Dar gerokai prieš mėnesį į Petkūnus važiavę kaimo gyventojai ar juos aplankyti vykę svečiai turėjo apsišarvuoti kantrybe, nes kelionė užimdavo laiko. Šiuo metu kelias nuo Truskavos Petkūnų link jau asfaltuojamas, o tai reiškia, kad petkūniečiams tikrai yra dėl ko pasidžiaugti.
Pasidžiaugti galima ir dar dėl vieno dalyko, apie kurį šiandien plačiau ir norisi pakalbėti, tai – Petkūnų kaimo gyvenimas, apie jį – iš vietinių gyventojų lūpų.
Atvyko iš Širvintų
Laima Jakštienė Petkūnuose gyvena nuo 1987 metų. Prieš tai iš Kėdainių rajone esančio Meironiškių kaimo kilusiai moteriai teko pabuvoti net ir Širvintose, tačiau dabar jai prie širdies – Petkūnai, sako ji.
„Širvintos – mano vyro tėviškė. Baigusi Žemės ūkio akademiją dešimt metų dirbau ten buhaltere.
Po kurio laiko pradėjome ieškoti kitos gyvenamosios vietos.
Savaime aišku, labiausiai norėjosi grįžti į savą kraštą, Meironiškius, bet tuo metu būtent Petkūnuose reikėjo specialisto, todėl atvykome čia. Taip ir užsilikome“, – apie atvykimą į Petkūnus pasakoja Laima.
Tapo šaltesni
Anot Laimos, tik atvykus į kaimą šis buvo kur kas gyvesnis.
„Technika aplink burgzdavo, žmonių visur pilna būdavo, gyvenimas, rodos, virte virė.
Dabar kaimelyje nyku, kaimo gyventojai tapo šaltesni, išaugo tuščių, negyvenamų sodybų skaičius, sumažėjo veiklos.
Žinoma, kas buvo anksčiau, to nebebus, bet jei noro yra, veiklos galima visada atrasti. Aš pati dar vairuoju ir galiu kur tik užsigeidžiu nuvažiuoti“, – sako Laima ir pabrėžia, kad veiklos ir Petkūnuose jai netrūksta.
Veiklos užtenka
Tik pusantrų metų nedirbanti moteris vos spėja suktis savo namų kieme.
„Nors pusantrų metų nebedirbu, bet kad ilsiuosi irgi negaliu sakyti.
Vaikai jau suaugę, vienas gyvena Švedijoje, kitas – Kaune, vyras miręs, tad darbo namuose gyvenant vienai sočiai užtenka.
Be to, mėgstu bendruomenės iniciatyvas, organizuojamus renginius, kurių stengiuosi neparleisti.
Mūsų bendruomenės pirmininkė – labai gera. Turi patirties, yra organizuota, aktyvi, atsidavusi, nuolat kaimo žmonėmis besirūpinanti.
Tiesą sakant, daugiau aplink nematau į ją panašaus žmogaus, kuris galėtų užimti jos vietą ir padaryti geriau“, – bendruomenės pirmininkę liaupsina Laima.
Traukia kaimas
Jos nuomone, žmogui, kad ir kas benutiktų, gerai yra ten, kur jis yra ir prie ko yra pripratęs.
„Visas mano gyvenimas prabėgo kaime ir atrodo, kad čia – mano vieta, kurios negalėtų pakeisti niekas kitas.
Kadangi jau kurį laiką gyvenu viena, daug kas siūlo keltis į miestą. Prisipažinsiu, tokių minčių man kol kas tikrai nekyla.
Be abejo, vienai yra sunkiau, kadangi žemės ūkio darbai, aplink, kai kaimas retėja, ir pagalbos prašyti nebėra ko, bet mano sielai artimesnis kaimas ir nenoriu keisti jo į nieką kitą“, – pabrėžia Laima.
Pakliuvo per ašaras
Kaip teigia Nijolė Maršalkienė, į Petkūnus iš Šlapaberžės atsikėlusi prieš daugiau nei 40 metų, ji čia pakliuvusi per ašaras.
„Baigusi Lančiūnavos technikumą gavau paskyrimą dirbti Petkūnuose. Nors labai nenorėjau, bet atidirbti reikėjo, o dabar, kaip bebūtų keista, esu patenkinta gyvenimu čia, o to priežastis labai paprasta. Juk tiek metų pragyventa, prie visko spėjau priprasti, šeimą čia sukūriau“, – sako Nijolė.
Dirba iki šiol
Kolūkio laikais Nijolė dirbo Petkūnų pradinėje mokykloje. Kai ugdymo įstaiga buvo uždaryta, moteris persikėlė į Truskavos mokyklą ir iki šiol joje dirba.
