Dar visai neseniaiLietuvos ūkininkai šaltalankių uogų derlių eksportuodavo, nes užsienyje lietuviškos uogos itin paklausios. Šiemet perdirbtas uogas ir jų sultis sunku realizuoti net Lietuvoje. Dėl pandemijosšaltalankystėišgyvena nelengvą permainų laiką, juolab kad vieni šaltalankių augintojai džiaugiasi neblogu derliumi, o kiti jo beveik nesulaukia ir tikina, kad per 15 pastarųjų metų tokių nederliaus metų dar nėra buvę.

Panaudoja sultims

Vilijos ir Algirdo Žemaičių ūkyje Surgučių kaime (Marijampolės sav.) užauginami nedideli kiekiai šaltalankių, tačiau jie nepakeičiami – iš Žemaičių šeimos ūkio spaudyklos pas žmones iškeliauja šimtaprocentinės šaltalankių sultys.

„Iš šaltalankių uogų spaudžiame šviežias, nepasterizuotas sultis ir išdaliname jas žmonėms. Mūsų sultys tuo ir išsiskiria, kad yra nepasterizuotos. Jas spaudžiame ne tik iš šaltalankių, bet ir iš putinų, morkų, moliūgų, burokėlių. Tokią veiklos kryptį pasirinkę, perdirbame ūkyje išaugintą produkciją“, –apie šaltalankių panaudojimo galimybes ūkyje pasakojo šeimininkas.

A.Žemaitis pabrėžė, kad šaltalankiai sudaro nedidelę,bet labai reikšmingą auginamų augalų dalį. Kodėl Žemaičiai neplečia jų plotų? „Reikia turėti kur realizuoti. Auginti be konkretaus plano, nežinant kur dėsi ir ką darysi –ne išeitis“, –aiškino ūkininkas.

Vis tik šaltalankiai, anot A.Žemaičio, jų ūkyje užima labai pagarbią vietą ant stalo.Jis teigia negirdėjęs, kad dar kas nors prekiautų nepasterizuotomis šaltalankių sultimis. Jo teigimu, jeigu sutiktų kitą tokį augintoją, norėtų iš jo pasimokyti, pasidalinti patirtimi, deja, nesutinka. „Visur parduodamos pasterizuotos šaltalankių sultys, kurios galioja 1–2 metus. Mūsų išspaustos ir išpilstytos šaltalankių sultys galioja vieną savaitę“, –pabrėžė ūkininkas.

Šaltalankių uogas ūkininkai šaldo,perdirba, o šiemet dar pradėjo apdoroti vertingus šaltalankių lapus, kuriuos ypač vertina kanadiečiai.

Beje, nepasterizuotas sultis savaitę galima išlaikyti tik šaldytuve, o kas šaldytuvuose turi „Nulinę zoną“ –šiek tiek ilgiau. Kai kas šaltalankių sultis maišosu medumi. Pasak A.Žemaičio, jie iš ūkio žmogui parduoda labai gerą,vertingą ir vitaminingą produktą, o po to jau kiekvienas savaip sugalvoja, ką su juo daryti. „Pavyzdžiui, kai kurie prideda cukraus, kaip čia mus kai kas moko, esą labai skanu. Mes cukraus nededame, nes pirmenybę teikiame natūraliam produktui be jokių priedų. Po to kažkas gal ir susigadina“, –atkreipė dėmesį A.Žemaitis.

Pasigenda sau vietos

Pristatyti ir parduoti nepasterizuotas sultis didmiesčiuose, kur žmonės jas galbūt pirktų ir gertų, nėra galimybių. Tenka apsiriboti artimiausiu miestu Marijampole ir jo apylinkėmis. Anot A.Žemaičio, kur nors tolėliau bandyti patekti į turgų beprasmiška, nes aplink pilna perpardavinėtojų, kurie gali prekiauti ištisomis dienomis.„Negalime ištisai prekiauti vien tam, kad išlaikytume vietą turguje, o perpardavinėtojai dirba visą savaitę. Tokiu būdu labai sudėtinga patekti į ūkininkų turgelį, o jeigu pavyksta,gauni tiek mažai vietos, kad gali buteliuką ant buteliuko statyti“, – patiriama neteisybe guodėsi Surgučių kaimo ūkininkas A.Žemaitis, pridurdamas, kad dažnokai susidaro įspūdį, jog tokie turgeliai turi tik ūkininkų vardą, o iš tiesų tikram ūkininkui nebelieka vietos.

