Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Simonas mokosi tapti pačia geriausia tėčio versija

„Su pirmu vaiku kardinaliai pasikeitė gyvenimas. Gyvenau laisvai, – keldavausi ir guldavausi kada panorėjęs, paromis filmuodavau, režisuodavau – toks reklamos, kino kūrėjo darbas. Gimus pirmam vaikui, iš pradžių dar bandžiau dirbti, bet supratau, kad nebūsiu nei geras tėtis, nei darbuotojas. Darbams pasakiau „Stop“, pasilikau tik tėvystę. Norėjau tapti pačia geriausia tėčio versija, – ir tai leidžia patirti nuostabių dalykų! Štai lietingą dieną pažvelgęs pro langą ieškočiau skėčio, o kai esu su vaikais – ieškome debesų, panašių į dramblius ar kitokius gyvius. Jie padeda pamatyti pasaulį vaikiškomis akimis, aš iš jų mokausi“taip apie tėvystės jausmą prašneko Simonas Urbonas, trijų vaikų tėtis, du kartus išėjęs tėvystės atostogų.

...apie standartus

Kuo feisbuke užburiu žmones? Turiu daugybę sekėjų, nes nuolat pasakoju apie tėčio rūpesčius. Deja, iš 50 tūkst. sekėjų tėčio reikalais domisi gal 6 proc. vyrų. Mano mintys įdomios mamoms. Mat vyras, augindamas vaikus, patiria tuos pačius dalykus, kaip ir mamos. Tai netikėta, žinant, kokie gajūs stereotipai. Net buvo manančių, neva tai ne vyro rašyta, nes vyras negali taip jausti. Gali! Kodėl toks požiūris, nėra ko stebėtis – prieš kokį šimtmetį moterys neturėjo jokių teisių, išskyrus vaikus, namus, bažnyčią. Ne vien pas mus, daugelyje šalių. Situacijai kardinaliai pasikeisti trukdo ir finansinės galimybės. Daugelis tėvų negali išeiti tėvystės atostogų, nes jų atlygis, lyginant su moters, bent 30 proc. didesnis. Taip pat daugelis užaugome standartinėse šeimose, kur tėtis eina į darbą, o mama lieka su vaiku. Aš užaugau be tėčio ir, aišku, galėjau elgtis standartiškai – palikti vaikus mamai, bet norėjau gyventi kitaip nei mano tėvai. Dalindamasis tuo feisbuke, sulaukiau daugiau malonių atsiliepimų. Žmonai buvo sunkiau, ji išgirsdavo: „Na, kokia tu mama, jei palieki vaikus vyrui!“ Tarsi vyras jų neužaugintų.

Norint išauginti savimi pasitikinčią, tvirtą asmenybę, reikia įdėti daug pastangų.

...apie „atostogas“

Mano žmona Ieva, būdama šeštą mėnesį nėščia, apsigynė bakalaurą politikos mokslų srityje. Jos akys, mačiau, degė noru siekti karjeros. Aš turėjau savo prodiuserinę kampaniją ir jau buvau atsikandęs daugelio kažkada žavėjusių dalykų. Dar žmonai besilaukiant, išvykau į savo svajonių kelionę – per 100 dienų užkariauti pasaulį. Aplankiau net 21 šalį. Keliaudamas labai pasiilgau žmonos, namų, mane jaudino mintys apie tėvystę. Pakeliui į Lietuvą paskambinau žmonai: „Norėčiau imti tėvystės atostogas, patirti ryšį su vaiku, o tu startuok, eik dirbti!“ Nutarėme pabandyti. Gal tai nepavyktų, jei žmona būtų maitinusi kūdikį (su trečiu vaiku nepavyko), bet ji su pirmaisiais dviem neturėjo pieno, ir mūsų rankos atsirišo. Likimas patvarkė. Materialių dalykų nestatėme į pirmą vietą, juolab kad žmona nė neturėjo darbo (dabar Ieva Kačinskaitė-Urbonienė yra Seimo narė, dirbanti po Darbo partijos vėliava), svarbiau buvo matyti degančiomis akimis kasdien grįžtančią vaikų mamą.

Simonas: „Gimus antrajam vaikui, supratau, kad meilė vaikams ne dalinasi, o dauginasi.“

...apie obuolio puseles

Susitikome prieš 15 metų. Jai buvo vos penkiolika, o aš, studentas, kūriau vieną pirmųjų projektų. Ieva jame dalyvavo su mokinių seimu. Ji iš Kėdainių, taigi ten įkūriau TV laidą, vedžiau įvairius renginius. Ilgai draugavome platoniškai, nes aš Kaune, ji – Kėdainiuose. Kai ji nusprendė studijuoti VU, supratau, kad ir man laikas keltis į Vilnių. Prasidėjo bendras mūsų gyvenimas.

Ar mudu su Ieva – to paties obuolio puselės? Manau, tikrai taip, nes ji, būdama racionalaus proto žmogus, mane „įžemina“, o aš esu laisvė, nuotykiai, na, visai kitoks vairavimas (juokiasi). Atostogauti jai patinka ten, kur saugu, bet su manimi ji dvi žiemas žiemojo džiunglėse – ir nėščia, ir su mažais vaikais. Aš ją įkvepiu romantikos, o ji mane – racionalumo, nes be jos būčiau likęs svajokliu, keliaujančiu aplink pasaulį. Džiaugiuosi, kad ji yra mano gyvenime.

...apie savęs keitimą

Aš mėgstu psichologiją, giliai į ją įkritau, nes man svarbu pažinti žmoną, paruošti gyvenimui vaikus. Net bandžiau studijuoti VDU, bet peržiūrėjęs literatūrą, kuria seksime, supratau, kad viską jau skaičiau, įsisavinau. Kai kažkuo domiesi, daug skaitai, aplinkoje atsiranda žmonių, kurie gyvena tuo pačiu. Taip susipažinau su vaikų psichologe Jūrate Balsevičiene, dalyvavau ne vienoje konferencijoje, skaičiau pranešimus. Vis dar analizuoju, nes vaikystėje nesu patyręs, koks yra tėčio ir vaiko santykis, nes tėtis manęs neaugino, kokie yra brolių, seserų santykiai, nes jų neturėjau, man tai – atradimai. Ką gydžiau savyje? Vaiką, mažą vaiką. Vieni jį savyje užsiaugino laimingai, kiti – skausmingai. Aš – iš pastarųjų, pasirinkęs gyventi kitaip nei tėvai. Taigi, turėjau visus kodus savyje perkeisti, perrašyti, kad nekartočiau tėvų klaidų ir neimčiau pavyzdžio iš vitrinų, nes jose ne viskas tikra. Jau buvau save sugriovęs, bet po truputį, ištraukdamas po dalelytę, keičiu, nes nenoriu, kad vaikai perimtų tai, kas manyje dar neišspręsta. Stengiuosi tapti pačia geriausia savo, tėčio, versija.

...apie vardus

Ar teko dalyvauti vaikų gimdyme? Tik už durų, nes turėdavau išeiti, kai tai prasidėdavo, neatlaikyčiau... Nors su trečiu vaiku, kai buvo dingusios visos daktarės, o stiprūs sąrėmiai tiesiog draskė (jų pradžia 4.11 val., o kūdikis gimė 4.20 val.), laksčiau, kviečiau, išties jaučiuosi pats priėmęs trečią vaiką.

Šiandien pirmagimei Anabelei – septyneri, Viesului – šešeri, o Džiugei Aurorai – ketveri. Ieva susapnavo Anabelės vardą. Pieva bėgiojo graži garbanota mergaitė, vardu Anabelė. Rytą mes juokėmės iš tokio meksikietiško vardo, bet ji išties gimė garbanota, taigi supratome, kad mergaitė atėjo iš sapno. Viesulas gimė sausio 13 dieną. Mano gimtinėje vėjas rovė medžius, – supratome, kad atėjo Viesulas. O Džiugė Aurora gimė tomis minutėmis, kai aušros deivė Aurora kovoja su blogiu – taip ji atsinešė savo vardą. Bet vyresnieji vaikai ėmė ją šaukti Džiuge, tai dviem vardais ir pavadinome.