Gera liaudis
Vanda Šimanskienė sako, kad Petkūnų kaimo gyventojai yra tikrai labai nuoširdūs ir teisingi.
„Nieko negaliu prikišti, tikrai gera liaudis, bet, kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, atsiranda šaltesnių, atsiskyrusių gyventojų“, – pasakoja Vanda.
Pradirbo 32 metus
Petkūnuose Vanda gyvena daugiau nei 30 metų. Moteris kilusi iš Šiaulių apskrities. Iš pradžių beveik 12 metų Vanda dirbo greitojoje, vėliau, nuo 1988 metų spalio iki šiol, iš viso 32 metus, – Petkūnų medicinos punkte.
Jaučia vieningumą
„Dar dabar prisimenu tą laikotarpį, kai norėjo uždaryti medicinos punktą.
Į bendruomenės centro salę susirinko gausus būrys petkūniečių, kurie stojo prieš norimą priimti sprendimą, stipriai palaikė ir džiugu, jog tas tikėjimas ir nenumaldomas noras padėjo pasiekti puikių rezultatų.
Medicinos punktas Petkūnuose veikia iki šiol“, – pasidžiaugia Vanda.
Kaimas pasikeitė
Tačiau kad ir kaip bebūtų gerai dabar, Vanda, kaip ir kiti kaimo gyventojai tikina, kad Petkūnai laikui bėgant stipriai pasikeitė.
„Anksčiau kaime gyvenimas virė: buvo daugybė vaikučių, daug veiklos, po kelias šeimas viename name gyveno. Petkūnai buvo gyvas, smagus kaimas. Ilgainiui perėjome į kitą sistemą.
Jos metu dar kurį laiką žmonių aktyvumas, noras veikti nesumažėjo, bet dabar, kai daug kas iškeliavo Anapilin, daug kas išsikėlė gyventi kitur, dirbti kitur, kaimas tapo ramus, tykus.
Šiuo metu džiaugiamės turėdami bendruomenės centrą ir aktyvią pirmininkę. Tai kaimui – didžiulė dovana“, – teigia Vada.
Svarbiausia – bendravimas
Pasak petkūnietės Zofijos Valterienės, bendruomenėje svarbiausia – bendravimas ir supratimas.
„Smagu susitikti, pabūti, kažką kartu nuveikti. Turiu artimų draugių kaime, su kuriomis mėgstame prie kavos puodelio pasišnekučiuoti.
Mano nuomone, svarbiausia nenusisukti, o bendrauti“, – mano Zofija.
„Nebeliko kiaulių, nebeliko nieko“
Zofija į Petkūnus iš Skuodo atsikėlė 1979 metais. Nuo to laiko, iki kol gyvavo kaimo fermos, ji dirbo kiaulių fermos vedėja.
„Vėliau nebeliko kiaulių, nebeliko nieko. Dabar jau kurį laiką esu pensijoje, tad didžiąją dalį laiko leidžiu namuose.
Sodyboje laikome paukščių, turime daržą, šiltnamį, tad veiklos tikrai netrūksta“, – teigia Zofija.
Iždininkė, ryšininkė
Zofija – bendruomenės centro iždininkė. Juk ne visi kaimo gyventojai, ypatingai vyresnio amžiaus, turi internetą, tad Zofija dar galima pavadinti ir ryšininke, pranešančia kaimo gyventojams svarbias naujienas: kam paskambina, kam pasako susitikus, pas ką specialiai nueina.
Ūkininkavo namie
Eleną Burbienę, kaip ir Zofiją, į Petkūnus atvijo darbas.
„Iš pradžių, kai atvykau, 11 metų galvijų fermose dirbau selekcininke, po to iki pat 1996 metų – buvusioje vietinėje bendrovėje.
Galiausiai darbų kaime nebeliko, todėl pradėjau ūkininkauti namuose: laikėme kiaules, karves“, – pasakoja Elena.
Nusiskundimų neturi
Elena su šeima į Petkūnus iš Šakių rajono atsikraustė 1985 metais.
„Ir esu tuo labai patenkinta.
Džiaugiamės, kad turime tokią gerą bendruomenės pirmininkę, tad jokių nusiskundimų nekyla“, – tikina Elena.
Trūksta aktyvumo
Didžiausia problema Elena įvardija per mažą žmonių aktyvumą.
„Į organizuojamus renginius, šventes dažniausiai renkasi tie patys žmonės.
Buvo atvejis, kai bendruomenės pirmininkė perėjo kone per visus kaimo namus ir kiekvieną žmogų asmeniškai kvietė į organizuojamą šventę.
Ir, žinokite, žmonių daugiau nesusirinko, buvo, kaip visada, tie patys, aktyviausi žmonės“, – guodžiasi Elena.
Kartą per savaitę
Pradėjusi kalbėti apie neaktyvius kaimo žmones moteris įvardijo dar vieną problemą, tai – autobuso maršrutai į kaimą.
„Žmonės jau kurį laiką skundžiasi dėl autobuso grafiko. Šiuo metu kaime autobusas važiuoja tik kartą per savaitę, trečiadieniais.
O anksčiau dar ir šeštadieniais važiuodavo. Visų kaimo gyventojų vardu tikrai norėtume, kad sugrąžintų senąjį grafiką, nes žmonėms, kurie neturi galimybės važiuoti mašina, sunku pasiekti miestą“, – problemą įvardija Elena.
Gieda chore
Senatvėje, kai nebelieka tiek pramogų, kiek būta jaunystėje, reikia susigalvoti veiklos, sako Elena.
Ji su Petkūnų kaimo bendruomenės pirmininke Elena Banevičiene gieda Truskavos bažnyčios chore.
Sunku suspėti
Pasirodo, Elena prieš tai buvo prisijungusi ir prie Lančiūnavos bei Truskavos kolektyvų, tačiau, anot jos, norint visur aktyviai ir kokybiškai dalyvauti, reikia turėti ne tik daug laisvo laiko, bet ir būti fiziškai stipriam.
„Nebesuspėji visur lėkti. Dabar apsistojau tik ties giedojimu bažnyčioje“, – sako bendruomenės pirmininkė.
Trūksta jaunimo
Petkūnų bendruomenės pirmininkė kaime gyvena nuo 1979 metų.
„Pagal paskyrimą gavau čia darbą, begyvendama susiradau vyrą, įsigijome bendrą būstą, sukūrėme šeimą.
Iš pradžių agronomavau, o dabar ūkininkauju. Prie to paties nuo 2015 metų pirmininkauju bendruomenei.
Artėja rinkimai, bet, tiesą sakant, norėčiau savo pareigas perduoti jaunesniam žmogui. Tik bėda, nėra kaime to jaunimo“, – guodžiasi Elena.
Pritaikytas kaimui
Elenos teigimu, Petkūnų bendruomenės centras kaimo gyventojams pritaikytas tiek, kiek jiems to reikia.
„Kaimui buvo reikalinga šarvojimo salė, vieta švęsti šventes. Visa tai turime.
Bendruomenės namuose yra puikiai įrengta virtuvė, kurią papildė dar šiemet įsigyti įrenginiai: trintuvas, termodėžė, rankinė sulčiaspaudė, vaisių ir daržovių džiovyklė.
Tikimės ilgainiui rasti savo kaimo išskirtinumą.
Kadangi daug dėmesio skiriame sveikai gyvensenai, manome, kad džiovinti gaminiai, būtų ne tik puikus suvenyras mus aplankantiems svečiams, bet kartu ir reprezentuotų mūsų kaimą“, – apie ateities planus užsimena Elena.
Vienas lauke – ne karys
Bendruomenės pirmininkė supranta, jog kiekvienam kaimui reikia veiklos, tačiau pabrėžia, kad vienas lauke – ne karys.
„Labai džiaugiuosi turėdama šaunią moterų kompaniją, noriai prie mūsų vykdomų veiklų prisideda Truskavos seniūnas Vytautas Zakaryza.
Dalyvauja minėti asmenys ne tik organizuojamuose renginiuose ar šventėse, bet su malonumu prisideda ir tada, kai reikia kaimelyje padirbėti.
Kiekvienais metais Petkūnuose švenčiamos Užgavėnės, Antaninės. Šiemet dėl susiklosčiusios padėties teko atsisakyti pastarojo renginio, tačiau vietoj to paminėjome Jonines šalia Petkūnų tvenkinio.
Kartą kaime buvo organizuotas buvusių Petkūnų kolūkiečių susitikimas.
Labai džiugu, jog atsirado daug neabejingų žmonių, kurie noriai rinkosi į renginį, net ir tie, kurie jau seniai negyvena kaime“, – apie šventes Petkūnuose kalba Elena.
Kaime – geriau
Pasak bendruomenės pirmininkės, gyvenimas kaime – didelis privalumas.
„Čia gali daug daugiau nuveikti nei mieste. Nors pati esu kilusi iš Labūnavos, bet dabar mano šaknys – Petkūnuose, ir būtent šis kaimelis mano širdžiai artimas, čia visi savi, visi pažįstami. Prisipažinsiu, tikrai nenorėčiau niekur, ypatingai į miestą, išsikelti“, – sako Elena.