A.Žemaitis girdėjo kalbų, kad Kaune įteisinto ūkininkų turgelio kaip ir iš viso nėra – atvykusiems ūkininkams pasakoma, kad tai jų pačių fantazija.Niekas ūkininko ir jo atsivežtos produkcijos išskėstomis rankomis nelaukia ir sąlygų prekybai nesudaro. „Taip būna ir kai kuriuose renginiuose. Jeigu nuvažiavus pasiseks prie kokio kampo prisispausti, tada gerai, jeigu ne –namo važiuosi neprekiavęs“, – apgailestaudamas atviravo A.Žemaitis.

Marijampolės ūkininkų turgelyje Žemaičiai prekiauja iš prekybinio automobilio ir savame krašte visus gerai pažįsta, tad tokių nesusipratimų nekyla. A.Žemaitis yra įsitikinęs, kad Lietuvoje per maža terpė visai ūkininkų perdirbamai produkcijai, ne tik šaltalankiams.

Išaugino į didelį verslą

Šaltalankių uogų augintojai broliai Linas ir Vygintas Šliauteriai gerai žinomi Akmenės rajone. Jie yra įkūrę specializuotus šaltalankių auginimo ūkius,todėl savo produkciją jau gali pasiūlyti ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Europoje.

Linas teigė, kad buvo verta imtis šaltalankių auginimo. L.Šliauteris buvo šių uogų auginimo pradininkas savo giminėje ir Lietuvoje. Nuo 1999 metų, kaip valdytojas, jis atstovavo mamos ūkiui, o nuo 2002 metų pats tapo ūkio savininku. Į šaltalankių auginimą Linas įtraukė tėtį, o dabar ta pačia kryptimi dirba ir jo brolis Vygintas.

Lino teigimu, šaltalankių uogų paklausa yra gana nemaža, todėl jie Menčių kaime įkūrė perdirbimo cechelį, kuriame jau ganėtinai plačiai užsiima šaltalankių perdirbimu. Pamažu atsivėrė galimybė parduoti įvairią jų produkciją – ūkininkai spaudžia šaltalankių sultis, verda uogienę, džemą, gamina probiotinį gėrimą, ir tai dar ne viskas.

Šiemetį šaltalankių uogų derlių L.Šliauteris vertina neblogai, bet neneigia, kad dalį jo suvalgė muselės – pagrindinės šaltalankių kenkėjos, nuo kurių jie kasmet nukenčia daugiausia. Surinktų šaltalankių uogų kiekiai vidutiniškai atitiko augintojo lūkesčius.

Sudėtingiausias etapas – produkcijos realizacija. Pavyko realizuoti labai mažus šviežių uogų kiekius, todėl beveik visas derlius nukeliauja į perdirbimą. „Šiemet perdirbame beveik viską – ne tik uogas, bet ir šaltalankių lapus“, – aiškino L.Šliauteris.

Ūkininkas pasakojo, kad vasarą prisiskynė labai daug šaltalankių lapų, kuriuos dabar deda į daugelį gaminamų produktų ir iš jų ruošia itin vertingą arbatą. Šaltalankiai pasitarnauja duodami ne tik maistingas uogas, bet ir ne mažiau už jas vertinamus lapus. „Šaltalankių lapai tikrai labai vertingi, gal net vertingesni už uogas“, – tikino pašnekovas.

