Buvęs emigrantas Tadas Bybartas savo verslui pasirinko kaimą – grįžo į gimtuosius Lukšius (Šakių r.) ir išplėtė tėvų bei sesers namudinį verslą – siuva šlepetes, ūkio pastate įkūrė specializuotą šlepečių parduotuvėlę. Tuo jauno žmogaus planai nesibaigia – greitai jis atidarys šlepečių siuvyklą Plynių kaime (Šakių r.).
Patirtys užsienyje
32 metų T.Bybartas nesigaili prieš dešimtmetį metęs studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir nusprendęs pamatyti pasaulio. Universitete techniniai mokslai jo itin nesudomino, o ir buvo baigęs dar tik pirmąjį kursą.
Nuvykęs į Ispaniją vaikinas pusantrų metų skynė apelsinus. Dirbdamas netoli Valensijos bei Sevilijos, dar pagyveno ir kurortiniuose miesteliuose. Buvo nuvykęs nuosavu automobiliu, tad lengvai pasiekdavo norimas vietoves. „Kadangi skindamas apelsinus daug neuždirbi, beveik nėra šansų susitaupyti“, – teigė lukšietis.
Pasisvečiavęs kurį laiką Lietuvoje, Tadas pakeliavo po Portugaliją, o vėliau darbo paieškos jį nuvedė į Vokietiją. Porą savaičių Berlyne užsiėmė statybomis – padėjo įrengti parduotuvės patalpas. Tada persikėlė į Norvegiją. Šioje šalyje plušėjo miškuose – sodino medelius, pjovė mišką. Norvegijoje neblogai uždirbdavo, todėl pasijuto sutaupęs savam verslui.
Į šią Skandinavijos šalį Tadas susiruošia kone kasmet ir dabar – ne tik medelių sodinti ar miško retinti, bet ir dirbti dar atsakingesnį mechaniko darbą. Uždirbamus pinigus toliau taupiai ir apgalvotai panaudoja verslo plėtrai gimtinėje. Prieš kelerius metus T.Bybartas Lukšiuose įkūrė mažąją bendriją „Šlepetija“ ir verslui pritaikė ūkio pastatą. Jame veikia šlepečių siuvykla bei firminė parduotuvėlė, jam pavyko išplėtoti ir internetinę šlepečių prekybą.
Kambarines įsispiriamas šlepetes Tadas puošia pats, išsiuvinėja, sugalvoja tekstus.
Savarankiški žingsniai
Jaunas verslininkas pasakojo, kad siūti šlepetes jį bei jo sesę Lidiją išmokė tėčio brolis – dėdė Algimantas ir dėdienė Asta Bybartai, savoje sodyboje Užkertuliuose (Šakių r.) įkūrę šlepečių siuvyklą. Tad jų pavyzdžiu pasekė ir sūnėnas.
„Šiuo metu verslą tęsiu be sesers. Pradžioje dirbome abu, tačiau išsiskyrė mūsų nuomonės. Man gamyboje padeda mama ir tėtis. Tėtis gaminius sukerpa, o mama pasiuva, tačiau visus siuvinėjimo darbus atlieku aš pats“, – aiškino Tadas.
Jaunas vyras įsigijo buvusios Plynių kaimo mokyklos pastatą, kuriame kažkada mokėsi jo mama. Tadas teigia, kad mieste patalpų net neieškojo – būtų brangu, o nuo Lukšių iki Plynių – tik 4 kilometrai kelio. Jam patiko 110 kvadratinių metrų ploto erdvė.
Mažosios bendrijos „Šlepetija“ savininkas džiaugėsi, kad jau sudėjo naujus langus, įstatė naujas duris, sutvarkė grindis. Artimiausiu metu pastatys kaminą, šildymo katilą ir liks tik vidaus sienų apdailos darbai. Jis įvertino, kad stogas dar nėra prastas, todėl šį atnaujinimo etapą paliks ateičiai.
