Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sėjomaina kol kas palikta ūkininko sąžinei

Apie sėjomainos naudą žino kiekvienas ūkininkas, tačiau, vaikydamasis greito pelno, kartais dažnas į ją numoja ranka. Geriausiu atveju pamečiui javus keičia rapsais, tokia pseudosėjomaina alindami žemę. Apie ankštinius, kurie duotų dirvai daugiausia naudos, dažniausiai pamirštama, juolab kad ir valstybė sėjomainos neskatina – ankštinės kultūros dotuojamos mažiausiai.

Pelnas svarbiau?

Ūkininkai, galbūt susigundę greitesne grąža ir nesitikėdami pakankamos paramos, ryžtasi maksimaliai išnaudoti palankią padėtį žemės ūkio žaliavų rinkoje ir rizikuoja savo valdomos žemės ateitimi.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojas dr. Vytautas Seibutis, savo tyrimus nukreipiantis į sėjomainų kokybę Lietuvoje, teigia, kad Lietuvos žemė šalies vidurio regionuose yra derlinga, todėl kurį laiką žemdirbiui leidžia uždirbti ir be papildomų pastangų, tačiau taip išnaudojama per porą trejetą metų darosi vis šykštesnė. Savo ruožtu agrarinė valstybės politika nėra toliaregė, ji nenukreipta į tolimesnes, bent 10–15 metų, perspektyvas.

Vokiečiai žvelgia į 2035-uosius

Šių metų sausio viduryje buvo paskelbta, kad Vokietijos žemės ūkio ministrė Julija Kliokner (Julia Klöckner) pristatė šalies žemės ūkio plėtros iki 2035 metų scenarijų, į kurį įtraukta 50 skirtingų priemonių.

Programos tikslas – ne tik padidinti dirvožemio našumą, išlaikyti stabilų pasėlių derlingumą, bet ir mažinti klimato pokyčius.

Pagal naująją Vokietijos žemės ūkio strategiją per dešimt metų, iki 2030-ųjų, kiekviename ūkyje turės būti įgyvendintos sėjomainos, sudarytos iš ne mažiau kaip penkių skirtingų rūšių pasėlių. Į tokias sėjomainas galės būti įtraukti tarpiniai (dengiamieji) augalai ar įvairūs mišrūs pasėliai. Sėjomainose taip pat privalės būti tokių augalų kaip speltos, avižos, sojos, žirniai, dobilai ir pan. Juos auginti turėtų skatinti ne tik prievolė, bet ir rinka. Pagal plane numatytą baltyminių augalų plėtros modelį ekonominės šių augalų rinkos turėtų apimti visą vertės grandinę nuo selekcininkų iki mažmenininkų ir vartotojų.

Tikėtina, kad ūkininkams, įgyvendinantiems papildomas priemones, prireiks ir finansinių paskatų. Tam strategijoje numatytos tikslinės nacionalinės paramos programos.

Lietuviai išnaudoja rinką

„Lietuvoje taip toli nežvelgiama, ypač kai rinka siūlo galimybių greitai uždirbti“, – sako V. Seibutis. Anot jo, prieš 7–8 metus, kai rinkoje kviečių kainos buvo „kosminės“, Lietuvos žemdirbiams atrodė, kad bus labai gerai „atidirbusį“ lauką vėl užsėti kviečiais, bet po poros metų derliaus gauta jau perpus mažiau, nes šaknys buvo išnaudojusios maisto medžiagas. Pritaikius sėjomainas, tas medžiagas atiduoda kiti augalai.

Panašiai mano Kauno rajono ūkininkas Nikolajus Dubnikovas, Žemės ūkio kooperatinės bendrovės BIO LEUA vadovas. Ūkininkai, kurie žvelgia 15–20 metų į priekį, galvoja, kaip bus toliau, ir taiko sėjomainas, kad nenualintų žemės. Yra ir tokių, kurie mąsto trumpalaikiškai, siekia uždirbti daug ir iš karto“, – „Ūkininko patarėjui“ sako jis.

Anot ūkininko, kuris daug metų augina javus, daugiausia naudos žemdirbiui duoda kviečiai ir rapsai, bet per ilgesnį laikotarpį tokia sėjomaina, kai kviečiai pakeičiami rapsais ir atvirkščiai, nualina žemę ir didelis pradinis pelnas ilgainiui virsta nuostoliais. Tokias „sėjomainas“ Lietuvoje ypač pamėgta praktikuoti, nors žymiai naudingiau bent kas 3–4 metus javus keisti pramaišiui su ankštiniais. Pavyzdžiui, kviečius geriau pakeisti žirniais, o ne rapsais.

Paramos akibrokštai

Auginti ankštines kultūras ūkininkui ne visada patrauklu, juolab kad tai menkai skatina valstybė.

