Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Velykos, kokių dar neturėjom...

Artėjančios šv. Velykos šiemet kitokios: nebuvome išplakti šventinta verba, negalėsime nueiti į bažnyčią parsinešti šventintos ugnies ir vandens, o prie Velykinio stalo mūsų bus mažiau nei įprastai. Bet mintimis skaičiuojame kiekvieną – artimą, mylimą, be galo pasiilgtą, esantį toliau realiu atstumu, bet visiškai čia pat širdimi, o svarbiausia – nepaliestą to mikroskopinio, bet tokio galingo viruso, apvertusio visą pasaulį, grėsmingai parodžiusio, kad esame be galo trapūs... Šiemet niekas neklaus, kam skamba bažnyčių varpai, nes tą minutę graudulio jausmas surusens širdyse... Kitą minutę jau įkvėpsime vilties, kurią mums dovanoja šios šv. Velykos – Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų šventė, vainikuota pavasarėjančios ir bundančios gamtos grožio.

Parnešdavo gyvą ugnį

Didįjį šeštadienį iš šventoriuje sukurto laužo būdavo parsinešama velykinės ugnies, saugodavusios šeimos židinį, nešdavusios namams palaimą, tikėjimo tvirtumą, turėdavusios apsauginę reikšmę nuo žaibo ir nelaimių.

Alfonsas Dapkus, kilęs iš Šovenių kaimo (Anykščių r.), jaunystėje šventą ugnį namo nešdavo pėsčias net 6 km – nuo Kavarsko bažnyčios iki savo kaimo. „Visą vasarą nuo medžių rinkdavom kempines, gerai jas išdžiovindavom, kokias tris suverdavom ant vielos. Jei kitas didelę kempinę turėdavo, tai kartais ir tos vienos pakakdavo. Šeštadienį šventoriuose užkurdavo didžiulių laužų, degdavo pašventinta ugnis. Paimdavom ugnies ant kempinės ir nešdavom. Jei pradėdavo gesti, papūsdavom, kitą kempinę pridegdavom ar nuo kito nešančio vėl prisidegdavom. Pasukus geriau dega, nes gauna deguonies. Ir taip iki namų. Svarbu, kad neužgestų ta gyva ugnis. Parnešdavom namo, tada mama dėdavo ant prieždos, kur labiau įsidegdavo – taip turėdavom pašventintos ugnies“, – prisiminimais dalijasi vyras.

Pašnekovo teigimu, taip gyvą ugnį nešdavo visas būrys gerokai ūgtelėjusių vaikų, bet daugiausia – jaunimas: „Susidarydavo visas pulkas einančių vaikinų. Tai buvo mūsų, paauglių, pareiga – tokia jau tradicija. O būryje juk įdomu ir smagu. Šeimininkės, kaimo moterys nusinešdavo degtukų į bažnyčią pašventinti, bet mes juk gyvą ugnį parnešdavom!“

Iš bažnyčios atsineštu šventintu vandeniu Velykų rytą apšlakstydavo namiškius, šventinius patiekalus ant stalo, taip pat kambarius, kad susiklausymas, džiaugsmas ir meilė lydėtų šeimą. Dalį šventinto vandens pasilikdavo net iki kitų Velykų – atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją. Būdavo, kad likusį vandenį supildavo į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Mamos mokykla

Velykos puošnios ne tik atbundančia gamta, bet ir pačiais įvairiausiais raštais išmargintais margučiais. Dauguma vyresnio amžiaus pašnekovų atsimena naudotus natūralius gamtos dažus, kuriais būdavo marginami kiaušiniai – svogūnų lukštai, vanta, šiaudai ir kt. Bene populiariausi buvo ir yra vadinamieji „cibuliniai“ kiaušiniai, t. y. marginti svogūnų lukštais. 90-metis Juozas Radzevičius, kilęs iš Čižiūnų kaimo (Trakų r.), prisimena, kad juodai spalvai išgauti būdavo ruošiamas specialus viralas iš juodalksnių žievės, į jį įdedant surūdijusios geležies.