Siuvyklos šeimininkas vylėsi, kad pagerės siuvėjų darbo sąlygos, nes iš 14 kvadratinių metrų patalpėlės siuvykla bus perkelta į 70 kvadratinių metrų salę. Į naują siuvyklą bus perkeltos ir dvi siuvamosios bei viena siuvinėjimo mašina, sukirpimo staklės. Įsikurti Plyniuose jaunasis verslininkas planuoja per artimiausią pusmetį, o gal net ir greičiau. Verslininkas žada sukurti ir kelias naujas darbo vietas. Verslo plėtrai kaime per Šakių verslo informacijos centrą T.Bybartas gavo Šakių rajono savivaldybės skiriamą beprocentę paskolą. Visa kita daro savo lėšomis ir jėgomis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvoje savas
Šlepečių siuvimas Tadą ir jo šeimos narius vis labiau įtraukia, jie tobulina ne tik gamybos procesus, bet ir kuria vis naujus modelius. Daugiausia šlepečių pasiuvama suaugusiems. Ateityje planuojama siūti ir vaikiškas šlepetes. Bybartai stengiasi, kad jų gaminiai būtų originalūs. „Siekiame siūti išskirtines kambarines šlepetes, neštampuojame vieno modelio. Vienodos – neįdomios“, – tikino Tadas.
Taip gimsta kambarinės įsispiriamos šlepetės, puoštos siuvinėtais tekstais, paveiksliukais. Žaliavą renkasi kuo natūralesnę – odą, vilną, liną, medvilnę. Vienspalves šlepetes keičia šlepetėmis su taškeliais. Stebi, kad internetinės prekybos keliu jų produkcija pasklinda Lietuvoje, nukeliauja į užsienį.
„Man smagiau dirbti savo šalyje. Aš čia esu savas“, – tikino T.Bybartas. Jo nuomone, lietuviai turėtų atmerkti akis. Daug kas sako, kad Lietuvoje negerai. „Reikia pradėti kažką daryti ir tikėti tuo, ką darai. Manęs klausia, tai ką čia, Lietuvoje, veiki? Sakau: tą patį, ką tu ten darai – dirbu“, – kalbėjo Tadas.
Lukšiečio verslininko požiūriu, jiems trūksta ne tiek valstybės finansinės paramos, kiek psichologinės pagalbos. Anot Tado, Lietuvoje pirmiausia išmoko, kaip pinigus išleisti, bet niekas lietuvių neišmoko, kaip elgtis su uždirbtais pinigais. „Jeigu jaunas žmogus uždirba 500 eurų ir dar nemoka elgtis su jais, tai jam ir nesiseka“, – pastebėjo jis.
Nemažai keliavęs ir emigranto duonos ragavęs jaunas vyras patikina, kad lietuviai užsienyje milijonų neuždirba. „Visur gerai, bet namuose man geriau. Turbūt dar viskas ir nuo žmogaus požiūrio priklauso. Užsienyje jauni žmonės gyvena susigrūdę po 6–8 viename bute ir teigia, kad gali pigiau pragyventi ir susitaupyti. O kodėl taip Lietuvoje negyvena? Aš nesutikau nė vieno, kuris iš užsienio grįžęs būtų nusipirkęs naują namą ir naują mašiną. Paklajoję žmonės supranta, kad dirbti galima ir Lietuvoje, ir sugrįžta“, – kalbėjo lukšietis verslininkas. Jis pats grįžęs nepirko namų, nesikūrė didmiestyje, pasirinko tą vietą, kurioje yra savas.
Jaunimas nesnaudžia
Daiva Palukaitienė, VšĮ Šakių verslo informacijos centro direktorė
Jau keleri metai, kai Tadas įšoko į šitą rinką. Iš pradžių individualiai dirbo, vėliau susikūrė įmonę. Smagu, kad jaunas žmogus, gavęs Šakių rajono savivaldybės Smulkiojo verslo plėtros fondo beprocentę paskolą, nebijo, investuoja, įsirenginėja patalpas. Mažoji bendrija „Šlepetija“ yra aktyvi Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų narė. Be to, Tadas jau yra dalyvavęs ir konkurse „Sukurta Šakių krašte“, kuriame jo gaminamos šlepetės neliko neįvertintos.
Labai džiugu, kad T.Bybartas yra iš tų verslininkų, kurie neužsidaro ir randa laiko kitiems. Neseniai jis mielai sutiko atvykti į verslumo temai skirtą viso mūsų rajono jaunimo forumą Plokščiuose, pasidalyti savo patirtimi ir idėjomis. Jaunimui labai įdomu, nes Tadas nedaug už juos vyresnis, bet daug daugiau pasiekęs jaunas žmogus. Kaip verslininkas jis dažnai gelbsti mokiniams kaip Jaunųjų bendrovių konsultantas, jis pataria visais rūpimais klausimais.
