Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Viskas prasidėjo nuo dzūkiškų „kašikų“

Iš pirmo žvilgsnio nuobodus ir monotoniškas pynėjų darbas jau kelis dešimtmečius užpildo alytiškių tautodailininkų Vito ir Aurelijos Kašėtų gyvenimą. Sutuoktiniai pina baldus, buities rakandus, pintines, vaikiškus lopšius ir dar daugybę kitų daiktų. Kaip ir kasmet, šiemet tautodailininkus iš Dzūkijos savaitgalį bus galima sutikti didžiausioje Lietuvoje, tradicinėje Kaziuko mugėje.

Dzūkijos auksarankiai

Kašėtai – abu dzūkai, jų tėviškės – Daugų seniūnijoje. Vitas prisimena, kad jo seneliai buvo labai nagingi. Vaikas būdamas jis užaugo prie močiutės staklių. Jo močiutė kaime buvo žinoma audėja. „Atsimenu, kaip močiutė sėdėdavo palinkusi prie staklių ir ausdavo, o diedukas pindavo dzūkiškus „kašikus“ bulvėms“, – vaikystės akimirkas pamena V.Kašėta, pridurdamas, kad gal tai persidavė ir jam.

Aurelija taip pat augo trijų kartų šeimoje – su savo seneliais ir tėvais dideliame dviejų galų name. Tuose namuose irgi buvo audimo staklės. Jie nuo vaikystės matė, o kartais ir „pačiupinėdavo“ senelių amatus.

Kai sutuoktiniai pirmą kartą pabandė patys pinti iš vytelių, Vitui buvo 30 metų, o jo žmonai Aurelijai 28-eri. Tuo metu nepriklausomoje Lietuvoje buvo ekonominės blokados metai – trūko darbų, dažnas turėjo persikvalifikuoti. Pats Vitas iki tol su medžiu ar žilvičių vytelėmis nebuvo susidūręs, nes pagal specialybę buvo penktos kategorijos autošaltkalvis ir dirbo su metalu. Jis autoservise remontuodavo žigulius bei moskvičius. Net jam pačiam buvo keista, kad nuo tariamo vyriško užsiėmimo staiga pasuko esą labiau moteriško amato link.

Alytiškis V.Kašėta nesitikėjo, kad metalą jo rankose pakeis vytelės.

„Užsikabino“ 25 metams

Vitas skaičiavo, kad šiemet jis minės 55 metų jubiliejų ir kartu su dvejais metais jaunesne žmona jau 25 metus pina įvairius gaminius. „Ketvirtį amžiaus mes iš to pragyvename. Ne tik patys, bet ir užauginome, į mokslus išleidome dvi dukras. Tik iš pynimo dabar ir gyvename“, – teigė alytiškiai Kašėtai.

Jis pamena, nuo ko viskas prasidėjo. Vieną vasarą į žmonos tėviškę prie ežero atostogauti atvažiavo pažįstami pynėjai iš Kauno. Jie atsivežė vytelių ir savaitgalį pynė. Tuo metu Kašėtų dukros dar buvo mažos, o jie abu – jauni tėvai. Vitas į šį užsiėmimą žiūrėjo labai skeptiškai, jam atrodė, kad jis, penktos kategorijos meistras, savo srityje pasiekęs žinomumą, jau turėjo savo klientūrą. Aurelija tuo metu nedirbo, nes augino dukras, nusprendė pabandyti pinti. Susitikimas prie ežero išaugo į savaitės kursus privačioje pynimo įmonėje Kaune.

Važiuodavo abu. Kol Aurelija mokėsi, Vitas sėdėdavo greta, tačiau naujasis amatas jo nedomino. Tada net nepagalvodavo, kad pats kada nors paims į rankas vyteles. Tačiau kartą mokytojas jam pasiūlė, kol sėdi ir stebi, pabandyti savo rankomis kažką nupinti. Vitas sutiko. Per dvi dienas sukūrė pirmąją pintinę. Pavyko! Atsirado adrenalino, motyvacijos.

pinti1

„Mokytojas gyrė, kad mano pirmoji pintinė kokybiška, kad labai retai iš pirmo karto kam taip pavyksta, todėl ėmiausi antros ir ta pavyko dar geriau. Toks džiaugsmas mane apėmė. O svarbiausia, nusipintas pintines mums leido vežtis namo. Džiaugėmės jomis, nes mums patiems pirmosios pintinės buvo labai gražios. Paskui, kai patobulėjome, jau neatrodė tokios tobulos“, – prisiminimais dalijosi Vitas.

Jis vardijo, kad patys virtuvėje turi savo rankomis pintą krėslą, mėgsta ten sėdėti, išgerti kavos, kambaryje stovi pintas „kuparas“ patalynei susidėti, supamasis krėslas. Bet bute daug neprisidėsi, tad savo gaminius dažniausiai veža kitiems.

Sertifikuoti gaminiai

Šiandien Vitas nesigaili prieš 25 metus metęs darbą autoservise. Laikas, praleistas pynimo dirbtuvėje, jiems su Aurelija pralekia nepastebimai. Sutuoktiniai patikina, kad jiems patiems tai nėra nuobodus, monotoniškas darbas, priešingai, čia nemažai saviraiškos, kūrybos. Kasdienybę prablaško ir mugės. Vitui patinka bendrauti su žmonėmis, pardavinėti savo gaminius mugėse.

