Visą gegužės mėnesį į ūkininkų Alfonsos (73 m.) ir Antano (81 m.) Sunklodų namus Šoveniuose (Anykščių r.) rinkosi tikintieji – čia vyko gegužinės pamaldos. Kiekvieną vakarą buvo uždegamos žvakės, kalbama Švč. Mergelės Marijos litanija, giedamos giesmės.
Besiruošiant organizuoti gegužines pamaldas, Sunklodų namų svetainėje buvo paruoštas altorėlis, pastatyta Marijos skulptūra Švč. Mergelei Marijai pagarbinti. Antanas į namus parnešė ir altorėlio šonuose pastatė į vandenį įmerktus žalius berželius. Namų šeimininkė Alfutė altorių išpuošė savo darželio gėlėmis, pražydusių jazminų žiedais. Kasdienės pamaldos prasidėdavo vakarais, lygiai 20.00 valandą, – toks pakankamai vėlyvas laikas istoriškai nulemtas žemdirbiškosios kaimo kultūros, nes žmonės bendrai maldai galėdavo susirinkti tik pabaigę ūkio ir namų ruošos darbus.
Šiek tiek istorijos
XII a. gegužinės pamaldos pradėtos rengti Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, vėliau – Italijoje. 1853 m. jos pradėtos vesti Lietuvoje, Seinų katedroje (dabar Lenkijoje). Manoma, kad Žemaitijoje šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje, nes vyskupas Motiejus Valančius bičiuliavosi su Seinų prelatu, o Vilniuje jos suskambo tik 1898 m.
Gegužinių pamaldų giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ kilusi iš Lenkijos, ji buvo sulietuvinta ir prigijo ir Lietuvoje. Pamaldos mūsų krašte buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.
Tradicija – iš kartos į kartą
Visą gegužės mėnesį vakarais kaimo žmonės skirdavo bendrai maldai ir giesmėms dangiškajai motinai – Švč. Mergelei Marijai. Seseris Alfutę ir Genutę, kilusias iš Eidrikonių kaimo (netoli nuo Traupio, Anykščių r.), vaikystėje tėvai vesdavosi į bažnyčią, iki kurios nuo jų namų buvo penki kilometrai, o gegužės mėnesį – į kaimynystėje vykstančias gegužines pamaldas. „Kai man buvo 14 metų, tėvelį klojime nutrenkė žaibas. Sesuo mane ant dviračio į bažnyčią nuveždavo arba eidavome pėsčiomis. Kai atsirado antras dviratis, kartu važiuodavome į mišias. Malda buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Šiais laikais reikėtų daugiau su bažnyčia draugauti, ypač jaunimui, nes neretai jauni žmonės jau nebejaučia gyvenimo“, – teigė Alfonsos sesuo Genė Skurulskienė.
„Jei neparodysi vaikui ar anūkui tinkamo, prasmingesnio kelio, jis, tikėtina, pasirinks lengvesnį. Su vyru kiekvieną sekmadienį dalyvaujame mišiose. Esame pensininkai, augalininkystės ūkį perėmė ir sėkmingai valdo du mūsų sūnūs – Raimondas ir Kęstutis. Turime daugiau laiko, tad daugiau jo galime skirti maldai“, – pasakojo Alfutė. Dabar seseris skiria tik kelių gyvenamųjų namų atstumas. Gegužės mėnesį jos kiekvieną vakarą susitikdavo bendrai maldai.
