Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
S.Paltanavičius: „Grįžę namo visi be išimties konstatavome: kaip Lietuvoje gražu!“

„Aš gimiau domėdamasis gamta! Kiek save atsimenu, akys ieškojo visko, kas gyva: augalų, paukščių, žvėrelių. Pamiškės sodyba Kazlų Rūdos girios pakraštyje tam suteikė idealias sąlygas – visą savo laiką, nuo pat penkerių metų, galėjau skirti gamtai. Vos pakirdęs išeidavau į mišką, į didžiulę girią. Man pasisekė, kad turėjau tokius tėvus! Kiti tėvai bijo penkerių metų vaiką išleisti į kiemą“, – taip prasidėjo interviu su Selemonu Paltanavičiumi, Lietuvos prozininku gamtininku, fotografu, aplinkosaugininku, radijo laidų vedėju ir, kas įdomiausia, LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyviu. Sunku patikėti, tačiau šis darbštus žmogus visai neseniai iš leidyklos parsinešė naują (83-ią) savo knygą!

Jūsų kalbėjimas, priėjimas prie skaitytojo, ypač prie vaiko, yra ypatingas, kaip jį išsiugdėte?

Klystame manydami, kad vaikams reikia kalbėti atskira, vaikiška kalba. Ne, tai labai rimta, vaiką „prisijaukinsi“, tik tada jis tave supras ir vertins, jei kalbėsi kaip su sau lygiu. Aišku, savaip, nerodydamas perdėto žinojimo. Dauguma mano knygų, rašytų vaikams, iš tiesų skirtos ir suaugusiems, nes jos apie gamtą. Tai ne enciklopedija, o pasakojimai, kuriuose daug informacijos, faktų, argumentų. Svarbu taip supinti tekstą, kad skaitytojas ne tik gautų žinių, bet ir pajustų vaizdingos kalbos, literatūros skonį. Rašyti reikėjo pradėti netgi anksčiau – tuo, ką išmanai, privalu dalintis su visais.

Ar susitikimuose su vaikais yra kas jus nustebina?

Jau metai, kaip nėra gyvų susitikimų, o nuotoliniai labai nekokybiški. Kai esu tarp jų, stengiuosi atskirai pakalbinti vaikus. Turiu juos pajusti, juk rašau šiandienos vaikams. Kai kurie pradžiugina – nedidukai, bet apsiskaitę! Vis dėlto daug tokių, kurie paveikti inovatyvių prietaisų – tėvams, matyt, patogiau pakišti kompiuterinį žaidimą. Jie sunkiau priima informaciją, nežino, ką su ja daryti, negeba palyginti, papasakoti, nes pritrūksta žodinės fantazijos. Malonus pastebėjimas – daugelis vaikų vis dėlto skaito knygas!

S.Paltanavičiaus „Velniukas ir vieversiukas“ – mažųjų skaitytojų pamėgta knygelė.

Jūsų meilė augalijai, paukščiams, bitėms ir kitiems gyviams, matyt, paskatino norą visą tą grožį užfiksuoti, taigi, ėmėte fotografuoti?

Trūko knygų, svajojau išsaugoti tai, kuo žavėjausi, bet mažas būdamas galėjau nebent piešti. Deja, net liežuvį iškišęs nenupiešdavau tobulo drugelio. Augome keturi broliai, gimę kas penkeri metai, aš – pats mažiausias, tad spoksojau į brolius ir dariau viską, ką jie. Dešimčia metų vyresnis brolis Julius vidury kiemo, rūsyje įsirengęs laboratoriją, spausdavo nuotraukas. Pamenu, žiemą šalta, vasarą irgi vėsu, bet nesitraukdavau nuo jo – taip perpratau fotografijos principus. Žinoma, fotoaparatai, kuriuos galėjome sau leisti – katino ašaros. Kaip tokiais įamžinsi drugelį ar paukštį? Todėl tai, ką esu nufotografavęs iki 1990-ųjų, neturi vertės. Tikroji fotografija atėjo vėliau. Vis dėlto, gali turėti geriausią aparatūrą, bet jei nepažįsti gamtos, nieko gero nepadarysi.

Kaip suprantu, darbas Žuvinto biosferos rezervate buvo Jūsų svajonė?