...apie skirtumus

Atrodo, visus vaikus augini vienodai, bet iš tiesų taip nėra, jie skirtingi. Anksti atsiskleidžia jų norai, poreikiai. Mes nebandome jiems kloti minkšto kelio, jie visi lankė valstybinius darželius, mokyklas. Tik, pasirodo, mano sūnus yra itin jautrus, nes ir aš toks. Niekada to nežinojau, mane auklėjo, kaip visus. Vis dėlto jautruolius reikėtų auginti, auklėti kitaip. Kai pradėjome jį leisti į kitą mokyklą, kurioje yra mažiau vaikų, ir jie mokosi lauke, jis sužydėjo... Į tai reikėjo atsižvelgti, nes pirmas vaikas – labai protingas, greitas, viską geba, ir imi manyti, kad visi tokie. Pasirodo, ne! Kai šeimoje auga trys vaikai, jie pasmerkti prisitaikyti būti tarp kitų. Štai trečiajam tenka naudotis pirmų vaikų „palikimu“ – rūbais, žaislais. Bet iš kitos pusės, tėvai, augindami trečią, jau žino, kaip elgtis, ir jis auga daug paprasčiau. Antrasis patiria kitokius jausmus, nes nėra nei jauniausias, kuris labiausiai mylimas, nei vyriausias, kuriam tenka daugiau atsakomybės. Vienoje šeimoje net labai panašūs vaikai auga skirtingi, ir jų nesuvienodinsi.

Taip susiformavo savaime – auginti vaikus patiems tėvams, be močiučių ir senelių, yra laimė.

...apie meilės dalijimą

Laukdamas antro vaiko, vis mąsčiau, kaip ta meilė pasidalins, kaip teks abiem dėmesį rodyti, mylėti abu, net baimės buvo. Dabar suprantu, kad meilė vaikams nesidalina, o dauginasi. Aišku, turime pamąstyti, kaip tą dėmesį paskirstyti. Mes vaikams skiriame pasimatymus: mama eina su mergaitėmis, aš su sūnumi, po to pasikeičiame. Pas senelius visų trijų vaikų neleidžiame, tik po vieną, kad jis pasijustų vieninteliu vaiku ir gautų kuo daugiau dėmesio. Nedaug tų palikimų buvo, nes Ievutės tėvai jauni, darbingi, jie ką tik savo dukras išleido už vyrų, o mano tėtis ne Lietuvoje, mama prižiūri močiutę, tad jos nevalia apkrauti. Taip susiformavo savaime – auginti vaikus patiems yra laimė. Mano darbas, veikla tai leidžia. Pas senelius išleidžiame tada, kai jie tikrai gali priimti, laukia, tuomet vaikai susirinks visą dėmesį iš jų, o ne tik prabus tą laiką. Prisimenu, kai aš būdavau pas senelius, tai senelis užsiimdavo savais reikalais, darbais, o aš žiūrėdavau, ką jis veikia.

...ne apie rožinę pusę

Galima kalbėti vien apie rožinę tėvystės pusę, bet faktas, kad šalia jos yra ir kita. Staiga suvoki: oi, kaip jie mane nervina! Vis dėlto yra ta pilkoji zona – rutina erzina. Turi viską spėti, žinai, ką, kada ir kaip reikia padaryti – nuvežti, parvežti, tad tikrai kartais pasvarstai, kiek čia to gero. Būna visko, todėl feisbuke ir rašiau, kad žmonės dažnai nė nesuvokia, ką reiškia būti tėvais... Norint išauginti savimi pasitikinčią, tvirtą asmenybę, reikia įdėti pastangų. Kartais tikrai būna sunku. Tą pajutęs einu pasivaikščioti, o jei neturiu kur palikti vaikų, pabėgioju bent laiptinėje – žemyn, aukštyn. Ir vaikus mokome ne bėgti nuo emocijų, o jas pažinti, įsidėmėti jų spalvas. Pamokiau vaikus specialaus kvėpavimo, kai užklumpa prasta emocija. Būna, kai pats supykstu, sulaukiu iš jų pasiūlymo pakvėpuoti... Jei kuriam nors iš mūsų, suaugusiųjų, liūdna ar norisi paverkti, išmokome nesislėpti, – vaikai turi suprasti, kad ir mes turime įvairių spalvų jausmų, kuriuos svarbu atpažinti, pabūti ir paleisti.

Rekomenduojami video