Kalbinant pašnekovus apie margučių marginimą, išryškėjo graži tendencija – dažymo būdas paprastai perduodamas iš kartos į kartą, t. y. kiaušiniai marginami taip, kaip dažė jų tėvai. Šovenių kaimo (Anykščių r.) gyventoja Gražina Galinienė teigė iki šiol dažanti vilnonių siūlų dažais – kaip ir jos mama tautodailininkė audėja Eleonora Aukštakojienė, visada turėjusi dažų. „Kitaip gal net nemokėčiau“, – šypsojosi Gražina.

„Kiaušinių marginimas buvo grynai mamos darbas, tėtis visai nesikišdavo. Mama stengdavosi, kad mums, vaikams, būtų kuo įdomiau – įvairūs velykinių margučių raštai, skirtingos spalvos. Su peiliu skutinėdavo ornamentus, kartais margindavo vašku. Močiutė, atsimenu, į mišias nešdavosi porą gražiausiai numargintų kiaušinių. Prie velykinio stalo juos, pašventintus, pirmiausia ir valgydavom“, – pasakojo 82 metų vilnietė Gražina Radzevičienė, gimusi Mieliūnų kaime (Rokiškio r.)

Kavarskietis Rimantas Varanavičius kiaušinius margina iš kartos į kartą perduodamu būdu, kurio išmokė mama. „Kiaušiniai suvyniojami į skudurėlius, pribarstytus įvairių dažų, ir verdami. Dažai būdavo pirktiniai, kuriais moterys nudažydavo siūlus ir visokius rūbus, pamaišydavo kiaušinio lukštų. Visas grožis randasi, kai išvirtus kiaušinius išvynioji ir nuplauni. Nudžiūvusius margučius mama aptrindavo kokia nors lašinių „skūra“ ar aliejumi suvilgyta skepetaite, kad blizgėtų“, – pasakojo jau daug metų Vilniuje gyvenantis R.Varanavičius.

Panevėžyje gyvenančios Birutės Andriusevičienės nuomone, patys gražiausi natūraliais būdais dažyti margučiai. „Aš pati kartais išbandau kokį naujesnį būdą, aprašytą internete, sugalvoju paeksperimentuoti. Dekupažą turbūt daug kas jau yra išbandęs. Kiaušinius esu dažiusi šilkinių kaklaraiščių skiautelėmis, taip pat tarkuotais burokėliais. Anūkams labai patikdavo išvynioti ir atrasti tą grožį ant numarginto kiaušinio. O su parduotuvėse parduodamais lipdukais gal tik kokį kartą įdomu pabandyti, ypač jei šeimoje yra mažutėlių, bet visas kičas, sintetika ir dirbtinumas – neįdomus“, – tvirtino 74 metų moteris.

Ne laimikis svarbiausia

Didžiausias vaikų džiaugsmas – tradiciniai šv. Velykų žaidimai: margučių daužimas, siekiant iš pirmo karto įskelti kito kiaušinio lukštą, o vėliau – margučių ridenimas.

Prisiminęs margučių ridenimą gimtajame Kavarske, R.Varanavičius pasakojo, kad vietos šiam žaidimui ieškodavo iš anksto – kažkur įsaulyje, mat paprastai per Velykas dar būdavo sniego. Žaidžiant pasitaikydavo ir gudravimų: „Susidurdavom su dičkių gudrybėmis. Kurio nors tėvas „stalėrius“ išdroždavo medinį kiaušinį, dar nudažydavo kokiais juodais dažais – nenaudėlis išmušdavo visus. Daug kiaušinių neturėdavom (vieną du) ir taikydavom, kad būtų skirtingų formų. Ridenant kiaušiniai duždavo dažniausiai riedėdami per nelygumus, akmenėlius arba kai trinktelėdavo į kitą kiaušinį, bet nuotaika visų būdavo pakili, šventiška. Svarbiausia būdavo pats žaidimas, o ne rezultatas. Kiaušinis nebuvo didelė vertybė, kurią būtų svarbu parnešti namo.“

„Jei dar vėsu, polaidis, dažniausiai rinkdavosi į dar kelias dienas prieš Velykas išvėdintą, išvalytą klėtį. Jei oras geras – maždaug 10 berniokų susirinkdavo ridenti kiaušinių pas ką nors į erdvų kiemą. Merginos jei ir ateidavo, paprastai tik pažiūrėdavo kur nors netoliese atsistojusios. O kaimo vaikinukai azartą pagaudavo – juk varžybos! Būdavo, kad net susimušdavo beridendami, tada tais kiaušiniais apsimėtydavo“, – savo prisiminimais dalijosi 82 metų ukmergiškė Elena Mackevičienė, augusi Musninkų (Širvintų r.) kaime.

Elenos brolis, širvintiškis Leonas Vaicekauskas atsimena bandymus pagudrauti: kai kas nors iš anksto džiovindavo margutį kur ant „pečiaus“ padėjęs, o tada eidavo rident, tikėdamasis daugiau sumušti ir laimėti: „Jei pagaudavo tokį, tai blogai baigdavosi – išvarydavo“, – šypsojosi pašnekovas.

Tradicijų beieškant

Pirmą Velykų dieną nuo seno įprasta švęsti šeimos rate. „Sakydavo, kad nevalia eiti į svečius, nes jei nueisi – teks kailinius išblusinėti. Antrą Velykų dieną aplankydavo kaimynus, draugus, gimines, ir būtinai krikštamotes, trečią dar nieko rimto neveikdavo“, – pasakojo G. Radzevičienė.

Šiandien primirštos lalavimo, kiaušiniavimo, dėdinėjimo tradicijos, o dar sutinkamos – supimasis, laistymasis vandeniu, margučių ridenimas.

90-metis J.Radzevičius prisimena per Velykas vaikščiodavusius lalautojus: „Ateidavo lalautojai, pagiedodavo po langais. Šeimininkė išeidavo į lauką, kiaušinių ar kokio pyrago duodavo.“

„Krikšto mamos savo krikštytus vaikučius visada aplankydavo per Velykas, padovanodavo po margutį, nes dovanotas margutis neša laimę, saugo nuo visų bėdų. Manau, kad Velykų tradicija vaikštant po kaimą prašyti kiaušinių, dovanų, kiaušiniauti – neišlikusi. Kita vertus, kaimuose daug bendraujama ir dažnai, bet kokia proga ar visai be progos, lankomi kaimynai – nėra susvetimėjimo, vienas kitą gerai pažįsta“, – kitą tradiciją prisiminė 90-metis.

Kaimuose per šv. Velykas įrengdavo sūpuokles – vaikai ir jaunimas noriai supdavosi. „Mūsų senelis buvo labai geras sūpynes sukalęs. Pamenu, net pas kalvį senelis ėjo, sukalė tvirtas ir už klėtį aukštesnes, mat per Velykas reikia kuo aukščiau suptis. Supdavosi ir vaikai, ir paaugliai, ir suaugę, tikėdami, kad linai geriau augs. Suptis per Velykas buvo privaloma. Smagiai supdavomės ligi pat Atvelykio, arba Velykėlių. O tos senelio sukaltos sūpynės dar daug metų stovėjo ir sėkmingai tarnavo“, – savo vaikystės prisiminimais dalijosi G. Radzevičienė.