Vilniaus universitete studijuojant biologiją, paskutiniame kurse prasidėjo studentų skirstymai į darbus. Man pasiūlė įsidarbinti Zoologijos katedroje, bet atsisakiau ir išvykau pas paukščius į Žuvintą, kur išdirbau penkerius metus. Norėjosi paliečiamosios, o ne popierinės gamtos. Ir išties – tai buvo didžiosios gamtos ir bendravimo su žmonėmis patirtys. Kiekvieną dieną su žiūronais ir užrašais, net be sumuštinių, per 15 valandų nueidavau 30–40 km rezervato pakraščiais. Eini ir užsirašai. Ne, disertacijos neapsigyniau, daug svarbiau buvo pabendrauti su žmonėmis: užeidavau, pašnekindavau... Kiekvienas kaimas turi raktą, kuris atveria ištisus lobius. Sėmiausi kalbos subtilybių ir mokiausi – nestudijavau filologijos, taisyklės mano kalbos nesugadino. Tuos savo vaikščiojimus ir vėliau tęsiau. Lietuvoje vairuodamas sustodavau pamatęs kokią močiutę, pasilabindavau. Žuvintas, tos darbo gamtoje patirtys išliko visam gyvenimui, ir šiandien nuvykstu į tas vietas pasižvalgyti.

Vaikystėje su savo Cibute.

Kas dar iš jūsų šeimos taip, kaip jūs, myli gamtą?

Mano giminėje daug miškininkų, mamos sesuo – biologijos mokytoja, deja, per anksti mus paliko, vyresnysis brolis Julius – geologas, mokslų daktaras, žmona Audra, dukra Saulė – taip pat biologės. Mes visi prie gamtos, tad vieni kitus iš pusės žodžio suprantame, kai įsišnekame šia tema.

Atrodo, kad gana netikėtai LRT televizijos projektas „Nacionalinė ekspedicija“ išaugo iki labai plataus, net šešių sezonų, masto. Kaip atsitiko, kad būtent jums pavyko įamžinti šį nepaprastą nuotykį?

Kai kas mano, kad pakeliavome ir tiek, o iš tikro panašaus projekto iki tol Lietuvoje nebuvo – šeši sezonai, apie 150 filmų. Maža dalis nufilmuotos medžiagos sugulė į televizijos laidas ir tris dideles mano parašytas knygas: „Nemunu per Lietuvą“, „Vysla per Lenkiją“, „Dniepru per Ukrainą“. Pirma knyga man bene svarbiausia – į ją sukrito tai, kas arčiausiai namų. Kiek daug patirčių, susitikimų turėjome... Buvo sunku visa tai perteikti, nes kokiais žodžiais nupasakosi šilumą, gerumą, sklidusį iš mus sutikusių žmonių. Be to, pamatėme tokių vietų, kur šiaip jau keliautojai vargiai bepamatytų, na, kad ir atmintin įsirėžęs Nesvyžiaus panteonas su 70 Radvilų giminės karstų-sarkofagų. Kodėl būtent aš apsiėmiau rašyti? Viskas vyko ekspromtu: kai atplaukėme į Kauną po antrosios ekspedicijos, prieš atsisveikinant kažkas šūktelėjo: „Gerai būtų tokią knygą turėti!“ Šio projekto vadovas Edmundas Jakilaitis staigiai atsigręžė į mane: „Turime rašytoją, Selemoną, jis ir parašys!“ Visą žiemą dirbau prie pirmosios knygos, vėliau, kas pavasarį gimė dvi kitos. Labai sunkus darbas – daug faktų, svarbių detalių, žemėlapių ir begalė derinimo.

Kuri kelionė jums paliko didžiausią įspūdį, galbūt net pakeitė kai kuriuos ankstesnius įsivaizdavimus ar požiūrį į Lietuvos istoriją, kuri glaudžiai susijusi su mūsų kaimynėmis?

Viena iš įdomiausių – kelionė po Ukrainą. Mes Lietuvoje taip neminime ir nemylime savo valdovo Vytauto Didžiojo, kaip tai svarbu ir brangu Ukrainoje. Vaikštinėdami po Dniprą (buvusį Dniepropetrovską) – milijoninį miestą pietryčių Ukrainoje – pamatėme užrašą ant restorano: „Vytovt Velikij“. Kiek mes Lietuvoje turime restoranų, kavinių ar vietovių su panašiu pavadinimu? Gėda. Vytautas ten laikomas didžiausioje pagarboje. Kai stabtelėjome prie aukšto bokšto, pavadinto Vytauto vardu, žmonės didžiuodamiesi sakė: „Taip, jis čia buvo, Vytautas.“ 260 metų Ukraina įėjo į LDK sudėtį, ir tai jiems patys svarbiausi gerų pokyčių metai, pavadinti „Lietuvos period“. Ukrainiečiai tikina: „Jei ne LDK periodas, nebūtų Ukrainos.“

S.Paltanavičius – gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, radijo laidų vedėjas visada turi ką papasakoti grįžęs iš „Nacionalinės ekspedicijos“ kelionių.