„Anksčiau per gegužines pamaldas klūpėdavome, o dabar sąnariai jau nebe tie, – apgailestavo A.Sunklodienė ir pridūrė: – Anksčiau į mojavą pakankamai jauni susirinkdavo, dabar dauguma pagyvenusių, tenka prisitaikyti pagal amžių, pagal jėgas. Gegužinės pamaldos Marijos garbei labiausiai paplitusios kaimuose. Miesteliuose, ko gero, tai jau beišnykstanti, o gal jau ir išnykusi, tradicija. Rodos, visam Kavarsko miestelyje niekur nevyksta pamaldos Marijai pagerbti, išskyrus bažnyčią, žinoma. Mūsų namuose sekmadieniais gegužinių pamaldų nebūdavo, nes visi tikintieji, jei tik gali, dalyvaudavo šventose mišiose bažnyčioje.“
Moterys dėkoja Alfutei ir Antanui, kad jų namai visą mėnesį buvo kaimo tikinčiųjų susirinkimo vieta. Asmeninio archyvo nuotr.
„Kadaise kiekviename Lietuvos kaime būdavo namai, į kuriuos po darbų skubėdavo kaimynai bendrai maldai, skirtai Mergelei Marijai. Tiesa, vykdavo ir birželinės pamaldos, bet gegužinės būdavo, sakyčiau, populiaresnės. Sueidavo daug žmonių, daug jaunimo, po vakarinių maldų pasklisdavo dainos, o savaitgaliais būdavo šokiai, vadinamosios vakaruškos. Jei kas iš vietinių mokėdavo groti armonika ir oras būdavo geras, kiekviena dieną po pamaldų lauke sukdavosi šokėjų poros. Linksmai gyvenome. Žinau, jaunimėlis, bernai ateidavo ne kiek pasimelsti, kiek tų vakaruškų norėdami. Dabar jau retai kur vyksta gegužinės pamaldos, ką jau kalbėti apie šokius“, – apgailestavo Stasė Žibutienė, giedanti Kavarsko Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje. Ji gegužę nepraleisdavo galimybės vakarais sugiedoti bendras giesmes Sunklodų namuose.
„Seniau eidavo žmonės iš gegužinių pamaldų, dainuodavo, o dabar nenori kiek tolėliau pėsti paeiti. Gal todėl ir nebestiprūs“, – svarstė Alfonsos sesuo G.Skurulskienė (70 m.). Ji kas vakarą į pamaldas atvažiuodavo dviračiu, o priekyje, ant specialiai pritvirtintos vaikiškos kėdutės, anūkytę atsiveždavo. Birutė Mikalkevičienė (75 m.) iš netoliese esančio Budrių kaimo taip pat visur dviračiu važiuoja – juo moteris net ir Kavarską pasiekia. „Pirmyn į Kavarską ir atgal susidaro 12 kilometrų, bet nieko. Va, pėstute jau sunkoka paeiti. Iki Sunklodų man tik kokie trys kilometrai, tai visai nesunku dviračiu pasiekti. Aišku, neatsisakau, jei kas pasisiūlo pavėžėti mašina į bažnyčią“, – pasakojo B.Mikalkevičienė, į paskutines pamaldas atskubėjusi su puokšte savo darželyje užaugintų gėlių, kurias įteikė Alfutei, atsidėkodama už galimybę kas vakarą čia susirinkti ir bendrai sukalbėti maldą.
Besimeldžiančiųjų vis mažiau
Paklausti, kiek metų organizuoja gegužines pamaldas, Sunklodai atsakė tikslios datos neatsimenantys, bet maždaug 12 metų. Prieš kelerius metus ūkininkai jas organizuodavo buvusioje kolūkio kontoroje, nes pasimelsti ateidavo daugiau žmonių.
„Buvo laikai, kai amžinatilsį klebonas Algimantas Keina po mišių Kavarsko bažnyčioje per mojavą atvažiuodavo 14.00 valandą čia mišių laikyti – juk ne visiems paprasta nuvykti iki miestelio, ypač senyvo amžiaus žmonėms. Tie, kurie nebūdavo bažnyčioje, ateidavo į kontorą. Kiti ir ten, ir ten dalyvaudavo. Atskirame buvusios „Atžalyno“ kontoros kambaryje buvome įrengę patalpą, kur išpažinčių klausydavo. Kai pradėjome organizuoti gegužines pamaldas, į kontorą susirinkdavo maždaug iki trisdešimties žmonių. Ateidavo Budrių pradinės mokyklos mokytoja Vanda Ona Gribulienė, atsivesdavo savo mokinukų, kurie skaitydavo maldas. Ko gero, tradicija jau neilgai gyvuos – jau dabar miesteliuose su žiburiu nerasi vietos, kur gyvenamajame name vyktų gegužinės pamaldos. Mūsų namuose dabar susirenka iki 16 asmenų, skaičiuojant su vaikais. Vieni nebenori, kiti nebegali. Gerai, kad bent atveda vaikučių, gal jų atmintyje iliks bendros giesmės. Nuolatinės pamaldų lankytojos yra Genutė Skurulskienė, Birutė Barkauskienė, Jadvyga Ožienė, Elena Skurulskienė, Birutė Mikalkevičienė, Stasė Žibutienė. Genutė Talalienė visada ateidavo, bet šiemet dėl sveikatos problemų į ligoninę atsigulė. Malonu, kai yra ateinančių“, – kalbėjo A.Sunklodas.
„Vaikams ir jaunimui sunku būdavo ramiai tą pusvalandį išbūti, jie karkvabalių prisigaudydavo, o per pamaldas paleisdavo. Moterys pykdavo, bet vaikai yra vaikai“, – šypsojosi gegužines pamaldas prisiminusi Alfonsa. – Po pamaldų žmonės neskubėdavo išsiskirstyti – tai geras laikas kaimynams susėdus lauke ant suolelio pabendrauti, ūkininkavimo ir kitus reikalus aptarti, o vaikams – kartu pažaisti, palakstyti. Žinau, anksčiau po paskutinių mėnesio pamaldų būdavo simboliškai iš lankiusiųjų surenkama pinigų suma, už kurią mišias bažnyčioje užpirkdavo arba vaikams saldainių nupirkdavo ir išdalydavo.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Sunklodai po pamaldų paskutinę kalendorinę gegužės dieną paruošia bendrą vakarienę visiems pamaldų lankytojams – tai jų pačių įvesta tradicija. Šiemet šeimininkės išvirė du puodus cepelinų. Į pagalbą Alfutei atskubėjo sesuo Genutė, kaimynė Birutė. Ilgai bendrauta prie gausaus vaišių stalo, žiūrėtos senos nuotraukos, dalytasi prisiminimais apie skirtinguose kaimuose kadais vykusias gegužines pamaldas ir ten ateidavusius žmones.
Ne tik garbūs senjorai
Į ūkininkų namuose vykstančias pamaldas susirenka ne tik garbaus amžiaus senjorai, bet ir keletas vaikų. G.Skurulskienės ikimokyklinio amžiaus anūkytė Samanta gieda kiekvieno posmo pabaigos žodžius „Sveika, Marija!“. Alfutės anūkė Sandra, gegužės mėnesį priėmusi Pirmąją Komuniją, yra didžioji močiutės pagalbininkė ir dešinioji ranka vedant vakarines pamaldas: atsako į maldos žodžius, skambiu savo balsu užveda ir gieda giesmes. Prieš porą metų iš Vilniaus centro į kaimą persikėlusi gyventi jauna šeima su dviem vaikais taip pat žavisi pagyrimo vertu senųjų tradicijų išsaugojimu mažame Lietuvos kaime. Genutės dukra Violeta Jančiauskienė su šeima, gyvenantys ir dirbantys Kaune, pasitaikius progai, skuba į kaimą – mielai dalyvauja gegužinėse pamaldose, Budrių kaimo bendruomenės organizuojamuose renginiuose. Be to, Violeta jau tapo ūkininke ir pernai devyniolikos arų dydžio žemės lauką užsodino česnakais – tai dar viena priežastis kiekvieną savaitgalį grįžti į gimtąjį kaimą.