Vilkupių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantys Linas ir Vida Aidukoniai – išskirtiniai ūkininkai. Jie beveik niekada nesiskundžia esama padėtimi, į viską stengiasi žiūrėti su šypsena.
Nusiaubė liūtys
Prieš 25 metus ūkininkauti pradėję L. ir V. Aidukoniai šiandien valdo maždaug 300 hektarų plotą. Nuo pat pradžių jie kuria mišrų ūkį, kuriame puikiai dera javų ir rapsų laukai, ganosi nemaža karvių banda (per 80 raguočių), iš kurių daugiau nei pusė – melžiamos karvės. Linas ir Vida neslepia, kad problemų žemės ūkyje apstu, tačiau kai myli savo darbą, visi sunkumai atrodo įveikiami.
„Neslėpsiu, ūkininkaujant nerimo netrūksta kone ištisus metus. Vis tenka dairytis į dangų, žiūrėti, kaip auga ir noksta pasėliai, galvoti, kaip reikės juos nukulti, parduoti ir t. t. Pastaraisiais metais gamtos sąlygos žemdirbių tikrai nelepina. Pavyzdžiui, šiemet labai nukentėjome nuo audrų. Stiprus vėjas ir liūtys išguldė maždaug 40 hektarų kviečių plotų. Konsultavausi su vadybininkais, kurie patarė nenukabinti nosies ir per likusį laiką iki javapjūtės tikėtis gerų orų. Tas ir belieka“, – kalbėjo L.Aidukonis.
Vyras teigė neprisimenantis panašių metų į šiuos, kai javams taip kenkė liūtys. Anot jo, orai kasmet tampa vis mažiau prognozuojami ir ūkininkai niekada nežino, ko tikėtis. Šiemet po palankios žiemos daugelis apskritai prognozavo rekordinį derlių, tačiau jau dabar aišku, kad Vilkaviškio krašto žemdirbiai jo nesulauks.
„Labai gaila, kad per vieną naktį audra sunaikino visų metų įdirbį. Į kviečių priežiūrą investavome daug lėšų, purškėme ir tręšėme pagal visas rekomendacijas. Aišku, nukentėjome ne mes vieni. Pas kai kuriuos ūkininkus situacija dar prastesnė. Labiausiai pasisekė tiems, kurie nusprendė pataupyti ir javus nuo žolių nupurškė bei patręšė tik po kartą. Daugumos iš jų laukai po liūčių atrodo visai neblogai – javai rečiau sudygę, varpos lengvesnės, tad ir išguldyti buvo daug sunkiau“, – svarstė Vilkupių kaimo ūkininkas.
Jis prisiminė, kad panašiai kaip šiemet javus liūtys Vilkaviškio r. buvo išguldžiusios tik nepriklausomybės pradžioje. Tuomet vyras dar dirbo vietiniame kolūkyje. Tiesa, jo teigimu, negalima tų laikų lyginti su šiais, nes tuomet ir augalų veislės buvo kitokios, ir jiems skiriami chemikalų bei trąšų kiekiai daug mažesni. Be abejo, tais laikais niekas negalėdavo pasigirti tokiu gausiu derliumi. Ūkininkai džiaugdavosi, jei iš hektaro kviečių lauko prikuliama bent 3,5–4 tonos grūdų.
Tiki geresne ateitimi
Nemažą ūkio pajamų dalį L. ir V. Aidukoniai gauna iš galvijų. Juos šeima prižiūri nuo pat ūkininkavimo pradžios. „Žmona per vestuves kraičio gavo karvę, tad nuo tada jas ir laikome“, – juokėsi L.Aidukonis.
Beje, šiais metais pora mini trisdešimtąsias vestuvių metines. Patyrę ūkininkai sakė, kad nors situacija pieno sektoriuje nėra palanki, visiškai atsisakyti gyvulių jie neketina. Kai prieš kelerius metus žieminiai javai iššalo, būtent už pieną gautos pajamos padėjo ūkiui išgyventi.
„Dabar pinigai už pieną į sąskaitą įplaukia du kartus per mėnesį, o už parduotus grūdus įprastai moka vieną kartą per metus. Nežinau, ar mokėtume gyventi, jei viskas pasikeistų. Tektų išmokti kitaip valdyti savo finansus“, – svarstė V.Aidukonienė.
Šeimos negąsdina ir tai, kad karvių ūkyje gana nemažai darbo. Jie tikina prie to jau pripratę ir nelabai įsivaizduojantys kitokios kasdienybės. Be to, Vilkupių kaimo gyventojai stengiasi investuoti į pieno ūkį ir deda pastangas, kad darbas jame taptų kaip įmanoma lengvesnis.
Įprastai šeima keliasi 5 val. ryte, o po darbų namo grįžta apie 8 val. Antrą sykį pas galvijus ūkininkai eina tik vakare.
„Mums smagu taip gyventi, nes beveik visą dieną galime būti namuose. Aišku, yra ir tam tikrų nepatogumų. Nesvarbu, sergame ar švenčių dienos, pas galvijus vis tiek reikia eiti. Bet jau įpratome. Toli keliauti nemėgstame, o laiko pramogoms tikrai atrandame – vykstame į kiekvienas Kauno „Žalgirio“ komandos namų rungtynes, lankomės kino teatre, dalyvaujame įvairiuose kultūriniuose renginiuose“, – pasakojo V.Aidukonienė.
