Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
R.Adomaitis: „Viskas praeina, praeis ir šis virusas“

Kai Lietuvos teatro ir kino legendą, aktorių Regimantą Adomaitį pasveikinau Teatro dienos proga, jis nudžiugo, nes sveikinimų bei gražių linkėjimų nebevaidindamas teatre ar kine ir gyvendamas ramų pensininko gyvenimą sulaukia vis rečiau. Jis apgailestavo, kad karantinas šiemet sutrukdė švęsti Teatro dieną ir susitikti su draugais. Velykas aktorius švęs su sūnaus šeima namuose.

Iškylame kitų dėka

Karantinas nepakeitė aktorius gyvenimo ritmo – ir seniau jis retai išeidavęs iš namų, nes vertina ramybę ir vienatvę. Laiką leidžiu namuose. Akys nusilpo, todėl skaityti man jau sunku, bet mėgstu žiūrėti televizorių, ypač Animal planet kanalą. Kiekvieną dieną išeinu pasivaikščioti: gyvenu Žvėryne, netoliese teka Neris, tad vaikštinėju paupiu. Gydytojai dabar pataria išeinant iš namų užsidėti kaukę. Aš jos neturiu, bet stengiuosi vaikščioti nuošaliose vietose, kur nėra žmonių. Viskas praeina, praeis ir šis virusas, – situacijos nedramatizuoja aktorius. – Visada buvau uždaras žmogus, su metais tapau dar uždaresnis. Mėgstu vienatvę, nes tik vienatvėje gimsta tikras menas ir tikros dvasinės vertybės. Niekada nemėgau didelių švenčių, jubiliejų, minėjimų, straipsnių laikraščiuose. Dažnas sako: mano gyvenimas, mano darbai, mano sėkmė. Visi galvojame, kad esame labai svarbūs, norime susireikšminti, pasigražinti, bet iš tiesų tokie esame tik todėl, kad mums padeda kiti. Pavyzdžiui, aš vaidinau teatre ir tai yra šviesios atminties režisieriaus Henriko Vancevičiaus nuopelnas. 50–60-aisiais jis buvo teatro įvykis – tada žiūrėti Vancevičiaus į Kauną važiavo iš visos Sąjungos, kaip vėliau Juozo Miltinio į Panevėžį. Tačiau Miltinis turėjo savo gvardiją, kuri palaikė ir iki šiol puoselėja bei saugo jo atminimą, o Vancevičius jos nesusikūrė, todėl šiandien yra beveik pamirštas.“

[caption id="attachment_104653" align="alignnone" width="1200"]Filmas „Jausmai“ aktorių R.Adomaičio ir E.Bajorytės likimus susiejo visam gyvenimui. (kadras iš filmo „Jausmai“) Filmas „Jausmai“ aktorių R.Adomaičio ir E.Bajorytės likimus susiejo visam gyvenimui. (kadras iš filmo „Jausmai“)[/caption]

Fizikas tapo aktoriumi

Tėvų raginamas rinktis „rimtą“ specialybę, Šiauliuose gimęs ir augęs vaikinukas baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą. Tačiau romantiškas jaunuolis fiziku netapo – netrukus įstojo į Vilniaus konservatoriją mokytis aktorinio meno. Teatras jį traukė nuo mokyklos suolo, bet sovietinės ideologijos persmelktame pokario teatre jam nepatiko dirbtinumas, teatrališkumas, patosas, norėjosi vaidinti tikrus žmones, gyvus jausmus. Likimas jauną aktorių blaškė po įvairius teatrus: metus dirbo Kapsuko (dabar Marijampolės) dramos teatre, penkerius – Kauno dramos teatre, o nuo 1967-ųjų 40 metų buvo ištikimas Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui.