Kaime gimę ir augę yra išsaugoję ir savų tradicinių ritualų. „Didįjį ketvirtadienį prieš Velykas, būtinai dar prieš saulei patekant, mama nusiprausdavo šaltu šulinio vandeniu. Tikėta, kad tada oda bus skaisti ir lygi. O tas tikėjimas realiu pavyzdžiu pagrįstas: mamytės brolienė sirgo niežais. Didįjį ketvirtadienį, prieš patekant saulei, brolienė nuoga įšoko į „sodžielką“ ir niežų kaip nebūta! Tad mama ir mus, vaikus, žadindavo nusiprausti. Aš pati vėliau savo vaikus kurį laiką žadindavau. Vaikai, žinoma, gal tik vos kiek sudrėkintais pirštų galais veidą perbraukia, ir atgal į lovas, nes šalta, miego norisi, o vanduo iš šulinio ledinis. Pamenu, atsigulę ir beužsnūstantys dar girdėdavome, kaip mūsų mama gerokai rimčiau – pilnais vandens delnais – veidą prausiasi. Būtent ledinis vanduo prieš saulės patekėjimą nuplaudavo ligas ar nuo jų apsaugodavo“, – atviravo Elena Mackevičienė.

Kad kaime tradicijos gyvybingesnės, patyrė Birutė Barkauskienė, prieš septynerius metus gyvenimą Lentvario mieste iškeitusi į gyvenimą Šovenių kaime: „Miestuose senųjų tradicijų beveik nėra. Čia, kaimo bendruomenėje, kasmet švenčiamos Velykos: ridenami, mušami margučiai, vyksta užduočių konkursai tiek mažiems, tiek dideliems – visa tai labai suvienija. Jei tik oras pasitaikydavo geras, būrys žmonių kasmet rinkdavosi prie bendruomenės namų ir visada būdavo labai gera ir linksma. Dvejos sūpynės yra čia pat, bendruomenės teritorijoje, tad vaikai bėgdavo suptis. Šiemet bus Velykos, kokių dar neturėjom... Karantino taisyklės, suvaržymai vargina daugelį, bet yra kaip yra. Melskimės, kad tas virusas greičiau pasibaigtų, dėkokime Dievui, kad esam, prašykime sveikatos visiems ir saugokime save ir savo šeimas.“

Vieni, bet ne vieniši

Šiais metais tikintieji šv. Velykas pasitiks vieni namuose arba pačių artimiausių namiškių rate, mišių transliacijų klausydami ar žiūrėdami per radijo imtuvus, televizijos kanalus. Tačiau dėl to šventės prasmė nesikeičia. „Toks jau išbandymų laikas ir mes jį turėsime ištverti“, – nesiskundžia G.Radzevičienė.

Per Verbų sekmadienį ir Velykas visada būdavo pilnut pilnutėlės bažnyčios, dažnam net silpna pasidarydavo nuo tvankios bažnyčios aplinkos, susimaišiusių žvakių ir gėlių kvapų. „Teta per Velykas nusivedė mane į Soborą Kaune. Žmonių daug, kvapų taip pat. Aš tuomet, berods, sirgau mažakraujyste, nualpau ir buvau atgaivintas šalia Soboro esančioje milicijos blaivykloje. Daugiau blaivykloje būti neteko, nors progų buvo“, – šypsojosi šmaikštusis kavarskietis Algimantas Vildžiūnas, dabar gyvenantis Vilniuje.

„Verbų sekmadienį pasimeldžiau namie, net daugiau nei bažnyčioje, užsidegiau žvakę. Šventinto vandens turėjau nuo pernai, maldaknygėje perskaičiusi ir atgiedojusi, ką reikia, pasidaryta verba pati pašventinau ir per nuotraukas paplakiau vaikus bei anūkus, – atviravo ukmergiškė E.Mackevičienė. – Šeštadienį numarginsiu kelis kiaušinius. Velykų rytą vėl viską, kas priklauso, iš maldaknygės skaitysiu. Prie Velykų stalo į vieną ranką imsiu margutį už save, į kitą – už anūkėlį ir sumušiu. Paėmusi margutį už kitą anūkėlį vėl tikrinsiu, kieno stipresnis. Jei bus labai stiprus, kitą galą atsuksiu ir vėl stuktelsiu. Užsirašysiu vardus ir pasakysiu, kas laimėjo. Žodžiu, prie stalo sėdėsiu su vaikais ir anūkais.“

Rekomenduojami video