Šalis pribloškia net ir gerai ją pažįstančius. Ji didelė, graži, jos žmonės labai draugiški. Kelionė, žinoma, buvo sunki, tačiau jai pasibaigus pats savęs paklausiau: o kaip visa tai pats vienas būčiau pamatęs? Ko gero – niekaip! Mus pakerėjo Ukrainos gamta – aplankėme kalnus, stepes ir miškastepes, įbridome į Juodąją jūrą! Askanija Novoje stebėjome Prževalskio arklius, pelikanus ir kitus mums jau egzotiškus paukščius, pasigrožėjome vandeniniais žalčiais. Regėjome tiek daug visko, deja, prie kai ko prisilietėme nebent akies krašteliu. Visada trūko laiko, ekspedicija gyveno pagal labai griežtą grafiką.

Upės – Vysla, Dniepras, Dunojus – turbūt taip pat paliko. didelį įspūdį?

Su upėmis Europoje problema, nes tikrojo Dniepro nė nepamatėme – vien Ukrainoje jis užtvenktas aštuoniose vietose, po užtvankų upė dirbtinai praplatėja, ir tikrosios upės jau neišvysi. Tas pats su Dunojumi, kuriuo praplaukėme praeitą vasarą, gal tik Vysla šiek tiek natūralesnė. Ką gi, Europoje gamta pradėta naudoti labai seniai.

Turėjote susitikimų su tose šalyse gyvenančiais lietuviais, kokie jie?

Plaukdami Vysla sutikome ne vieną laivelį su trispalvėmis, sveikinomės, mojavome vieni kitiems, o miestuose žmonės mus pastebėję sustabdydavo, pakalbindavo. Ukrainoje netgi patekome į savotišką lietuvišką salelę, susipažinome su lietuvių šeima – Albertu Rože ir jo žmona. Albertas – nedidelės vietovės muzikos mokyklos direktorius, jis vadovauja lietuviškam chorui, jaunuosius ukrainiečius moko ne tik vietinių kompozitorių, bet ir lietuviškos muzikos, dainų, kartu ir kai kurių tradicijų.

O palyginęs paskutinę kelionę su pirmąja randate daug pasikeitimų?

Pirmoji... Išplaukėme iš Kauno senu ąžuoliniu laivu, kurėnu, ir nedaug paplaukus režisierius paragino visus kalbėti tiesiai į kamerą. Mes dar nelabai turėjome ką pasakyti. Lygiai taip, kaip surinkęs dešimt gerų dainininkų pastatytum juos scenoje ir paragintum: „Dabar dainuokite!“ Vėliau, netgi tos pačios kelionės metu, jau galėjome pasidalinti įspūdžiais, o po metų ar dvejų bet kuria tema išsivyniodavo pašnekesiai. Nereikia užmiršti, kad tas valandos trukmės filmas, antradieniais rodomas per televiziją, yra sukurtas iš dešimties ar daugiau filmų, daugybė kitos, ne mažiau vertingos medžiagos lieka nepanaudota.

Kelionėje paprastai pasitikrinamos kai kurios vertybės, ar taip atsitiko ir jums?

Keliaudami supratome, kad „Nacionalinę ekspediciją“ kūrėme visi – ko gero, net labiausiai tie, kurių televizijos laidose nematyti. O mes, „dryžuotosios bitės“, buvome ekspedicijos veidai. Susibūrė komanda, kuri šiandien galėtų keliauti bet kur, nes nuveikti tikrai dideli darbai, tai – iš tikro kultūrinis reiškinys. Be to, grįžę namo visi be išimties konstatavome: kaip Lietuvoje gražu – kokios nuostabios mūsų upės, gamta, kuri daug kur nesugadinta, ir kaip labai ją turime branginti, nes jokiais pinigais jos neįvertinsime, nenusipirksime.

Rekomenduojami video