Iškiliausi R.Adomaičio vaidmenys teatre: Džordžas H.Vancevičiaus režisuotame J.Steinbeko spektaklyje „Pelės ir žmonės“, Francas „Altonos atsiskyrėliuose“, Sobieskis B.Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“, Volteris I.Bučienės režisuotoje „Kainoje“, Seras dramoje „Aprengėjas“, Žynys O.Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius“, pagrindiniai vaidmenys J.Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ ir V.Krėvės „Skirgailoje“.

Kritikai R.Adomaitį vadina atskira teatrine sistema. Stiprioji jo pusė – intelektualumas. Vidinį savo herojų pasaulį aktorius sugeba atskleisti remdamasis subtilia psichologine analize. Kine ir teatre jis sukūrė dešimtis vaidmenų, tačiau pats aktorius neslepia, kad iš ilgo vaidmenų sąrašo nemažai jų norėtų išbraukti.

[caption id="attachment_22808" align="alignnone" width="1200"]R. Adomaitis ir V. Ramanauskaitė spektaklyje "Paskutiniai mėnesiai". D. Matvejevo nuotr. R. Adomaitis ir V. Ramanauskaitė spektaklyje "Paskutiniai mėnesiai". D. Matvejevo nuotr.[/caption]

Ilgas pasiruošimas vaidmeniui

Pirmasis mano darbas Akademiniame dramos teatre (Dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) – Franco vaidmuo režisieriaus H.Vancevičiaus statytame Žano Polio Sartro spektaklyje „Altonos atsiskyrėliai. Į tą vaidmenį daug investavau, ilgai jam ruošiausi. Ž.P.Sartras – egzistencializmo klasikas, o mes Lietuvoje tuomet apie šią filosofijos kryptį nieko nežinojome. Moku prancūzų kalbą, todėl bibliotekoje radęs Sartro apsakymus ir romaną įnikau skaityti. Pasidomėjau ir egzistencializmo kritika. Tai davė rezultatų – pradėjau daug geriau suprasti savo personažo varomąsias jėgas, pasidarė aišku, kodėl jis taip kalba ir elgiasi. Vancevičiui ši filosofija taip pat buvo svetima, tad jis pasikliaudavo manimi.

Buvau per daug susigyvenęs, susitapatinęs su tuo herojumi, ir pajutau, kad per didelis įsijautimas į vaidmenį nėra gerai, atvirkščiai, netgi kenkia psichikai. Tačiau mano pirmasis vaidmuo pavyko – spektaklis buvo lankomas, po jo gavau kitų vaidmenų. Mane dažnai kvietė režisierė Irena Bučienė, vaidinau keliuose jos spektakliuose. Kitas vykęs vaidmuo – personažas AA Slawomiro Mrožeko pjesėje Emigrantai su Vytautu Rumšu, taip pat Higinsas Bernardo Šo pjesėje Pigmalionas, – geriausius savo vaidmenis prisimena R.Adomaitis.

[caption id="attachment_75700" align="alignnone" width="1200"]Su R. Adomaičiu pirmajame muzikiniame filme „Velnio nuotaka“ (režsierius A. Žebriūnas). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr. Su R. Adomaičiu pirmajame muzikiniame filme „Velnio nuotaka“ (režsierius A. Žebriūnas). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotr.[/caption]

Rygertas ir Paukštė – geresni

Vyresniosios kartos žiūrovai aktorių R.Adomaitį mena atliekantį pagrindinius vaidmenis J.Marcinkevičiaus dramose „Mindaugas ir „Mažvydas, tačiau pats aktorius juos vertina kritiškai: „Šiandien galiu pasakyti, kad mano dubleris Juozas Rygertas Mindaugo vaidmenį atliko geriau nei aš. O Klaipėdos dramos teatre Povilo Gaidžio pastatytas Mindaugas įdomesnis nei H.Vancevičiaus. J.Marcinkevičiaus dramoms-poemoms ilgai ieškojome teatrinio atitikmens, raiškos būdo, o P.Gaidys rado labai savitą, gražų poetinio ir realistinio vaizdavimo sprendimą. Ir Vytautas Paukštė Mindaugą suvaidino geriau nei aš.

Aktorius įsitikinęs, kad Lietuvos teatro sistema netobula: Nesu patenkintas šių dienų išbalansuota Lietuvos teatro sistema. Mano nuomone, teatro trupė turi būti su vadovu ir pastoviu repertuaru – tada galima tikėtis teatrinio reiškinio. Teatre turi vykti natūrali kartų kaita: ateina jauni, vyresnieji išeina, bet visuomet trupė, kolektyvas lieka kaip šeima. Teatrą griauna ir televizija, atnešanti popkultūrą, todėl teatre vyksta destrukciniai reiškiniai. Lietuvoje yra daug gerų teatrų, bet jie gyvena skurdžiai. Dar blogesnė kino būklė. Kas mes per valstybė, jeigu negalim rasti pinigų vienam kino filmui per metus?“ – retoriškai klausia R.Adomaitis.

[caption id="attachment_104654" align="alignnone" width="1024"]Spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“ su aktoriumi Rimantu Šinkūnu. Spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“ su aktoriumi Rimantu Šinkūnu.[/caption]

Nepelnytai nuvertintas filmas

Aktorius pabrėžia, kad kinas jam visuomet buvo antroje vietoje – po teatro. R.Adomaičio, kaip ir Juozo Budraičio bei Donato Banionio, karjera kine prasidėjo nuo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus režisuoto filmo „Niekas nenorėjo mirti“. R.Adomaitis jame vaidino Donatą Lokį. Po šio filmo talentingiausi lietuvių aktoriai buvo kviečiami vaidinti ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos kino studijų kuriamuose filmuose.

Dabar atsirado daug teisuolių ir žinovų, kaltinančių, kad filme daug netiesos. Ar mene išvis reikia ieškoti istorinės tiesos? Tais laikais egzistavo žiauri cenzūra, tad sakyti istorinę tiesą apie pokario partizaninį judėjimą buvo neįmanoma – negalėjo būti nė kalbos. Bet Vytautas Žalakevičius rado būdą apeiti cenzūrą ir pirmą kartą lietuviškame filme buvo užsiminta, kad pokariu lietuviai kovojo miškuose. Tais laikais šis filmas buvo neeilinis kino įvykis, kurį šiandien teisuoliai taip lengvai nurašo, – su apmaudu kalba aktorius.

Filmas Jausmai – lemtingas

R.Adomaitis pritaria kino kritikams, vertinantiems Almanto Grikevičiaus ir Algimanto Dausos 1968 m. sukurtą filmą „Jausmai kaip vieną iš geriausių Lietuvos kinematografijos istorijoje. Anot R.Adomaičio, šis filmas menine prasme išties geriausias – įtikinamiausiai perteikia tos epochos dvasią, nuotaikas, istorinę tiesą. Tačiau jame vaidinantiems jauniems aktoriams R.Adomaičiui ir Eugenijai Bajorytei jis svarbus ne vien dėl to – šis filmas susiejo jų likimus ilgam ir gražiam gyvenimui. Deja, 2011 m. aktorius liko našlys.

Kino režisierius A.Grikevičius buvo mano ir Eugenijos piršlys. Todėl jam reikia dėkoti, kad turim tris šaunius sūnus, – humoro nestokojo aktorius.

Žiūrovų nepamirštas ir Arūno Žebriūno miuziklas „Velnio nuotaka, kuriame R.Adomaitis suvaidino šaunųjį Jurgos – Vaivos Mainelytės – jaunikį Girdvainį. „Šiame filme V.Mainelytė suvaidino geriausią savo vaidmenį. O A.Žebriūnas – talentingiausias ir produktyviausias mūsų kartos režisierius, kaskart randantis naujų išraiškos galimybių. Kiekvienas jo filmas – kitoks, įdomus, nesikartojantis“, – gerų žodžių kolegoms negaili aktorius.

Septynios nuostatos

Aktorius nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą ir tikruosius jausmus. Tačiau prieš 4 metus išleistoje knygoje „Mintys scenos paraštėse“ aktorius atskleidžia, kokią kainą moka už savo populiarumą: kiekvieną kartą išeinant į sceną muša karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies ritmas. Tokia savijauta jam padeda daug geriau suvaidinti, įsijausti.

Knygoje atskleidžiamas moralinis credo – 7 sektinos nuostatos:

1. Išmokti džiaugtis kiekviena smulkmena gyvenime.

2. Abejingai nepraeiti pro įvykius.

3. Visada atvirai reikšti savo poziciją.

4. Nevaizduoti protingesnio ir sąmojingesnio, nei esi.

5. Tragiškiausias situacijas pasitikti su šypsena.

6. Užsiimti ne savimi, o kitais.

7. Niekuomet nekalbėti už akių to, ko negali pasakyti į akis.

Panašu, kad šių nuostatų jis laikosi iki šiol.

[caption id="attachment_22806" align="alignnone" width="1200"]Spektaklyje "Dėdės ir dėdienės" R. Adomaitis vaidino kartu su V. Sodeika ir A. Klišyte. Spektaklyje "Dėdės ir dėdienės" R. Adomaitis vaidino kartu su V. Sodeika ir A. Klišyte.[/caption]

Paskutinis vaidmuo

Paskutinius vaidmenis R.Adomaitis sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajajame teatre. Aktoriui ypač mielas Tėvo vaidmuo Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio režisuotame spektaklyje Paskutiniai mėnesiai. Aktorius šiame spektaklyje žiūrovus žavėjo gyvybingumu, temperamentu ir humoru. Su šiuo vaidmeniu aktorius taip susigyveno, kad vaidinti beveik nebereikėjo – juk kalbama apie senų žmonių jausmus ir problemas. Šiame spektaklyje seną tėvą sūnus išveža į senelių namus. Likimo pokštas: prieš daugelį metų R.Tumino spektaklyje „Tyli naktis R.Adomaitis vaidino sūnų, aplankantį senelių namuose gyvenančią motiną.

Senatvėje reikia iki galo susitaikyti su mintimi, kad lieki vienas. O aš nesugebu. Niekas pasaulyje to nesugeba. Niekas nesugeba susitaikyti su tuo, kad pamažu miršta, – aktorius kartoja senojo Tėvo žodžius. – Nenorime mirti, bet gyvename kasdien alindami save ir eikvodami savo ir kitų, šalia esančių, energiją. Žmogaus veikla neretai tėra savęs naikinimas. Netgi buvau priėjęs išvadą, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra mirtis. Netikiu pasakomis apie pomirtinį pasaulį – pragarą ar rojų – tačiau manau, kad žmogus savo gyvenimu, elgesiu ir mintimis užsitarnauja vienokią ar kitokią pomirtinę būtį, – įsitikinęs aktorius.

Laimė – santykinis dalykas

Aktorius paklaustas, kada jaučiasi laimingas, atsako monologu: Vienas pasmerktas myriop žmogus vienutėje laukė egzekucijos. Dėl nenumatytų aplinkybių egzekuciją buvo nuspręsta atlikti greičiau nei planuota. Ankstų rytą kalėjimo viršininkas atėjo į to žmogaus kamerą ir pasakė: Egzekucija įvyks po trijų valandų. Žmogus ėmė protestuoti, kad tai neteisinga ir jo mirties bausmė turėjo būti įvykdyta tik po mėnesio. Deja, tai nieko nepakeitė. Tuomet žmogus suprato: jei nors mėnesį pagyventų šiam pasauly, tai būtų didžiausia laimė jo gyvenime. Tai labai prasminga ištrauka iš Dostojevskio romano Idiotas. Manęs kartais klausia, ar esu laimingas. Sakau: „Žinoma, esu laimingas. O kai man buvo 36-eri, buvau laimingas ir to nežinojau. Šiame pasaulyje viskas sąlygiška.

 
Rekomenduojami video