Jis vadovaujasi taisykle: „Dirbk, mylėk darbą ar pomėgį, stenkis daryti kokybiškai, o pinigai patys tave susiras, kai žmonės įvertins“. Jų „receptas“: kaip šeimininkė su meile kepa tortą ar ruošia vakarienę, taip jie su meile pripina pintinių, vaikiškų lovelių, lopšių naujagimiams, dėžučių svogūnams, kambarinių „malkinių“, pintų kėdžių ar supamųjų krėslų. Iš viso Kašėtai pina apie 100 įvairių gaminių, kuriems suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Pinti gaminiai, pasak V.Kašėtos, tinka tiek miestiečiui, tiek kaimo žmogui. Juolab šiais laikais kaimo žmogus mažai kuo skiriasi nuo miesto gyventojo.

„Man gera gyvent Lietuvoje, aš myliu Lietuvą. Man teko būti Italijoje, Danijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Galvoju, gal skundžiasi tie, kurie sėdi namie ir toliau savo kiemo nemato. Aišku, kalbant apie muges, prekyvietės įkainiai kyla, bet aš ir tai suprantu. Suorganizuoti mugę –šventę žmonėms, pakviesti atlikėjus, kurie dainuotų, šoktų, linksmintų – kainuoja, visiems reikia mokėti. Tam organizatoriui reikia kažkiek uždirbti. Reikia sumokėti ir už šiukšlių išvežimą, už apsaugą, kitokius dalykus. Tad suskaičiavus viską, sakyčiau, kad tos kainos yra realios“, – teigė Vitas.

Kašėtos: „Esame ne tik pynėjai, bet ir motociklų mylėtojai.“

Suartina mugės

Nuo spalio mėnesio alytiškiai pynėjai intensyviai ruošiasi tradicinei Kaziuko mugei. Kaip ir kasmet, šiemet jie keliaus į Vilniaus Kaziuką.  Pynėjai teigė, kad tai, ką nupina per penkis žiemos sezono mėnesius, apie 80 proc. gaminių nuperka šios pavasarinės mugės lankytojai. „Mes ten populiarūs“, – džiaugėsi Vitas, neslėpdamas, kad lietuviai renkasi Lietuvos pynėjų darbus, nors kiniški pinti gaminiai yra pigesni. Ir perka lietuviškus gaminius ne tik vilniečiai ir atvykusieji iš kitų Lietuvos miestų bei miestelių, perka ir svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos.

V.Kašėtos teigimu, jie profesionalai, gavę tautinio paveldo produkto sertifikatą. Perka kokybišką žaliavą iš Suvalkijos krašto vytelių augintojų. Mugės lankytojai suvokia, kad pynėjai negali pigiai pagaminti kokybiškų gaminių.

„Būname ir Latvijoje. Ten mums sumoka šiek tiek daugiau nei Lietuvoje, bet lietuviai daug nuperka, to mums užtenka“, – nesiskundė pynėjas.

Už savo gaminių kokybę Kašėtos atsako 100 proc. „Jeigu būtų mano kaltė, aš kiekvienam pažadu duoti naują pintinę“, – sakė tautodailininkas, nors atvejų, kad būtų, pavyzdžiui, nutrūkusi rankena, per jų darbo praktiką dar nepasitaikė.

Pynėjai sakė, kad kasdien dirba po 12 valandų, nes reikia pinti, kol vytelės drėgnos, negali darbo nutraukti jo neužbaigę. O idėjos ateina savaime, bedirbant. „Dviratis jau yra išrastas, o ratus gali dėlioti. Yra tam tikri dalykai, gali pintinę pamarginti, gali formą pakeisti, paplatinti, bet viskas yra jau seniai sugalvota. Mes bandome patobulinti. Smagu, kad ir klientai duoda labai daug gerų idėjų“, – pasakojo alytiškis.

Juokaudamas Vitas sakė, kad atostogauja vieną savaitę per metus, nes visą laiką skiria savo amatui. Tačiau amatininkų gyvenimas įdomus, jie nuolat keliauja. „Kaip kokie čigonai“, – šypsosi V.Kašėta. Beje, Kašėtai turi du motociklus. Kai tik turi laisvesnį savaitgalį, keliauja po Lietuvą. Viena jų dukra irgi vairuoja motociklą, žentas taip pat turi motociklą. Todėl savo šeimą vyras juokais vadina „mini motoklubu“.

Atšilus orams sutuoktiniai savaitgaliais prekiauja mugėse. Dažnai čia lieka nakvynei, statosi palapines, vakaroja. Ten sutinka daug darnių amatininkų šeimų, su kuriomis bičiuliaujasi.

„Žmonės sueina į porą ir dar jeigu kartu dirba – pasidaro vieno mąstymo, vieno proto. Čia yra ir daugiau tokių kaip mes. Labai dažnai amatininkai, tautodailininkai, prekiaujantys mugėse, yra vyras ir žmona. Yra keramikų, pynėjų, stalių, drožėjų, stiklo pūtėjų. Sėdime, vakarojame ir, kad kuris nors blogai pasakytų apie savo žmoną arba žmona apie savo vyrą – tokių nėra. Visi mes apsikabinę savo žmonas, todėl kartais pagalvoju, kad esame kitokie žmonės. Mes neiname į gamyklas, įstaigas. Mes dirbame sau, esame laimingi, mylime savo antras puses, o jos – mus. Net neįsivaizduojame, kad žmona išeitų kitur į darbą ir mes dirbtume atskirai. Kad ir mažiau turime, bet mes į krūvą sueiname. Toks gyvenimas“, – mąstė Vitas.

Rekomenduojami video