Žmonai antrino ir jos vyras. Jis teigė iš pažįstamų ūkininkų dažnai girdintis įvairių nusiskundimų dėl laikomos karvių bandos. Visgi pats Linas tikino besimėgaujantis darbu su galvijais ir vylėsi, kad jėgų ir sveikatos užteks dar ne vienerius metus.
„Aišku, visada norėtųsi geresnių pieno kainų. Žiemą gaudavome 23 centus už litrą, o pavasarį kainą sumažino iki 18,5 centų. Patyrėme didžiulius nuostolius. Dabar mokamą sumą vėl pakėlė vienu centu. Kai paskutinį kartą derėjomės dėl pieno kainų pakėlimo vienu centu, buvo paklausta, ką mums reikš tokia menka suma. Didelei bendrovei tas centas gal ir niekis, bet gaudami centu daugiau, už susidariusį skirtumą galėtume apmokėti bent jau elektros sąskaitą“, – vardijo L.Aidukonis.
Jis tikino neprarandantis optimizmo. Ūkininkas viliasi, jog padėtis pieno sektoriuje jau netrukus ims gerėti. Anot jo, stambieji Lietuvos pienininkai pamažu traukiasi iš šios žemės ūkio srities, o jaunų ūkininkų, norinčių savo ateitį sieti su galvijais, neatsiranda. Būtent dėl šios priežasties vyras tiki, kad šalies perdirbėjai greitai pradės labiau vertinti likusius pieno gamintojus.
Investicijos pasiteisino
Vasaromis Aidukonių karvės ganosi maždaug 100 hektarų užimančiose pievose, o žiemas leidžia prieš 13 metų pastatytame moderniame ūkiniame pastate.
Pastaraisiais metais Aidukoniai daugiausia lėšų investavo į techniką.
Anksčiau L. ir V. Aidukonių galvijai žiemodavo prie namų esančiuose tvartuose. Vida šį laikotarpį atsimena su siaubu. Ji pasakojo, kad tuomet laikė daug mažiau gyvulių (25–27 ), tačiau jų priežiūra buvo nepalyginamai sunkesnė nei dabar. Be to, visi darbai – gyvulių šėrimas, mėšlo vežimas, pašarų gabenimas – vykdavo kieme, todėl neretai jis primindavo ne vietą, kurioje gera atsipūsti po sunkių darbų, o arimus.
Galiausiai šeima suprato, kad daugiau taip nebegalima. Netoli namų Vilkupių gyventojai įsigijo apleistą sklypą, kuriame kadaise stovėjo tvartas, iš kurių buvo likę tik pamatai, o jų viduje – kalnai šiukšlių. Į pastato statybas pora investavo apie 200 tūkstančių litų, tačiau dėl to niekada nesigailėjo. Jų teigimu, darbas tapo nepalyginamai lengvesnis, o ir kiemas dabar tvarkingas.
Galvijams skirtas patalpas vilkupiškiai baigė statyti 2007 m. Tas laikotarpis ūkininkams buvo itin sunkus. Tuo metu, kai šeima statyboms gavo paskolą, už litrą pieno mokėjo 1,07 lito, tačiau netrukus ši suma sumažėjo iki 70 centų. Negana to, keletas galvijų užsikrėtė leukoze. Nors sunkumų būta nemažai, Aidukoniai juos įveikė. Šiandien sutuoktiniai tikina, kad darbas ūkyje nėra toks sunkus, kaip galima įsivaizduoti. Dirbti ypač lengva tada, kai mėgsti tai, ką darai.
Pašarų pakaks
Linas pasakojo, kad šie metai gana palankūs pašarų gamybai. Vyras jau dabar yra prisiruošęs pakankamai šienainio ritinių žiemai. Visgi, kukurūzų laukai kol kas neatrodo įkvepiančiai, todėl jų derlius gali būti prastesnis nei tikėtasi.
„Išdygę kai kurie kukurūzų daigeliai po kurio laiko ėmė gelsti. Padarėme tyrimus ir paaiškėjo, kad jie buvo pasėti į pernelyg rūgščią dirvą. Tikriausiai kukurūzų pašaro galvijai šiemet gaus mažiau, bet viską kompensuos šienainis, kurio, manau, pasigaminsime dar daugiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Pastaraisiais metais Aidukoniai daugiausia lėšų investavo ne į žemes, o į techniką. Ūkininkai šiek tiek baiminosi, jog netrukus gali nutrūkti Europos Sąjungos parama žemės ūkiui, todėl suskubo ja pasinaudoti.
Pasak Lino, galima turėti pačius didžiausius žemės plotus, tačiau laukams apdirbti būtina naši technika. Šiandien Vilkupių gyventojams beveik nebetrūksta žemės ūkio padargų.
„Kai atsiskaitysime su bankais, galbūt daugiau investuosime į žemes. Norėtųsi turėti daugiau nuosavų plotų. Šiuo metu hektaro nuomos kaina mūsų rajone siekia 200 eurų. Konkurencija tarp ūkininkų – didelė, todėl daug kas tuo naudojasi. Pavyzdžiui, parduodantieji žemę neretai už hektarą prašo net iki 10 tūkst. eurų. Aišku, dabar tiek nelabai kas moka“, – kalbėjo Vilkupių kaimo gyventojas.
Žemę Aidukoniai dirba ne vieni – jiems padeda sūnūs Vaidas ir Tautvydas su šeimomis. Pasak pašnekovų, visiems kartu dirbti ir smagiau, ir lengviau.