Jo teigimu, šaltalankių lapų arbata gausi antioksidantų, todėl stiprina žmogaus imunitetą, taip pat turi priešuždegiminių savybių, kurios padeda kovojant prieš onkologines ligas. Lapuose slypi didelės galios. Jie dar nėra atrasti Lietuvoje, nes visą laiką daugiausia vertinamos šaltalankių uogos. Jo žiniomis,kanadiečiai augina šaltalankių medžius tik dėl jų lapų – uogos naudojamos, bet ne taip plačiai. L.Šliauteris šaltalankių lapus skina vasarą, nes tada jie naudingiausi.

Šaltalankių perdirbėjai dabar laukia dar vieno pardavimų nuosmukio, nes nebus kalėdinių mugių, kurios kasmet duodavo apčiuopiamos naudos.

Pandemija – nemenkas trikdis

Linas neneigė, kad pandemija šiemet paveikė šaltalankių auginimo ir perdirbimo verslą, kartu apgailestavo dėl šalies valdžios, kuri neatkreipia dėmesio į šaltalankių augintojus, neskuba jiems į pagalbą. Šaltalankių ir jų produktų pardavimai ypač krito pirmojo karantino metu, nes žmonės nevaikščiojo į parduotuves, sumažėjo mugių.

Šaltalankių perdirbėjai dabar laukia dar vieno pardavimų nuosmukio, nes nebus kalėdinių mugių, kurios kasmet duodavo apčiuopiamos naudos. Turguose prekyba taip pat kiek pristojusi, nes juose apsilanko vis mažiau žmonių, ieškančių ne pirmojo būtinumo maisto prekių. Į didžiuosius prekybos centrus šaltalankių produktai iš ūkininkų mažai kur patenka, tad perkamumo apimtys šaltalankių augintojų šiemet nedžiugina.

Kooperuodamiesi broliai Šliauteriai gali pasiūlyti didesnius šaltalankių uogų kiekius ar jau perdirbtos jų produkcijos eksportui. Lino teigimu, šiemet pavyko išvežti nedaug uogų. Perdirbta šaltalankių produkcija eksportuojama į Vokietiją, planuojama pasiekti Airiją bei Angliją. „Bet vis tiek ši pandemija mums pridaro labai daug bėdos“, – teigė Linas.

Paklausa didelė, derlius – mažesnis

Dr. Gediminas Radzevičius, Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos vadovas

Šiemet situacija buvo komplikuota dėl to, kad nemažoje Lietuvos dalyje vyravo hidrologinė sausra. Dzūkijoje keturis mėnesius visiškai nebuvo kritulių ir tai turėjo tiesioginės įtakos šaltalankių derliui – jei trūksta drėgmės, šaltalankiai nemezga uogų. Jei kai kuriuose šalies regionuose ir buvo kiek daugiau drėgmės, Pietų ir Vidurio Lietuvoje šaltalankių augintojai drėgmės trūkumą pajuto ypač stipriai,nes dėl to turėjo tris kartus mažesnį derlių negu praeitais metais.

Be to, buvo pakankamai šiltas pavasaris –augalai per anksti pražydo ir šalnos pakando visus žiedus. Kai kuriose šaltalankių plantacijose dėl to beveik nebuvo uogų, tad šie metai šaltalankių augintojams nėra palankūs. Šias uogas auginu jau 15 metų, bet tokių prastų metų, kaip šie, dar nebuvo. Jokios paramos mums niekas nesuteikia, todėl džiaugsimės, jeigu gausime mums priklausančias išmokas, kurios nors kiek padengtų išlaidas.

Šaltalankių produktų paklausa, ypač dabar, kai siaučia COVID–19 pandemija, gana nemenka, nes šaltalankis yra viena iš imuninę sistemą stiprinančių priemonių. Susidomėjimas šaltalankių produktais didelis tiek vidaus, tiek užsienio rinkoje. Centrinėje Europoje, ypač Vokietijoje, dėl hidrologinės sausros šaltalankių augintojai taip pat patyrė nemenkų nuostolių. Šio regiono šaltalankių perdirbėjai žaliavos dairosi Baltijos šalyse, nes šių šalių uogų kokybė ženkliai geresnė negu tiekiamų iš Rumunijos, Vengrijos.