Turime ir daugiau gerų pavyzdžių savo rajone, vienas jų – kūrybos studija „Virsmas“. Studijos direktorius Andrius Matusevičius ir dizaineris Aidas Lažauninkas Šakiuose teikia lazerinio graviravimo, markiravimo ir pjaustymo paslaugas. Jau nebereikia šių paslaugų kitur važiuoti užsisakyti. Šie du jauni vyrai papuošė daug įstaigų, prigamino dekoracijų, iškabų, prizų. Šakiuose įsikūrusi studija „Virsmas“ pernai gavo apdovanojimą kaip vienas iš dešimties lietuviškų gražiausių pavadinimų.
Negaliu sakyti, kad visur Lietuvoje yra vienodos sąlygos kurti verslą, bet jos yra panašios. Manau, kad pirmiausia reikia didelio noro. Aišku, dar reikia finansavimo šaltinio, o tai nuo daug ko priklauso. Yra Nacionalinės mokėjimo agentūros parama verslo pradžiai ir verslo plėtrai. Šakių rajone pernai buvo labai nepalankios tam sąlygos, nes turėjome nedidelį nedarbo lygį, negavome papildomų balų ir tą minimalų balų skaičių buvo pakankamai sunku surinkti.
Šiuo metu yra įgyvendinamos Šakių krašto ir Šakių miesto vietos veiklos grupių strategijos, turinčios ir priemonių verslui. Todėl finansavimo galimybių yra, reikia tik nebijoti rizikuoti ir turėti gerą idėją. Šiek tiek paramos verslui galime suteikti ir per rajono smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros fondą. Šia parama naudojosi ir „Šlepetija“, ir „Virsmas“. Stengiamės paremti jaunus žmones. Nors būna visaip: žmogus susiplanuoja vienaip, tačiau pasikeičia įstatymas, rinkos sąlygos, ir jam nepavyksta įgyvendinti to, ką planavo.
Ieško samdomo darbo
Per šių metų sausio – rugsėjo mėnesius į Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyrius kreipėsi 2 349 Lietuvos piliečiai, kurį laiką gyvenę užsienyje. Daugiau kaip pusė (53,7 proc.) jų turi vidurinį išsilavinimą, apie 18 proc. – pagrindinį išsilavinimą, kas dešimtas – baigęs universitetą. 43 proc. Užimtumo tarnyboje registruotų iš užsienio grįžusių asmenų neturi profesinio pasirengimo.
Daugiausia grįžusiųjų – jaunesni kaip 30 metų amžiaus (45,8 proc.). 30–49 metų amžiaus iš emigracijos grįžę darbo ieškantys asmenys sudaro 42,7 proc. Vyresni kaip 50 metų asmenys – 11,5 proc.
Didžioji dalis iš užsienio grįžusių asmenų ieško samdomo darbo ir tik 63 nurodė, kad norėtų užsiimti individualia veikla. Dažniausiai pageidaujamos veiklos – įvairūs statybos darbai, automobilių priežiūra ir remontas, kirpyklų ir grožio salonų veikla, prekyba.
Iš ieškančių samdomo darbo daugiausia nori dirbti pagalbiniais darbininkais, automobilių vairuotojais, administratoriais, pardavėjais, nekvalifikuotais statybos ar apdirbamosios pramonės darbininkais, pardavimų vadybininkais, apdailininkais.
Per šių metų sausio – rugsėjo mėnesius Užimtumo tarnybos specialistai tarpininkavo įdarbinant 984 iš užsienio grįžusius darbo neturinčius asmenis, apie 93 proc. įsidarbino pagal neterminuotas darbo sutartis.
Per devynis šių metų mėnesius 69 buvę emigrantai pradėjo mokytis pagal profesinio mokymo programas, 2 buvo įdarbinti pagal pameistrystės darbo sutartį, 15 įdarbinta suteikus subsidiją, 3 pradėjo dalyvauti darbo įgūdžių įgijimo rėmimo priemonėje, 8 pradėjo verslą gavę paramą savarankiškam užimtumui.
Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos