Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Provincijos kūrėjai be didmiesčių uždustų

Ne gyvenamoji vieta lemia žmogaus kūrybinį potencialą, tačiau kurti provincijoje nebūtų įmanoma, jei mažų miestelių kūrėjų darbai nebūtų reikalingi didmiesčiams. Tiksliau – kurti gal ir įmanoma, bet išgyventi iš kūrybos nutolus nuo Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos – tikrai ne. Juolab, kad mažesniuose miestuose, kur dauguma žmonių vieni kitus pažįsta, o mados ir stiliaus tendencijos nuo didmiesčių gerokai atsilieka, čia gyvenantys ir savo laikmetį lenkiantys kūrėjai iki šiol vis dar laikomi baltomis varnomis. Vienas iš tokių – Kėdainiuose daugumos vis dar taip ir nesuprantamas, tačiau didmiesčiuose už originalumą, kūrybiškumą bei išskirtinę darbų kokybę vertinamas rankų darbo avalynės kūrėjas Žanas Maslauskas. Šiam kėdainiečiui kūryba jau seniai tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir kasdieninės kovos prieš nepagydomas ligas vaistu ir net opiumu, prie kurio jis pripratino ne tik savo žmoną ir vyresnįjį sūnų, grįžusį namo iš Amerikos, pabaigusį čia mokslus ir jau perėmusį tėvo verslą, bet ir šiojo sužadėtinę – būsimąją Maslauskų jaunamartę Gintarę Petreikytę. Kartu su sūnaus nuotaka Žanas sukūrė ir pristatė jau ne vieną rankų darbo avalynės ir rankinių kolekciją, o pastarąja, skirta šiam pavasariui, gatves užtvindė lietuviškos avalynės charakteriui nebūdingomis ryškiomis spalvomis. O ir drąsiam kūrybiniam eksperimentui netipinis kūrėjų duetas davė netipinį ir drąsų vardą – „Chaosas“.

Nė nepastebėjo, kaip tapo kūrėja

Žinomas batų kūrėjas Ž. Maslauskas jau yra išleidęs per dešimtį savo darbų kolekcijų, o štai duetu su marčia – penktąją.

Paklausta, kaip įsiliejo į reiklumu ir dėmesingumu net mažiausioms smulkmenoms garsėjančio batų dizainerio Ž. Maslausko kūrybinių procesų srautą, jo jaunamartė G. Petreikytė tik kukliai šypteli: „Natūraliai ir nepastebimai“.

Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Jauna būsimoji kineziterapeutė, jau netrukus atsiimsianti šių medicininių mokslų baigimo diplomą, išties nė pati nepastebėjo, kaip pajūrio vėją ir bangų mūšą iškeitusi į Kėdainių krašto lygumas ir kalvas, įsiliejo į mylimojo šeimos kasdieninį gyvenimą ir tapo sava jos dalimi. Kaip ketverius metus studijuotą ir ilgomis praktikos valandomis išlavintą gydymą judesiu, nepastebimai pakeitė baltu popieriaus lapu, kuriame žmogaus anatomiją perpratę jautrūs jaunosios medikės pirštai, palietę ne skaudančias kūno vietas, o paprastą grafitinį pieštuką, „Batų namų“ dirbtuvių triukšme tyliai pagimdo įdomius ir netikėtus avalynės bei rankinių modelius.

O tikrais kūriniais, įgaunančiais materialųjį pavidalą, šios jaunos menininkės fantazijos tampa tik praėjusios jos mokytojo – būsimojo šešuro „reviziją“.

Žanas išstudijuoja kiekvieną Gintarės sukurto modelio liniją ir linkį per savo sukauptą daugiau kaip dvidešimtį metų batsiuvystės patirtį ir tik tuomet, kai pats užgarantuoja, kad sukurtas modelis bus patogus, „Batų namuose“ leidžia jam iš piešinio eskizo tapti dar viena nauja avalynės pora.

Tiesa, Gintarė nelieka skolinga savo mokytojui – į Žano kuriamus modelius ji žvelgia ne mažiau reikliai nei jis į josios, todėl Žano kuriami darbai, turintys savitą braižą, palytėti moteriško Gintarės žvilgsnio, kaskart vis daugiau įgauna elegancijos ir jaunatviškumo, tačiau išlaiko aiškų ir tik šiam avalynės kūrėjui būdingą atpažįstamą braižą.

Kūryba perkelia į kitą pasaulį

„Jei ne kūryba ir beprotiškas darbų tempas su nuolatiniu chaosu, kuriam nenusakomą prasmę ir džiaugsmą suteikia vos prieš porą metų gimęs jaunėlis sūnus, ypač mėgstantis žaisti dirbtuvėse, nežinia, ar šiandien galėčiau taip džiaugtis gyvenimu ir kabintis į kiekvieną jo dieną net ir griūdamas iš nuovargio.

Kūryba ir šeima yra mano opiumas, neleidžiantis dejuoti, nuleisti rankų ir pasiduoti. Kiekvieną savo dieną užpildau taip, kad paprasčiausiai neturiu laiko galvoti apie tai, kas manęs laukia rytoj.

Apie rytojų, apie 10 ar 20 metų į priekį galvoju tik iš kūrybos ir verslo perspektyvos, o apie tai, kaip laikas paveiks mane fizinio kūno lygmenyje, jau seniai nebemąstau.

Cukrinį diabetą, sukėlusį mano organizme daugybę komplikacijų: septynis infarktus, širdies, o taip pat ir inkstų nepakankamumą dėl kurio tenka tris kartus per savaitę atlikti dializes, penkių kojų pirštų netekimą dėl sutrikdytos kraujotakos ir kitus nesmagumus, atimančius nemažai fizinių jėgų, tiesiog priimu kaip normalią savo kasdienybės dalį ir jau seniai dėl to neišgyvenu jokio streso ar nerimo.

Tokios medicininės procedūros kaip dializės ar kasdien įsišvirkšti reikalingo insulino kiekio skaičiavimas man yra toks pat įprastas reikalas kaip kitiems įprastas dantų valymas.

Visa tai darai, nes taip tiesiog reikia tavo organizmui, o galvoti apie tai nėra jokios prasmės, nes yra daug įdomesnių ir svarbesnių dalykų. Štai, kad ir kūryba, kurion nėręs tartum persikeliu į kitą pasaulį“, – sako Ž. Maslauskas.

Ir iš ties. Stebint šį žmogų dirbantį, atrodo, tartum jis pasineria į kažkokią savo stichiją. Suvokiamą ir suprantamą tik jam vienam.

Batsiuvio adatų dūrių paženklintais pirštais jis ilgai liečia ant darbastalio paskleistus odos ir medžiagos pavyzdžius, ieškodamas įdomiausių faktūrų ir spalvų derinių, netikėtų ir visiškai naujų sprendimų, kurie galėtų nustebinti ne tik kitus, bet pirmiausia – jį patį.

Ir primena šis žmogus ne ką kitą kaip tikrą Prancūzijos parfumerį, ieškantį rečiausių ir įdomiausių esencijų, kurias kruopščiai derindamas ir maišydamas vienas su kitomis, išgauna įstabiausius aromatus, kurie kuria asmenybę to, kuris juos pasirenka.

Lygiai taip ir Žanas.

Tik maišo jis ne kvapų esencijas, o odos bei medžiagos skirtingas spalvas ir faktūras, įdomių dirželių, sagtelių, gumų, užtrauktukų ir kitokių detalių derinius, kurdamas avalynę, atspindinčią ir pabrėžiančią ją pasirinkusio žmogaus asmenybę.

Ir visa tai stebint, matai, kaip gimsta naujos mados tendencijos – tos detalės, kurias dabar regi išskirtiniuose kūrėjų darbuose, kaip taisyklė, po poros metų atsikartoja masinės gamybos avalynės pasiūloje. Ir visgi, kaip kūrėjams, o ypač dirbantiems provincijoje, sėkmingai pavyksta nuspėti avalynės madų tendencijas?

Kūrybos esmė – intuicija

– Žanai, kaip Judu su Gintare nuspėjate mados tendencijas?

– Dažniausiai visa tai būna intuityvu. Intuicija yra pagrindinis kūrybos variklis.

Tai, ką mes darome, pilnai atitinka šiandienines pasaulines mados tendencijas, tačiau į Lietuvą jos ateina lėtai – tik po dviejų metų.

Pavyzdžiui, prieš dvejus metus mes buvome sukūrę ir savo kolekcijoje pristatę avalynės kulnus su skylėmis, taip pat ir plačius kulnus, tačiau ši mada į Lietuvą atkeliaus tik šiemet, nes mada, kaip jau ir sakiau, čia vėluoja apie porą metų.

Kadangi mes esame mažiukai, į pasaulines mados tendencijas reaguojame labai greitai – per du mėnesius galime persiorientuoti, o tos įmonės, kurios Lietuvoje diktuoja masinę batų prekybą, avalynę užsienyje užsako prieš du metus, todėl ir negali greitai persiorientuoti, todėl ir sako, kad veža naujienas, nors realiai, lyginant su pasaulio mados tendencijomis, tai, ką jie siūlo mūsų šalies vartotojams, gerokai atsilieka.

Mes savo kolekcijose ir vienetiniuose modeliuose realiai parodome, kas bus ateityje, maždaug po dviejų metų.

Be to, yra nemažai mados namų, kurie ir mus stebi. Berods, 2014 metais Kėdainiuose pristatėme įdomią kolekciją su nestandartiniais batų liežuviais, o paskui panašius modelius išvydome ir „Versace“ bei kitų dizainerių kūryboje.

Štai prieš kurį laiką buvome išleidę kolekciją, kurioje užtrauktukus pakeitė įvairios gumos, tapusios net ir batų stilizacijos detalėmis, o dabar jau panašias detales matome ir ant masinės gamybos batų, parduodamų eilinėse parduotuvėse.

Tiesiog avalynės gamybos srityje kūrėjai vienas kitą be galo stebi, o laimi tie, kurie pirmi į šią sritį įpučia naujų ir netikėtų kūrybinių vėjų.

Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Giedrės Minelgaitės-Dautorės nuotr.

Ar stilinga tik tai, kas madinga?

– Žanai, ar galima dėti lygybės ženklą tarp mados ir stiliaus?

– Mūsų dirbtuvėje, manau, kad galima, nes mes ir bandome pasakyti, kad nebūtinai batas turi būti madingas. Svarbu, kad jis būtų originalus ir atspindintis žmogaus asmenybę, jo gyvenimo būdą.

Dar daugiau – jeigu avalynė žmogui netiks stilistiškai, nors ir kokia madinga ji bus, toks žmogus atrodys tiesiog juokingai.

– Gintare, kartu su Žanu dirbi jau dvejus metus, ar jau gali atsakyti į klausimą, kaip atsiranda mada?

– Daugiausiai mados atsiradimui įtaką daro gatvės tendencijos ir žmonių gyvenimo būdas, jų kasdieniniai įpročiai.

Stebėdami jų kitimą, mes bandome per madą perteikti patogumą, bandome viską pritaikyti skubančiam žmogui. Taip mūsų kūryboje atsirado visokie užtrauktukai, gumos. Ir visa tai tam, kad palengvintų bato apsiavimą.

– Žanai, nauja Jūsų avalynės pavasario kolekcija „Chaosas“ taip pat išsiskiria patogumu?

– Patogumu ir kaina. Mano didžiausias siekis – kad rankomis gaminama avalynė nekainuotų daugiau kaip 100 eurų.

Dėl kokybiškų ir brangių medžiagų bei labai aukštos rankų darbo savikainos, kol kas dar negalime visų modelių „sutalpinti“ į tą šimtą eurų, bet jeigu žmonės išlaukia iki to laiko, kol paskelbiame nuolaidas ar darome ankstesniųjų kolekcijų išpardavimus, tai tuomet jau ir mes pajėgiame konkuruoti su eilinėmis batų parduotuvėmis.

Tuomet mūsų rankų darbo batų modeliai kainuoja panašiai tiek, kiek ir eiliniai. O didžiausias skirtumas tas, kad bent kartą pabandę avėti mūsų batus, žmonės supranta, koks didžiulis yra skirtumas tarp jų kokybės ir tų, kurie parduodami paprastose batų parduotuvėse.

Mitas, kad pas Žaną brangu

– Žanai, bet jūs kuriate vienetinį produktą – kiekvieno modelio gamyba yra ribota, tai kaip Jūs sugebate konkuruoti su didžiaisiais prekybos centrais? Kaip Jums pavyksta atpiginti batus, kai viskas brangsta?

– Tai pavyksta labai sunkiai. Darbuotojai kaip dirbo 8 valandas, taip ir dirba, o mes patys dirbame gerokai daugiau. Pradedame 5 ryto, o baigiame kai kada 18 valandą, o kai kada ir 23 valandą. Tai nuo to viskas faktiškai ir priklauso.

Kadangi dirbtuves stipriai išplėtėme ir jau gaminame gerokai didesnius avalynės kiekius, spaudžiame tiekėjus dėl medžiagų kainos, nes didėja mūsų įsigyjamų medžiagų kiekiai. Bandome gauti ilgesnius atsiskaitymų atidėjimus. Ir visas tas procesas leidžia mums koreguoti kainą.

Kai kuriuos modelius iš ankstesniųjų kolekcijų parduodame ir po 70, ir po 90 eurų. Be to, savo internetinėje „Batų namų“ parduotuvėje dažnai skelbiame nuolaidų dienas. Ir čia yra mitas Kėdainiuose, kad pas Žaną brangu.

Žmonės vis dar nesupranta, kad ne pas Žaną brangu, o tai, kad Žanui brangu dirbti legaliai, nes Žanas moka visus mokesčius ir išlaiko visą įmonę „Batų namai“, kurioje dirba ir avalynę gamina 20 žmonių. Ir visiems šiems žmonėms iš mažyčių dirbtuvėlių mokami atlyginimai, ne mažesni nei „Maximoje“.

Tai įsivaizduokite, ką tai reiškia „Maximai“ su tokia apyvarta ir ką tai reiškia mums, tokiems mažiukams. O ką jau kalbėti apie tai, kad turime ir po keliolika metų dirbančių meistrų, kurie taip užaugo savo profesinėje srityje, kad jiems mažus atlyginimus mokėti būtų nepadoru, tad jų atlyginimai jau seniai gerokai lenkia vidutinius.

Susikalba kūrybos kalba

– Gintare, visi kurie pažįsta Žaną žino, kad jo charakteris ne iš lengviausių ir kaip kūrėjas jis yra labai reiklus tiek sau, tiek tiems žmonėms, kurie su juo dirba. Tu su juo dirbi jau antrus metus, ar dar nenusivylei? Be to, Jūs esate labai skirtingi – kaip gimsta Jūsų bendri kūrybiniai darbai?

– Mes susikalbame. Kūrybine kalba. Ir vienas kitą papildome.

Kurdami kolekcijas dažniausiai piešiame eskizus atskirai, o paskui susėdame ir pasižiūrime, ką padarėme. Ir labai dažnai būna, kad kokia stiliaus detalė ar net visa bato kompozicija yra panaši.

Per laiką mes šiek tiek supanašėjome ir vienas iš kito perėmėme kai kurias savybes. Žanas iš manęs pasiėmė švelnumo, o aš iš jo – griežtumo. Mes vienas kitą gražiai papildom, tai atsiskleidžia ir mūsų darbuose.

Vyrai nelinkę eksperimentuoti

– Kuo ši Jūsų kolekcija skiriasi nuo ankstesniųjų?

Žanas: Ji skiriasi spalvomis. Visi modeliai yra spalvingi. Gal tik viena pora yra juodų batų.

– O nebijojote taip rizikuoti, juk lietuviai dažniausiai avalynę renkasi arba juodą, arba rudą?

Žanas: Labai bijojome, bet ir labai norėjome parodyti, kad ne vien tik Vilniuje galima kurti, kaip kad visi įsivaizduoja, jog kuriama tik didžiuosiuose miestuose.

Kitas dalykas – norėjome parodyti, kad mes koja kojon einame su mada – dauguma mados ženklų taip pat išleido labai ryškias kolekcijas.

Ši mūsų kolekcija – tik labai nedidelė mūsų pradžia, kiek buvo galima parodyti to ryškumo. Ir ji ne komercinė, o kūrybiška, tai nežinau, ar tikrai mums pavyks, nesu tikras, kad nereiks visko radikaliai pakeisti į kitas spalvas.

– Gintare, kokias pastebi tendencijas – ar žmonės nesibaimina ryškių spalvų?

– Iš tiesų tai net patys pirmi šios kolekcijos batai, kuriuos nupirko, buvo ryškūs, tai matyt, jau nesibaimina. Bet tai būdingiau moterims.

O vyrai yra santūresni, labiau konservatyvūs, visada renkasi tamsesnius atspalvius. Ir tik vienetai išsirenka ryškias spalvas. Bet moterys, atėjus pavasariui spalvų ieško ne tik gamtoje, bet ir avalynėje.

– Pažvelgus į Jūsų kolekciją pirma aplankanti mintis, kad tai – praktiška avalynė. Yra net ir sportinių laisvalaikio batelių modelių, be to, grįžtate ir į retro stilių. Gintare, čia Tavo nuopelnas?

– Šioje kolekcijoje man labai norėjosi pabrėžti natūralumą, todėl stengiausi įvesti daug natūralaus medžio: tai ir kulnai mediniai, ir rankinių rankenos iš medžio, kurios nėra paslėptos po odos sluoksniu.

Kai mūsų visuomenėje yra tiek daug netikrumo, norisi bent jau kūryboje pabrėžti natūralumą.

– Žanai, bet ar tai praktiška? Medis batuose...

– Žinoma, jokių problemų dėl to. Aš visą laiką sakau – atėję pas mus turite pasakyti, kur batus avėsite ir mes paaiškinsime, kaip juos teisingai prižiūrėti, kad tarnautų ir gerai atrodytų ne vienerius metus.

Kūryba skirta tik didmiesčiams?

– Žanai, ar Kėdainiuose žmonės supranta Tavo kūrybą?

– Labai liūdna, bet tai, ką darau, yra skirta didmiesčiams.

Kėdainiuose pasilieka tik iki 50 porų batų per metus, nepaisant net to, kad kėdainiečiams, kurie ateina įsigyti mūsų avalynės, darome išskirtinai labai dideles nuolaidas. Kėdainiečiams mūsų batai kainuoja maždaug net 50 procentų pigiau nei Vilniuje ar mūsų internetinėje „Batų namų“ parduotuvėje.

Tačiau tie, kurie užsuka į „Batų namus“, dažniausiai mūsų dirbtuves įsivaizduoja kaip muziejų – atsiveda gimines, per petį paplekšnoja, pagiria, sako – esat šaunuoliai, 20 metų jus seku. O tuomet jau aš paklausiu – ar bent vieną porą mano batų turi? Jei ne, tai koks tu tuomet sekėjas?

Aš nesu pinigų vergas, bet ir iš oro negaliu nei kurti, nei dirbtuvių išlaikyti. Visi mūsų senieji darbuotojai jau tapo aukščiausios klasės meistrais. Pavyzdžiui, Igoris pas mane dirba 19 metų. Neturiu brolio, tai jis man kaip brolis, tai kaip aš jam galiu mokėti mažai pinigų, jei jis tapo aukštos klasės meistru?

Žmonės iki šiol naiviai įsivaizduoja, kad Žanas vienas viską daro. Bet juk taip nebūna, tai neįmanoma fiziškai. Yra samdomi darbuotojai, įmonė – PVM mokėtoja, tai natūralu, kad ir jos kuriami produktai turi savo kainą.

–  O kiek Jūsų laiko užima kūryba?

Žanas: Tai, priklauso nuo kolekcijos modelių kiekio ir batų konstrukcijos sudėtingumo. Pavyzdžiui, norėdami išleisti rudens kolekciją, ją turime pradėti kurti jau birželio mėnesį, kad liepą modeliai jau būtų pradedami siūti. Žodžiu, kolekcijos sukūrimui reikia 2 mėnesių, nes tik padaręs batą, matai, ar tikrai viskas yra gerai, ar ką nors reikia keisti.

Be to, prieš pradedant gamybą, turime išbandyti, ar sukurti modeliai tikrai yra patogūs. Taigi, visi šeimos nariai esame dar ir naujų modelių bandytojai. Pirmiausia naujienas galima pamatyti ant mūsų kojų.

Dirbtuves sparčiai plečia

– Kiek batų porų pagaminate per dieną?

Žanas: Netrukus jau sugebėsime pagaminti po 20 batų porų per dieną, o tai yra labai ir labai daug, nes tai – rankų darbo batai: viską kerpam, pjaustom, siuvam, klijuojam rankomis. Vieninteliai „gudresni ir greitesni“ įrenginiai – elektrinės siuvimo mašinos ir presai.

Ir savo apsukų mažinti negalime, nes planuojame dar labiau plėstis – jei pavyks, balandžio mėnesį atidarysime savo batų parduotuvę Kauno „Megoje“, tad dirbtuves teks dar labiau plėsti ir į darbą priimti dar daugiau žmonių.

– Kada galima tikėtis Jūsų naujos kolekcijos?

Žanas: Artimiausiu metu naujais modeliais dar papildysime šią pavasario kolekciją, o jeigu finansiškai pavyktų, rudenį norėtume padaryti didelį renginį – kuriame pristatytume, ką mes galime.

Jei tik pavyks, vienoje kolekcijoje pristatytume dvi: viena bus „otkutiuras“ – vienetiniai batai, atskleidžiantys kūrybos galimybes ir nevaržantys fantazijos, prilygstantys aukštajai madai, o kita – „žemiška“ – paprastesnė, skirta avėti kasdien.

Tik gaila, kad nepaisant to, jog esu tikras Kėdainių patriotas, manau, kad šiame mieste tokio renginio neišdrįsiu daryti. Mano kolekcijų pristatymas bus skirtas didmiesčio publikai. Juk ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi...

– Ačiū už pokalbį. Linkime sveikatos ir didžiausios kūrybinės sėkmės.

Kristina KASPARAVIČĖ

Rekomenduojami video