Kaimas – nebereikalingas
Šiuo metu Petkūnuose veikia parduotuvė, medicinos punktas.
„Anksčiau kaime turėjome biblioteką, kultūros namus, darželį, mokyklą. Vaikai mokytis dabar važiuoja į Pavermenį, kiti – į Ramygalą.
Sklinda kalbos, kad ir Pavermenyje nori panaikinti mokyklą. Tokiais veiksmais valdžia naikina kaimą.
Juk kolūkio laikais bandė sulaikyti, statė namus, apgyvendino juose žmonės, kad tik šie liktų kaime, o dabar, matyt, to nebereikia, kaimas tampa nebereikalingas, dėl to labai gaila“, – mintis Elena.
Atranda laiko
Bendruomenės pirmininkė tikina, kad kaimui labai pasisekė, kad Truskavos seniūnas Vytautas Zakaryza gyvena Petkūnuose ir atranda laiko rūpintis ne tik savo pagrindiniu darbu seniūnijoje, bet prisidėti ir prie bendruomenės reikalų.
„Elena – mums visiems didelė dovana. Ji labai aktyvi moteris ir kartais matant, kiek ji atiduoda savęs vienam ar kitam renginiui, o žmonių susirenka negausiai, atrodo, nusvirtų rankos, dingtų motyvacija ir daugiau nieko nesiimtum organizuoti. Bet ji nepasiduoda ir juda toliau.
Jeigu dabar kaime paklaustume ir tas žmogus pasakytų, kad Petkūnuose nieko nevyksta ir niekas čia nieko neorganizuoja, tada reikėtų pasidomėti, ar jis nors kartą iš viso buvo bendruomenės centre ir ar dalyvavo kokiame nors renginyje.
Dauguma tokių žmonių skundžiasi, kad niekas jų nepakviečia, tačiau kyla klausimas: „Kokio pakvietimo jiems reikia?“.
Juk jei kaime vyksta šventė ar renginys, pereiti per kelią ir dalyvauti gali kiekvienas, bendruomenė ir jos centras nėra uždaras nė vienam kaimo gyventojui“, – akcentuoja Vytautas.
Seniūnas prisimena ir praeitį. Jo teigimu, žmonės tais laikais buvo kur kas vieningesni.
„Kai pas žmogų į kiemą atveždavo šieno, nereikėdavo lėkti per kaimą ir prašyti pagalbos, visi patys puldavo pagelbėti.
O dabar, jei ir atsiranda pas kurį kokio nors darbo, tenka ieškoti „geležinių vyrukų“, kurie už tam tikrą mokestį tuos darbus padeda padaryti“, – sako seniūnas.
Geriausios žmonos
Vytautas į Petkūnus atvyko 1983 metais kovo 8 dieną. Kėdainių rajoną, kaip tikina seniūnas, jis atrado neatsitiktinai: „Kažkas tuo metu pasakė, kad Kėdainių rajone geriausios žmonos“, – pajuokauja seniūnas.
Petkūnai – ramus kaimas
Ar atsakymas teigiamas, reikėtų pagalvoti, sako seniūnas, tačiau jei jau užsilikau Petkūnuose, tai gal ir neprastos.
„Žmonės geri, kaimas ramus, na, aišku, kaip ir bet kur kitur, visko būdavo, augo jaunimas su mašinomis, motociklais lakstydavo.
Per mūsų seniūnijos pagrindinę šventę ir grioviai būdavo išmaišyti, o dabar apsiramino. Tie žmonės, kurie iš kitur atvyksta, perka sodybas, sako, kad Petkūnai – ramus kaimas“, – tikina Vytautas.
Siūlo paslaugą
„Seniūnijoje turime nuosavą autobusą. Vis siūlau pasinaudoti galimybe ir išvažiuoti į kokią ekskursiją, bet Petkūnų bendruomenė dar nepasinaudojo šia proga.
Tiesa, šiemet bendruomenės pirmininkė žadėjo pasinaudoti galimybe. Kaip ji teigė, kaimo gyventojai planuoja kelionę į Anykščius“, – kalba Vytautas.
Puikus kulinaras
Pasirodo, Vytautas ne tik seniūnas, Petkūnų kaimo aktyvistas, bet ir puikus kulinaras. Jo gardžių sriubų bei košių teko ragauti ne tik bendruomenės gyventojams, bet ir kitiems kraštiečiams.
Petkūnuose šiuo metu gyvena apie 200 gyventojų, bendruomenei priklauso – 45 nariai.
Džestina BORODINAITĖ