Pasak V. Dubnikovo, vienu metu buvo smarkiai kritusi žirnių kaina. Kita vertus, deklaruojant ankštines kultūras, kad atitiktų žalinimo reikalavimus, negalima naudoti pesticidų; tai iš karto atbaido ūkininkus nuo žirnių auginimo. Be to, didinant išmokas auginantiems cukrinius runkelius, sumažinta išmoka ankštinių augintojams.

BIO LEUA vadovo žiniomis, prieš 3–4 metus auginti ankštinius buvo ganėtinai pelninga, nes buvo neblogas derlius, bet vėliau, prasidėjus sausroms, derlius sumažėjo, o valstybė dotacijas tokioms kultūroms sumažino. Taip ir prasidėjo rapsų–grūdinių sėjomaina, o kartu atsirado pašaknio ligų ir kitų bėdų.

„Apskritai, manyčiau, kad valstybės dėmesio sėjomainoms trūksta. Ūkininkai ir patys suvokia sėjomainos būtinybę, nors ne visada tam skiria reikiamą dėmesį, – sako ūkininkas. – Prieš keletą metų, kai buvo labai lietingas ruduo, tie, kurie augino cukrinius runkelius, gerokai „pasimaudė“, todėl atsirado mažinimo tendencija, bet pastarųjų poros metų sausras cukriniai runkeliai atlaikė visai neblogai.“

Žemės ūkio ministerija, gal pasidavusi cukrinių runkelių augintojų spaudimui, padidino išmokas jiems, bet atitinkamai sumažino ankštinių finansavimą, ir tai, N. Dubnikovo nuomone, buvo ministerijos klaida, atsiliepusi sėjomainoms.

V. Seibutis prisimena, kad anksčiau javų sėjomainoms būdavo naudojami linai, kanapės, o dabar liko vien rapsai, nes kanapės uždraustos, o linų niekas neaugina – nėra paklausos. Anot jo, gerai ir runkeliai, bet metai metams nelygu.

Sėjomainas sunkiau planuoti

Mokslininkas pažymi, kad sumanus žemdirbys stengiasi planuoti sėjomainas keleriems metams, bet pastaruosius penketą metų tai daryti vis sudėtingiau dėl permainingų orų ir dėl to, kad žemės ūkio augalai subręsta 1–2 mėnesiais anksčiau ir kartais vienų derliaus nuėmimas „persidengia“ su kitų, žemdirbys jau nepajėgia nuimti ir javų, ir ankštinių derliaus.

V. Seibutis įsitikinęs, kad kol kas Lietuvos žemės ūkiui nelabai tinka mokytis iš Vokietijos, nes ten žiemos švelnesnės, net medžiai ne visada lapus numeta, o vasaros vėsesnės, todėl mums geriau žvalgytis į Švedijos, kitų Skandinavijos valstybių pavyzdžius, kur fermeriai sėja šalčiui pakantesnes žemės ūkio kultūras. Kita vertus, jei pas mus ir toliau žiemos bus panašios į dabartinę, Lietuvos klimatas gali priartėti prie tokių žemdirbystės sąlygų, kokios yra Vokietijoje arba Olandijoje, o šios agrarine politika ir seka vokiečiai.

Visagalis humusas

Vokietijos žemės ūkio ministrė ypač pabrėžė humuso kaupimo svarbą. Numatoma siekti, kad iki 2030 m. visuose Vokietijos dirvožemiuose būtų išlaikomas teigiamas humuso balansas.

V. Seibutis atitaria, kad šia medžiaga, turinčia daug anglies, azoto, fosforo, sieros ir kitų medžiagų, senokai domisi ir Lietuvos mokslininkai bei žemdirbiai, nes ji yra dirvos našumo pagrindas.

Pasak jo, labiausiai humuso mažėja, kai taikomos dvilaukės sėjomainos, kai, pavyzdžiui, kviečiai keičiami rapsais, o humuso daugiausia susidaro pūvant žalienai ir miškuose. Tai juod­žemį primenanti medžiaga. Humuso prisotintas ir kompostas, kurio jau daugiau pagaminama ir Lietuvoje.

„Liaudiškai tariant, tai pirmiausia gyvulių mėšlas, bet jo naudojama vis mažiau, mieliau keičiama chemija, – apgailestauja mokslininkas. – Dabar ir šiltnamių daržovės gražios, bet skonio neturi, nes užauginamos sumaišius cheminius preparatus.“

Anot jo, sovietmečiu Lietuvoje buvo didžiausi žalienų laukai. Tada ir humuso dirvoje užteko. „Man juoką kelia kalbos, kad Lietuvoje daug žemės dirvonuoja. Iš tikrųjų ji tampa derlinga, kai pieva išariama, nes kuo daugiau žalumos, tuo daugiau humuso“, – sako mokslininkas.

V. Seibutis pažymi, kad, keičiantis laikams, keičiasi ir ūkininkavimo įpročiai. Jo nuomone, Lietuvos žemės ūkiui daug žalos pridarė perėjimas prie prekinių ūkių – viską, kas išauginama, siekiama kuo skubiau parduoti. Tai nėra blogai, bet didesnė bėda, kai, nuėmus javų derlių, šiaudai nuskutami iki šaknų ir juos skubama parduoti biokuro gamintojams. O žemei, kurią anksčiau bent kiek pasotindavo piktžolės ir ražienos, jau nelieka kuo maitintis.

„Visiems pinigų reikia greitai, o tai skurdina ir dirvą. Dabar laukai nupūsti, masiškai ariami ir vėl užsėjami kviečiais, nes esą gera grūdų kaina biržoje. Galima taip pagyventi porą metų, bet trečiaisiais derlius bus jau perpus mažesnis – žemė bus nualinta“, – konstatuoja mokslininkas.

Nelygi konkurencija

V. Seibutis tvirtina, kad stambieji ūkiai Lietuvoje visa galva pranašesni už smulkiuosius dar ir sėjomainų požiūriu, nes stambieji turi nepalyginamai geresnes sąlygas planuoti ir derinti sėjomainas. Jie gali turėti bent 3–4 pasėlius, kurie prižiūrimi pagal Europos Sąjungos direktyvas, todėl ir didesnes išmokas gauna, ir mažiau priklauso nuo oro sąlygų, o štai smulkusis pasėja vieną kultūrą ir vis neramiai žvilgčioja į dangų.

Kaip teigia mokslininkas, anksčiau dažnesnė būdavo sėkminga praktika, kai ūkininkai keisdavosi sklypais: vienas paaugina bulves, kitas tame lauke javus pasėja, o dabar tai retenybė. Ano jo, anksčiau kurdavosi daugiau daugiašakių ūkių – javų laukai užsėjami žolinėmis kultūromis, į pievas sugenami gyvuliai, o po metų kitų laukas vėl užsėjamas javais. Dabar ūkiai vienpusiškėja, o tai neskatina sėjomainų.

Atsėja ir gyvulių augintojai

N. Dubnikovas, kuris verčiasi ir gyvulininkyste, teigia, kad gyvulių augintojai kartą per penkerius metus privalo žolę atsėti dobilais, deklaruoti nežolinį įsėlį, nes ekologinis ūkininkavimas be sėjomainų neįmanomas. BIO LEUA vadovas tvirtina, kad žolę galima traktuoti kaip tarpinį pasėlį tarp grūdinių kultūrų. „Žolė duoda daugiau humuso, bet ji privaloma tik ūkininkaujant ekologiškai, o įprastai – tokios sąlygos nėra, todėl sėjomaina paliekama ūkininko sąžinei“, – sako ūkininkas.

Daržininkai planuoja paprasčiau

Daržovių augintojai darbuojasi mažesniuose laukuose, išskyrus pavienius, daugiausia auginančius bulves ir cukrinius runkelius. Jiems planuoti sėjomainas paprasčiau, nes ir daržovių sąrašas gali būti įvairesnis, bet reikia žinoti, kokias daržoves kokiomis derėtų atsodinti, kad dirva įsisavintų daugiau reikalingų medžiagų.

Šiaulių rajono ūkininkas Antanas Baliutavičius ŪP sakė, kad 25 ha plote augina keliolika rūšių daržovių. „Galiu 4–5 metus tame pačiame sklype auginti tas pačias daržoves, jas kaitaliodamas vietomis, tačiau jų sąrašas ilgesnis būtent dėl sėjomainų“, – teigė ūkininkas.

Skirtingoms daržovėms rekomenduojami priešsėliai

Salotoms – svogūnai, burokėliai, morkos, agurkai, bulvės, javai;

Žalumyninėms daržovėms – ankštinės ir kopūstinės daržovės, moliūgai, bulvės;

Svogūninėms daržovėms – agurkai, burokėliai, moliūgai, bulvės, žieminiai javai;

Agurkams, moliūgams – svogūnai, kopūstai, runkeliai, javai;

Pomidorams, paprikoms, baklažanams – ankštinės, kopūstinės ir šakniavaisinės daržovės;

Salierams – svogūnai, agurkai, bulvės, daugiametės žolės, javai;

Ankštinėms daržovėms – pomidorai, bulvės, kopūstinės ir šakniavaisinės daržovės;

Šakniavaisinėms daržovėms – ankstyvosios kopūstinės daržovės, pomidorai, bulvės;

Morkoms – agurkai, bulvės, javai;

Burokėliams – agurkai, svogūnai, bulvės, javai.

Bulvėms – ankstyvosios kopūstinės ir ankštinės daržovės;

Kopūstinėms daržovėms – burokėliai, morkos, bulvės, daugiametės žolės, ankštiniai ir kiti sideratiniai augalai;

Cukinijai – svogūnai, kopūstai, javai.

Parengta pagal nojus.lt

Kazimieras ŠLIUŽAS

Rekomenduojami video