„Mokykloje mus moko daugelio dalykų, deja, nė nebando paaiškinti, kaip valdyti savo mintis ir emocijas. Kaip džiaugtis, kai kasdienybė, ypač dabar – siaučiant pandemijai – tikra ašarų pakalnė?“ – klausia Angelė Barkauskienė iš Kauno rajono.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis.

Yra manančių, jog išmintinga tikėtis gero, bet ruoštis blogiausiam. Tam ruošdamiesi jie įsivaizduoja būsimas tragedijas ir net numato, kaip į jas reaguos. Jie elgiasi kaip hipnotizuotojai – programuoja didelių rūpesčių vaizdinius. Kalėdas taip pat daug kas tapatina su rūpesčiais, nors jos galėtų kelti džiugių įvykių vaizdinius. Aišku, jie tai daro nesąmoningai, bet veiksmingai – abejoja savimi. Kodėl jie nebando abejoti savo abejonėmis?

Galima pusiau rimtai pasakyti, kad visas pramogas, susijusias su ezoteriniais mokymais, burtais ir užkalbėjimais, sieja bendras pastebėjimas – energija seka paskui mintis. Žmogus, netikintis panašiomis magijomis ir save suvokiantis kaip sveiką, linksmą, energingą, padidina galimybę tokiu būti. Įsivaizdavęs save ligotą, pasimetusį, tokiu gali tapti, juolab kad panašių vaizdelių netrūksta per TV.

Žinoma, reikia kuo daugiau žinoti apie virusą, apsisaugojimo būdus, bet turime susimąstyti – kiek vietos ir laiko esame pasiryžę skirti tokiems vaizdiniams? Geriau prieš šventes nukreipti mintis į smagius įvykius, juolab kad džiugūs ateities vaizdiniai yra puikus savęs programavimo būdas. Nuo mūsų priklauso, ar įsivaizduosime Kalėdas kaip vilties ir prisikėlimo šventę, ar pasirinksime kitą minčių kryptį.

Teigiate, kad žmogus gali manyti, jog yra laimingas, turtingas, mylimas, deja, niekas nesikeičia, nes jis neparodė kelio smegenims, kaip pakliūti į pozityvų vaizdinį. Pasižiūrėkime į save tarsi iš šalies. Dažnai žvelgiame į pasaulį ne savomis mintimis, atkuriame ne tik praeities įvykius, bet ir jų metu atliktus veiksmus – jie ne visada teigiami. Kiekvienas turime prisiminimų, kai puikiai jautėmės ir pasitikėjome savo jėgomis. Gal tai patyrėme vaikystėje ar žalioje jaunystėje, bet tokie prisiminimai ir tuo metu patirti jausmai niekur nedingo, jie mumyse, todėl galime juos atkurti.

Sėkmės talismano kūrimo pradžia – ramybės, laimės ir gėrio susiejimas su kokiu nors daiktu. Šių pojūčių atkūrimas ir yra sėkmės talismano esmė. Žinodami principus, susikurkime kalėdinį laimės ir džiaugsmo talismaną. Visų pirma, pasirinkime daiktą (žiedą, pakabutį, monetą), kurį norime paversti talismanu. Užsimerkime ir prisiminkime kokį nors įvykį, kada jautėmės laimingi, energingi, pasitikintys savimi. Prisiminimui iškilus atmintyje, švelniai lieskime pasirinktą daiktą, po to atsimerkime ir atsipalaiduokime. Paskutinis veiksmas – pakartoti tą patį, tik dabar dėmesį atkreipti ne į prisiminimą, o į įvykio metu patirtus jausmus ir pojūčius. Tai tarsi inkaras, įtvirtinantis teigiamus išgyvenimus, todėl vėl jį palietus atmintyje bus atkuriamas ir sustiprinamas pasitikėjimas savimi, patirtas džiaugsmas.

Svarbi detalė: kartais nepavyksta atkurti patirto džiaugsmo, nes mūsų smegenyse yra pramintas takelis, kuriuo ne kartą ėjome kurdami rūpesčių vaizdinius. Taigi, neužtenka sau pasakyti, kad nuo šiandien kursiu džiaugsmo vaizdinius. Pramintas takelis – ruošimasis blogiausiam, ir to įsivaizduojamo blogio pėdsakai gana ryškūs. Todėl svarbu tą kelią praplatinti, padaryti stipresnį. Tereikia įjungti visus pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į kūno pozą, tada gal net raumenys prisimins ankstesnį judesį... Jei visa tai pasiseks, takelis taps platesnis, jame bus ne vien rūpesčių – reikės tik kelias minutes pažaisti su talismanu ir jis suteiks džiaugsmo, atgaivins gerą nuotaiką.

Ar gali būti geresnė šventinė dovana?