Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno gamintojus toliau lydės tebesitęsianti nežinomybė

Praėjusį savaitgalį Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje posėdžiavo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos nariai. Po ilgo karantino laikotarpio ir sumaišties agrarinio sektoriaus rinkose šalies pieno ūkių atstovai turėjo ką pasakyti posėdyje dalyvavusiems aplinkos ir žemės ūkio ministrams – Kęstučiui Mažeikai ir Andriui Palioniui, jų komandų nariams, išsikalbėti ir pasidalyti nuomonėmis. Tačiau nuo diskusijų pieno ūkių ateitis aiškesnė netapo: aplinkosaugos reikalavimų daugės, pieno kainos mažės, valstybės paramos verslui lėšų ūkininkai dėl įsipareigojimų imti nenorės.

Pieno savikainą mums nustatys… vokiečiai

Situaciją Lietuvos ir Europos Sąjungos pieno rinkose apžvelgė LPGA prezidentas Jonas Vilionis, šalies pieno ūkių struktūros, pieno pardavimo pokyčius – Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė, Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pataisas ir šio dokumento nesėkmę Seime – LPGA viceprezidentas Andriejus Štombergas.

Beveik penkias valandas trukęs renginys iškėlė daugiau problemų, nei jų planuota posėdžio išvakarėse. Pieno gamintojų atstovai kalbėjo aštriai ir nevyniodami žodžių į vatą, dviejų, ūkininkams svarbiausių, ministerijų vadovai bandė ieškoti diplomatiškų atsakymų. Visi suprato, jog spalį vyks rinkimai į Seimą ir kažkas gali keistis. Nepakis tik darbas ūkiuose – karves reikės toliau kasdien melžti ir pieną atiduoti pigiau savikainos.

„Šį pavasarį Lietuvoje pieno supirkimo kainos nukrito 9,5 proc., tapo mažiausios tarp visų ES šalių, – pastebėjo LPGA vadovas J. Vilionis, – tačiau pieno perdirbėjai žaliavos importą iš Latvijos ir Estijos padidino 5 proc.“ Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, 2020 m. kovo mėn. natūralaus pieno supirkimo kaina siekė 310,7 Eur/t, gegužės mėn. – 254 Eur/t. Bazinė kaina (3,4 proc. riebalų ir 3 proc. baltymų) buvo atitinkamai 245,7 ir 207,9. Vidutinė ES natūralaus pieno supirkimo kaina kovą buvo 344,2 Eur/t, gegužę – 331,3 Eur/t.

LPGA vadovo nuomone, didėjanti konkurencija ES pieno rinkose skatina analizuoti pieno kainos formavimo metodiką. Pasak J. Vilionio, Europos pieno taryboje, kuriai priklauso ir LPGA, kalbama apie pieno gamybos kaštų optimizavimą, galimybę mažinti karvių bandas. „Vokietijos agrarinės ekonomikos institutas ŽŪM užsakymu padarys mūsų pieno ūkių gamybos kaštų analizę, – kalbėjo J. Vilionis, – tuomet turėsime argumentą derybose su pieno perdirbimo įmonėmis, kurios perka iš mūsų pieno žaliavą.“

Pasak J. Vilionio, šalies pieno sektoriuje sklinda kalbos, jog supirkėjai manipuliuoja smulkiųjų ir stambiųjų pieno ūkių kainomis, esą stambieji gauna didesnę kainą, nes smulkiesiems mokama mažiau. Kitas dalykas – galutinio pieno produkto kaina lentynoje: ūkininko dalis mažiausia, o apie prekybininkų pelno dalį niekas nedrįsta net paklausti. Triukšmingai paskelbtos maisto produktų kainų nuolaidų akcijos – dviem trečdaliais paremtos gamintojų sąskaita. „Ar kas nors mūsų apie tai klausė?“ – prekybininkų klasta piktinosi J. Vilionis.

Ūkių mažėja, ūkininkai sensta

„Nuo 2016 m. šalyje mažėja karvių ir jų bandų, – pažymėjo ŽŪIKVC departamento direktorė D. Beinorienė. – Tais metais ūkiuose laikyta 300,62 tūkst. karvių, šių metų liepą liko 243,21 tūkst. Prieš ketverius metus Lietuvoje buvo 47 339 pieno ūkiai, šių metų liepos 1 d. jų liko 29 759. Daugiausia yra 1–2 karvių ūkių – 17 857 (2016 m. jų buvo 30 785), 3–5 karvių ūkių – 5 445 (2016 m. – 8 305). Beveik nesikeičia tik stambiųjų, daugiau nei 100 karvių laikančių ūkių skaičius: liepos 1 d. jų buvo 276, 2016 m. – 264.“

D. Beinorienė pateikė pieno ūkiams palankiausių rajonų statistiką (2020 m. liepos 1 d.): Šilalės r. ūkiuose laikytos 15 253 pieninių veislių karvės, Šilutės r. – 11 333, Šakių r. – 10 633, Kelmės r. – 9 758, Pasvalio r. – 9 466, Telšių r. – 9 372, Skuodo r. – 9 346, Tauragės r. – 8 760, Raseinių r. – 8 285, Pakruojo r. – 8 101, Panevėžio r. – 8 088, Plungės r. – 7 291, Pagėgių sav. – 7 135, Radviliškio r. – 7 088, Jurbarko r. – 6 708, Biržų r. – 6 102, Alytaus r. – 6 098, Marijampolės sav. – 6 093, Vilkaviškio r. – 5 878, Šiaulių r. – 5 096, Kauno r. – 4 661, Prienų r. – 4 328, Lazdijų r. – 4 308 ir kt.

Dėl pienininkystei nepalankių sąlygų šalies ūkininkai į užsienį (daugiausia į Lenkiją) pardavė šimtus tūkstančių galvijų – bulių, telyčių ir karvių: 2016 m. – 137 330, 2017 m. – 128 301, 2018 m. – 131 223, 2019 m. – 120 239, per 5 šių metų mėnesius – 55 112 galvijus. ŽŪIKVC duomenimis, 2016 m. pieną pardavė 28 707 ūkiai, laikę 253 682 karves, 2017 m – 25 405 ūkiai su 244 433 karvėmis, 2018 m. – 22 811 ir 232 025, 2019 m. – 20 245 ir 220 529, 2020 m. – 17 314 ir 220 152.

D. Beinorienės žiniomis, daugiausiai pieno pardavė ūkiai, laikantys daugiau nei 15 karvių: 2019 m. jie sudarė 81,9 proc. visų parduodančiųjų, 2020 m. – 83,4 proc. Nedideli ūkiai, laikantys 1–14 karvių, tarp pieno pardavėjų sudarė 18,1 proc. 2019 m. ir 16,7 proc. 2020 m.

„Pieno gamintojų amžius perspėja apie prastėjančią socialinę sektoriaus situaciją, – kalbėjo D. Beinorienė. – Tik 7,9 proc. ūkininkų yra jaunesni nei 40 metų, sulaukusieji nuo 41 iki 60 metų – 53,1 proc., vyresni nei 60 metų – 38,4 proc. ūkininkų.“

LPGA tarybos nariai teiravosi, ar ministerijoje, parlamente analizuojami šie statistiniai duomenys, ar ieškoma priežasčių, kodėl šalyje pamažu nyksta pieno ūkiai, jaunimas nesuinteresuotas imtis gyvulininkystės.

ŽŪM ministras A. Palionis tvirtino, jog vienoje Vokietijos mokslo įstaigoje yra užsakyta studija, analizuosianti Lietuvos pieno gamybos sektoriaus galimybes ir perspektyvas naujuoju ES finansiniu laikotarpiu. Vokiečių ekonomistai, mokslininkai turėtų paskaičiuoti, kokio dydžio ūkiai mūsų šalyje yra tvariausi, kokie jų pieno gamybos kaštai ir pan. Pasak A. Palionio, 2030 metais šeimos pieno ūkis, jeigu norės išsilaikyti konkurencinėje kovoje, privalės laikyti ne mažiau nei 100 karvių.

Pieno ūkių prioritetai

„Šiandien valstybė prioritetu laiko smulkųjį pieno ūkį, tą sako ir Briuselio proteguojamas „žaliasis kursas“. Turime prisitaikyti, tačiau nesuklysti, – kalbėjo A. Palionis, – rizika kasdien didėja. Pavyzdžiui, pažangos siekęs, fermoje melžimo robotą įsirengęs vidutinio dydžio pieno ūkio šeimininkas Vytautas Raižys iš Jiezno sen. (Prienų r.), pasibaigus paramos įsipareigojimams, ketina keisti verslo kryptį – augins mėsinius galvijus. Pieno kaina nepadengė jo gamybos kaštų, išaugo lavina direktyvų dėl fermų kvapų, mėšlo, vandens.“

LPGA tarybos nariai Arūnas Kudrevičius, Eimantas Pranauskas, Danutė Adamonienė, Vaidutė Stankevičienė, Tomas Raudonius ir kiti kėlė klausimus dėl aplinkos taršos, kaltinimų ūkininkams, neva žemės ūkis yra didžiausias Baltijos jūros teršėjas. „Du kartus per metus laboratorijoje tiriu ūkio teritorija tekančių upelių vandenį, – pasakoja LPGA viceprezidentas, Pauliukų (Jonavos r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Andriejus Štombergas. – Nė karto mokslininkai vandens mėginiuose nenustatė kenksmingos taršos. Tačiau iš miesto įmonių esu sulaukęs siūlymo priimti kaip trąšą laukams miesto nuotekų dumblą. Kodėl valstybė tyli?“

Aplinkos ministras K. Mažeika, reaguodamas į priekaištą, tvirtino, jog miesto įmonių dumblu leidžiama tręšti žilvičių plantacijas, tačiau laukuose, kuriuose bus auginamos maistui skirtos kultūros, tai draudžiama. „Miesto dumblas yra sertifikuojamas“, – pastebėjo žemės ūkio ministras A. Palionis.

„Dar 2016 m. viename Vyriausybės narių ir žemdirbių savivaldos atstovų posėdyje diskutavome apie atliekų tvarkymą žemės ūkyje, vandentvarką ir aplinkosaugą, nurodėme spręstinas problemas, būdus jas išspręsti, – kalbėjo LPGA tarybos narys Eimantas Pranauskas. – Premjeras tuomet pavedė Aplinkos ministrui per savaitę reikalus sutvarkyti. Praėjo 170 savaičių, bet kalbame apie tą patį – problemos taip ir liko pradiniame taške.“

Aplinkos ministras K. Mažeika stebėjosi, jog diskusijose dėl aplinkos taršos priešinami miestiečiai su kaimiečiais, žemdirbiai su aplinkosaugininkais. Remiantis valstybės teisės aktais, už atliekas šalyje atsakingos savivaldybės, yra gražių pavyzdžių, kai stambieji pieno ūkiai sutaria su miestų komunalinėmis tarnybomis.

„Po Alytaus padangų gaisro mes susidūrėme su paradoksalia nuo sovietmečio paveldėta taisykle, jog gamtos pažeidėjas visuomet teisus. – kalbėjo K. Mažeika. – Dabar ieškome būdų, kaip aplinkosaugos reikalavimų paisyti išmokyti gyventojus, savo sodybų nuotekas nukreipiančius į melioracijos sistemas ir upelius.“

LPGA nariai turėjo pastabų aplinkos ministrui dėl plastikinių pakuočių surinkimo, mėšlo ir srutų tvarkymo, požeminio vandens apmokestinimo, mažųjų karjerų ūkininko žemėje tvarkymo ir kt. Pasak K. Mažeikos, šiais klausimais priimant teisės aktus Vyriausybėje, buvo atsižvelgta į 80 proc. žemdirbių pasiūlymų, daug kas dar bus sprendžiama Seimo rudens sesijoje.

Paramos verslui purtomasi

Žemės ūkio ministras A. Palionis LPGA tarybos posėdyje išsamiai pristatė valstybės paramą pieno gamintojams ir priemones investicijoms į materialųjį turtą. Ypač daug galimybių valstybė suteikia smulkiesiems pieno gamintojams. Pavyzdžiui, laikantieji iki 9 karvių gali pretenduoti į 15 tūkst. Eur paramą, už kurią galima sutvarkyti mėšlides, įsigyti melžimo įrangos, pieno šaldytuvų. Stambiesiems ūkiams siūloma parama įsirengiant mobilias skerdyklas. Šalies poreikis – aštuonios skerdyklos. Paskersti jautį kainuotų apie 100 Eur, išpjaustyti – 250 Eur. Be to, ūkininkams siūloma su paramos lėšomis pasistatyti biodujų jėgaines, kurių šiluma ir elektra būtų naudojama tik savo ūkio reikmėms.

Tikrą nuomonių fontaną sukėlė vadinamasis Pieno įstatymas. „Stambiajam pieno ūkiui jis – mirties nuosprendis“, – rėžė LPGA tarybos narys, Kubilių (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Alvydas Miliūnas. – Pieno supirkėjas (perdirbėjas) visuomet ras priežastį ir pagrindą sumažinti pieno kainą, todėl šešių karvių savininkas gaus daugiau už bendrovę su tūkstančiu karvių.“

„Nuo liepos 1 d. 2015 m. birželio mėn. priimtas Pieno įstatymas negalioja, kadangi Seimas nespėjo jo patvirtinti. – sakė ŽŪM specialistė Rūta Savickienė. – Tačiau galioti liko šeši įstatymo straipsniai, priimti 2015 m. gruodį ir 2018 m. gegužę. Visa Pieno įstatymo procedūrinė dalis yra negaliojanti, o draudžiamoji – galiojanti. Seimo Kaimo reikalų komitetas garantavo, jog rudens sesijoje bus priimtas sutvarkytas Pieno įstatymas.“

Anot R. Savickienės, po liepos 1 d. lieka draudimai vienašališkai nutraukti ar pakeisti pieno pirkimo–pardavimo sutartį apie tai nepranešus kitai sutarties šaliai, be to, draudžiama nepagrįstai mažinti kainą, taikyti skirtingas kainas pardavėjams iš tų pačių grupių. Po liepos 1 d. taip pat lieka nuostata, kad jei žaliavinio pieno pirkėjas mažina kainą daugiau negu 3 proc. punktais, jis privalo gauti Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros leidimą. Ši nuostata realiai neveikia, kadangi Pieno įstatyme kalbama tik apie bazinę kainą, ir niekas niekada to agentūros leidimo neprašė, nes bazinė kaina šiuo metu sudaro maždaug nuo 50 iki 60 proc. visos pieno supirkimo kainos. Perdirbėjams net nereikėdavo tos bazinės kainos mažinti, užtekdavo priedų žirklių, kurios sudarydavo nuo 40 iki 45 proc.

LPGA prezidentas J. Vilionis apgailestavo, kad į posėdį neatvyko kviestieji pieno perdirbimo įmonių atstovai. Kiek anksčiau pastarieji ne kartą yra akcentavę, jog jiems Pieno įstatymas yra perteklinis dokumentas, kadangi jie sudaro sutartį su ūkininku ir joje aptaria žaliavos kiekio ir kainų klausimus, nedalyvaujant trečiajai šaliai, šiuo atveju – valstybei. LPGA tarybos narė ir žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė tvirtino, jog Pieno įstatymas buvo, yra ir bus reikalingas, kadangi negalima vienodai vertinti parduodančiojo 500 kg ir 5 kg pieno. „Surinkti pieno žaliavą, ją atvėsinti ir nuvežti į pieno perdirbimo įmonę, paskui išplauti cisterną kainuoja brangiai, – kalbėjo J. Dovydėnienė, – todėl kooperatyvas teoriškai turėtų sumokėti ūkininkui už pieną ir pateikti sąskaitą už aptarnavimą.“ Pagal ankstesnę Pieno įstatymo redakciją pieno gamintojai buvo suskirstyti į 10 grupių pagal pristatomo pieno svorį. Naujajame įstatymo variante liko trys grupės – pagal pristatomos pieno žaliavos būdą.

Apibendrindamas LPGA tarybos narių ir dviejų ministerijų vadovų diskusiją, žemės ūkio ministras A. Palionis pasiteiravo ūkininkų nuomonės dėl valstybės paramos lėšų kooperatyvams ir asociacijoms rengiant konsultacijas bei lauko dienas, siekiant sudaryti konkurenciją Žemės ūkio rūmams bei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai. „Galbūt šia intencija skirtą krepšelį padalinti kiekvienam ūkininkui, o jau šis žinotų, kur ir kokias konsultacijas rinktis“, – kalbėjo ministras. Pabaigoje jis sukėlė intrigą, pasiteiravęs, ką pienininkai darytų be J. Vilionio, kas už juos eitų kovoti į pirmąsias linijas?

Justinas ADOMAITIS
Rekomenduojami video