Ta patranka - tai įspūdingos apimties Nerijos Putinaitės studija be jokių apeliacijų kaltinančiu pavadinimu „SKAMBANTIS MOLIS. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“.
„Skambantis molis“ sutiktas pagarbia tyla, nors 2016 m. šios autorės knygos „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas Tarybų Lietuvoje“ vos keli kritiški puslapiai apie Just. Marcinkevičių sukėlė audrą, privertusią net atšaukti N.Putinaitei skirtą Krašto apsaugos ministerijos Patriotų premiją. N.Putinaitės atsakas į atšauktą premiją - ir yra storiausia, bemaž 400 puslapių, knyga, nepaliekanti iš Just.Marcinkevičiaus trilogijos ir Dainų švenčių, autorės žodžiais tariant, „nepajudinamų iš sovietmečio mus pasiekusių „patriotizmo“ simbolių ir fetišų“ akmens ant akmens. Tai tik viso labo molis, tegul ir skambantis.
Dekonstrukcija
Nuvainikuodama „tautines sovietines šventenybes“, N.Putinaitė dekonstruoja nomenklatūros mitą „Ir mes dirbome Lietuvai“, jau pačiu terminu „vietinė administracija“, pabrėždama šios valdžios marionetinę prigimtį, jos absoliučią priklausomybę nuo Centro. Iš tikrųjų totalitarinėjė valstybėje, iki pat jos žlugimo, visos gyvenimo sritys buvo pajungtos visuotinei partijos, TSKP CK ir jos politinio biuro kontrolei, nepaliekant jokių baltų dėmių.
Todėl autorė teisi, kad vietinės administracijos sprendimai buvo diktuojami Maskvos - ar kruvino pokario metais, 1946 m., surengti Dainų šventę, ar jau brandaus socializmo laikais įsteigti Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Net sovietinės Lietuvos nuolat rengiamos Maskvoje kultūros ataskaitos-literatūros ir meno dekados, teatrų gastrolės, jau aprobuotos vietinių prievaizdų, dar turėdavo įveikti ir sąjunginės komisijos atranką.
Tad ir sovietinis lietuviškumas buvo ne vietinės administracijos nuopelnas, o Maskvos direktyva. Ir čia jokios mįslės nėra: nors oficialiai buvo deklaruojamas proletarinis internacionalizmas, tačiau V.Lenino-J.Stalino marksizmo versija buvo rusiška tautinio komunizmo atmaina, kurią įtvirtino ir paties J.Stalino nukaldinta kultūros formulė - nacionalinė savo forma, socialistinė (sovietinė) savo turiniu, galiojusi iki pat Sovietų Sąjungos griūties.
Šią formulę idealiai atitiko Jono Švedo vadovaujamas Valstybinis dainų ir šokių ansamblis, jo propaguojamas vieno žmogaus kuriamas naujas sovietinis kvazifolkloras, pasak N.Putinaitės, masinės saviveiklinės kultūros laboratorija ir idėjų generatorius, vėliau gavęs „Lietuvos“ vardą ir tapęs oficialia sovietinės lietuviškos kultūros vizitine kortele. Tas socialistinis „turinys“ per kraštus liejosi ir pirmojoje, 1946 m., ir vėlesnėse Dainų šventėse, kurių privalomo repertuaro ideologinė dalis dedikuojama partijai, V.Leninui, darbo žmogui, armijai išvaduotojai, tautų draugystei, o ir pati šventė tapdavo be perstojo Sovietų Sąjungoje pompastiškai švenčiamų jubiliejų dalimi, socialistinės santvarkos pranašumų ir pasiekimų propagavimu, parodančiu, kad tauta (liaudis) jau įžengė į palaimos šalį.
Stalinietiška formos ir turinio schema puikiai tiko propagandiniam ideologizuotam menui, kurį su pasiskonėjimu dekonstruoja N.Putinaitė. Tačiau kaip apibrėžti populiariausių šokių „Klumpakojis“ ar „Kepurinė“ socialistinį turinį ar sovietinį lietuviškumą? Dar daugiau keblumų kyla, susidūrus su tokiais Dainų švenčių repertuaro reikšmingiausiais kūriniais, kaip Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, Česlovo Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuota liaudies daina „Bėkit, bareliai“, net jeigu juos atlieka sovietinių kolūkiečių ar darbininkų choras, diriguojamas komunisto chorvedžio? Kaip čia surasti tą socialistinį turinį ar sovietinį lietuviškumą?
Šios Stalino paliktos formos ir turinio santykio problemos neįveikė ištisos Sovietų Sąjungos mokslininkų kartos. Ne pagal jėgas ji ir N.Putinaitei, kuri Dainų švenčių ir visos meno saviveiklos etniškumą, jų repertuaro vertingiausią branduolį sudarančias lietuvių liaudies ir lietuvių muzikos klasikų dainas paskelbia sovietiškumo bruožu vien todėl, kad folkloras buvo palankiai vertinamas ir sąjunginėse olimpiadose. Bet ar tai pakeitė muzikos turinį.
Perkūnsargiai, figos lapeliai
„Skambantį molį“ iki galo įveikiau tik iš pareigos - seniai taip vargiai ir vangiai yriausi nuo puslapio prie puslapio. Ir ne dėl teksto sudėtingumo - autorė atliko milžinišką darbą, sąžiningai surinkusi įvairių susirinkimų, posėdžių, aptarimų ir pasitarimų protokolus, cirkuliarus, tarnybinius raštus ir laiškus, partijos nutarimus - visą tą ideologinę nyką, su kuria, tikėjausi, jau neteks kamuotis. Ideologija buvo nekarūnuota Sovietų Sąjungos karalienė, o ideologinės klaidos buvo baisiau už kriminalinius nusikaltimus. Todėl ideologija buvo labiausiai konservatyvi, sunkiausiai įsileidusi permainas ir anksčiausiai pradėjusi mirėsiauti sovietinio „antstato“ dalis. Marksizmas-leninizmas sutapatino idėjas su realybe, iki pat M.Gorbačiovo „perestroikos“ idėjų kracho nepripažindamas, kad atotrūkis tarp ideologijos ir gyvenimo, tarp planų ir rezultatų nesulaikomai didėja, virsdamas praraja.
Bet nusiimti kepurę prieš karalienę buvo privalu - net ir fizikui ar inžinieriui, rašančiam mokslinį darbą, reikėjo pacituoti marksizmo-leninizmo klasikus ir naujausius partijos nutarimus, menininkui - bent vieną kūrinį dedikuoti V.Leninui, partijai ar Spalio revoliucijai. Šie ritualiniai lojalumo sovietiniam režimui gestai buvo vadinami perkūnsargiu ar figos lapeliu, kuris pridengdavo ir apsaugodavo tikrąjį turinį (žinoma, netrūko ir tokių, kurių kūrybą sudarė vieni perkūnsargiai ir figos lapeliai).
Pagal oficialią doktriną, masinė saviveikla buvo darbo žmonių idėjinio-politinio auklėjimo dalis. Šią doktriną, kad meno saviveikla ugdo uolius komunizmo statytojus, savo ataskaitose kaip burtažodį kartojo meno saviveiklos ir Dainų švenčių organizatoriai, kuriuos cituoja N.Putinaitė. Bet ar taip buvo iš tikrųjų? Tuo patikėti lygu pripažinti, kad marksistinė utopija laimėjo, jai pavyko sunaikinti žmogaus spontanišką prigimtį, jo dievišką sielą, tautos gyvybingumą, kad ją galima minkyti it molį.
Anot N.Putinaitės, žmonių praleistas saviveikloje laikas buvo „tautizuojantis“, tautiškumą režimas pasitelkė kaip švelnesnę pavergimo formą. Lietuviai, aprengti tautiniais kostiumais ir traukdami dainas apie laimę, užmiršdavo, kad yra pavergti. Bet vis vien sunku patikėti, kad choras, šokių ratelis ar kaimo kapela būtų okupacijos įrankis ar ramstis. Tada „blogio imperijos“ griovimą derėjo pradėti ne nuo Komunistų partijos, o nuo chorų, šokių kolektyvų ir kaimo kapelų išvaikymo.
Autorė, demaskuodama sovietinius fetišus, pati neišvengia komunistinio režimo fetišizmo, priskirdama jam nebūtų galių ir nuopelnų, tarkim, Dainų šventes siedama ne su tarpukario Lietuvos ir išeivijos tradicijomis, o su stachanoviečių judėjimu, sovietinėmis olimpiadomis ir atrankomis, konkursais, tarsi nebūtų rengiamos tragikų varžybos dar antikinėje Graikijoje, nevyktų atrankos į „Eurovizijos“ ir klasikinės muzikos konkursus, dailės bienales, teatro ir kino festivalius. N.Putinaitei sovietizmas šmėklojasi ir Rumšiškių muziejuje, net ir erdve atribotame nuo kolūkinės gyvenvietės, nors jame niekad nebuvo įrengtas raudonasis kampelis ar pakabintas V.Lenino portretas, nors tokie muziejai visame pasaulyje veikė ir anksčiau, statomi ir nūnai.
Talento mįslės
Demaskuoti Just.Marcinkevičių N.Putinaitė imasi pirmiausia dėl jo neįtikėtino populiarumo ir autoriteto, kurį ji bando paaiškinti ne poeto talentu, o suokalbiu su režimu. Įtartina, kodėl Just.Marcinkevičiaus trilogija neužkliuvo cenzūrai, priešingai nei N.Putinaitės nežinia kodėl išskirta Kauno dramos teatre Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“, kuri buvusi uždrausta. Bet net ir čia autorė prašauna pro šikšnelę: K.Sajos „dviejų dalių groteskas“ buvo palaimintas cenzūros, skandalas kilo dėl Jono Jurašo režisūros, kaip ir dėl didžiumos kitų iškilaus režisieriaus spektaklių, uždraustas buvo net jo sovietinio dramaturgo Leonido Zorino pjesės „Varšuvos melodija“ pastatymas Vilniaus akademiniame dramos teatre. Tekstas čia buvo niekuo dėtas, kaip ir vėliau uždraustų Jono Vaitkaus ar Povilo Gaidžio spektaklių.
