus konkursinis balas – 6. Jis aukštesnis, nei nustatė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (5,4).
Kad šie kriterijai nėra kliūtis patekti studijuoti veterinarinę mediciną, rodo ir 2019 metų priėmimo rezultatai: priimtųjų vidutinis konkursinis balas į valstybės finansuojamas vietas buvo 8,48, į valstybės nefinansuojamas – 7 balai. Šioms studijoms netrūksta pretendentų: kasmet į vieną vietą vidutiniškai pretenduoja 5 asmenys. Daugiau nei pusė – net 55,75 proc. – įstojusiųjų į veterinarinę mediciną yra iš Lietuvos rajonų. Koks turėtų būti minimalus konkursinis balas, reikėtų diskutuoti, tačiau atsisakyti jo – nesuderinama su galimybe įstojusiam abiturientui sėkmingai studijuoti, baigti studijas ir vėliau dirbti veterinarijos gydytoju.
Europos universitetinių veterinarijos mokyklų asociacija akreditavo LSMU VA Veterinarijos fakultetą. Tai aukščiausio lygio įvertinimas, liudijantis, jog studijos atitinka Europos veterinarijos studijų vertinimo sistemos standartus, užtikrinančius aukštą jų kokybę ir specialistų rengimą.
Gyvulininkystės specialistų trūksta ir jų poreikis nemažės visame pasaulyje – ne tik Lietuvoje. LSMU gyvūnų mokslo studijų programos trečio ir ketvirto kursų studentai jau dirba pagal specialybę ir labai vertinami.
Universitetinis išsilavinimas negali būti suteiktas vien už motyvaciją – neatsižvelgus į minimalaus balo reikalavimus. Norėdami paruošti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės specialistus, privalome atsirinkti abiturientus, kurie ne tik motyvuoti. Jie neturi stigti biologijos, matematikos, chemijos, anglų kalbos žinių, padėsiančių sėkmingai baigti studijas ir įsilieti į tarptautinę darbo rinką.
Aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės specialistas, norintis dirbti su šiuolaikinėmis gyvulininkystės technologijomis, privalo mokėti užsienio kalbą, išmanyti vadybą, ekonomiką, organizavimą ir kitas sritis. Universitetinės studijos, ypač specializuotosios, kaip žemės ūkio, reikalauja ypač gero pasirengimo ir intensyvaus darbo studijuojant.
Norint užtikrinti žemės ūkio specialistų rengimą, būtina atsirinkti gerai studijoms pasirengusius abiturientus arba įstojusiesiems į aukštąją mokyklą padėti studijų pradžioje ištaisyti vidurinio išsilavinimo spragas.
Jei, atsižvelgus į šalies žemės ūkio poreikius, matyti, jog trūksta abiturientų, pasirengusių gyvulininkystės studijoms, bet yra norinčiųjų studijuoti ir ateityje dirbti šiose srityse, jiems reikėtų suteikti pagalbą tinkamai pasirengiant studijoms. Diskutuotina, kaip to pasiekti. Norint, kad universitetai užtikrintų šias paslaugas, jiems būtinas papildomas finansavimas.“
Parengė ŪP korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