Autorė nesivargina, mėgindama įminti mįslę, kaip tokiomis sąlygomis galėjo išaugti ir išlikti įstabus Just.Marcinkevičiaus talentas, kodėl jo trilogijos pastatymuose lūžo teatrų salės - jau vien dėl to kvailai atrodo N.Putinaitės ir kitų jos cituojamų autorių išvedžiojimai, kad trilogijos herojai nevienijo tautos, nors kitoje vietoje, prieštaraudama sau, šaiposi, kad Mažvydas į šviesą veda prastuomenę (špitolninkus). Just.Marcinkevičiaus trilogija, drauge su Juozo Grušo dramaturgija, kaip ir XIX a. pabaigoje Jono Basanavičiaus karta, sugrąžino į viešąjį gyvenimą Lietuvos istoriją, tačiau tai, N.Putinaitės nuomone, ne nuopelnas, o tik dar vienas „sovietinio lietuviškumo“ ar „sovietinio patriotiškumo“ įrodymas, nes tai „atitiko vietos administracijos interesą tam tikru būdu kalbėti apie Lietuvą ir jos istoriją“, „tebuvo socialistinės tikrovės lūkesčių primetimas praeičiai“ . Be to, „Marcinkevičius savo herojui priskiria istoriškai naujus ar net negalimus bruožus“, nes „Marcinkevičiui jo literatūrinė fikcija buvo tikresnė už istoriją“. Akivaizdu, N.Putinaitė dar neturėjo galimybių susipažinti su Aristotelio „Poetika“, kurioje teigiama, kad „poetas turi rinktis veikiau negalimus faktus, bet įtikinamus, o ne galimus, bet neįtikinamus“, nes „kur kas mažesnė klaida menininkui nežinoti, kad stirna neturi ragų, negu nupiešti blogą jos paveikslą“. Tai meno teorijos pradžiamokslio tiesos.
Autorės nuomone, Just.Marcinkevičiaus lietuviškumas (tautiškumas) nupolitintas, tauta atskirta nuo valstybės, užmiršusi, kad, pradėdama kalbėti apie trilogiją, ji pati teigė, jog „Mindaugas“ siejamas su valstybės kūrimu“. Ir triuškinanti išvada „Kūriniai įkūnija visai naują jausminį režimą, apimantį individualias kančios ir skausmo patirtis, jausmines ir egzistencines įtampas, išreiškusį sovietinio lietuvio ateizuotą ir depolitizuotą būklę. Dramos suteikė prasmę asmeniniams išgyvenimams dėl Lietuvos nesavarankiškumo, sąžinės priekaištams ir kaltei dėl asmeniškai padarytų sprendimų, kolaboravimo ir pasyvaus prisitaikymo prie situacijos“.
Meno teorijai ir kritikai nežinomu žargonu, N.Putinaitė padaro atradimą, kad trilogijoje vyraujantis „kančios jausminis režimas“ sujungia tautiškumą su sovietiškumu, „sovietinį schematizmą uždengdamas tautine forma“. Kančia Marcinkevičiaus dramose yra anapus dialektikos: „jos neatsveria džiaugsmas ar kiti pozityvūs jausmai“. Tokie autorės išvedžiojimai - anapus klasikinės tragedijos, taip pat aristoteliškos katarsio teorijos. Nors dar Hegelis mokė, kad „pasaulinė istorija nėra laimės arena. Laimės tarpsniai yra jos tušti puslapiai, nes tai yra harmonijos tarpsniai“, N.Putinaitės kritikos patosas pirmiausia ir nukreiptas į tragišką Just.Marcinkevičiaus istorijos sampratą.
Tai kas tas nesovietinis lietuviškumas? N.Putinaitė įstengia nurodyti tik vieną pavyzdį - „tautiškos giesmės giedojimą liepos 6 d. 21 val.“ Kukloka. Man tai atrodo tuščias ritualas, be jokio turinio, lyg D.Grybauskaitė tautiniu kostiumu. N.Putinaitei nepavyko atskleisti, kas yra tas „sovietinis lietuviškumas“, kuo jis skiriasi nuo lietuviškumo be epitetų. Mat jos taikinys ir buvo tiesiog lietuviškumas, tautiškumas, patriotizmas. Galima tarti, agresyvūs išpuoliai prieš Tautos autoritetus ir jos vertybių hierarchiją - N.Putinaitės specializacija. „Skambantis molis“ yra vulgaraus ideologizuoto kalbėjimo apie meną pavyzdys, kuriame menui, meniškumui nebeliko vietos.
Valdas Vasiliauskas