Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nuo hiphopo iki banko duomenų analitikos

Biržietė Radvilė Brobliauskaitė ką tik gavo Mančesterio (Anglija) universiteto diplomą. „Pasaka. Jei tik galėčiau, tai mokyčiausi ir mokyčiausi“, - šypsodamasi kalba 22 metų mergina apie studijų laiką viename geriausių Jungtinės Karalystės universitetų. Po sėkmingai įveiktos atrankos jos laukia dar vienas gyvenimo etapas – duomenų analitiko darbas Škotijos banke. Studijas ir darbą užsienyje Radvilė vertina kaip galimybę auginti pasaulėžiūrą, mokytis vertinti gyvenimo procesų visumą.

Gatvės šokio ritmu

Pasidomėti Radvile siūlė biržietis Lukas Gaudiešius, prisakęs daug gerų žodžių apie visur spėjančią ir, pasak Luko, be galo įdomiai gyvenančią buvusią Biržų „Aušros“ mokyklos ir Mančesterio universiteto bendramokslę. Radvilė ir aktyvumu taip pat trykštantis bičiulis kraštietis studijų metais susitikdavo ir „protmūšiuose“.

Radvilė ir Lukas mokykliniais „Aušros“ laikais buvo ne tik puikūs mokiniai, bet ir šokėjai. Jų meilė šiam pomėgiui nedingo ir studijų metais. Lukas su drauge poroje sukosi pasaulio lietuvių dainų šventėje, o biržietė Radvilė dalyvavo Mančesterio universiteto hiphopo šokių komandoje, kūrė šokius, dalyvavo varžybose.

Anot merginos, universiteto šokių komanda buvo „pažengusi“, varžybose lydima sėkmės.

Nuo mažų dienų norėjusi šokti, mokykloje bandžiusi įvairias šokių kryptis Radvilė sako „savąjį“ stilių radusi tik sutikusi gatvės šokių įkvėpėją mokytoją biržietę Veroniką Morkvėnaitę. Tad Biržuose pajustą hiphopo ritmą Radvilė „išsivežė“ į studijų šalį –Angliją.

Besąlygiškas tėvų pasitikėjimas ir palaikymas

„Aušros“ vidurinę mokyklą Radvilė baigė puikiai. Šimtu balų įvertintos anglų kalbos, per 90 balų – istorijos ir biologijos žinios. Tik lietuvių kalbos, kurią mokytis labai patiko ir sekėsi, egzamine, pasak merginos, ištiko nesėkmė. Taip Radvilė vadina gautus šešiasdešimt balų.

„Jei ne Mančesteris, tai genetikos studijos Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete“, - apie geidžiamus pasirinkimus sako Radvilė. Mančesterio universitetas paviliojo tuo, kad studijų kryptis galima rinktis ne nuo pirmojo kurso. O ji sako vis dar „tebesimėčiusi“ tarp genetikos ir verslo. Verslo analitikos studijų kryptį pasirinkusi, inžinerinėje kompanijoje metus praktiką atlikusi Radvilė dabar patenkinta. Netrukus ji dirbs duomenų analitike Švedijos banke Edinburge.

Šią savaitę Radvilės laukė kelionė į Mančesterio universiteto diplomų įteikimo ceremoniją. Kartu į Angliją vykti rengėsi ir keturiolikmetė sesė, būsimoji gimnazistė Jovilė. Jaunylę dukrą tėvai su Radvile, ko gero, išleido drąsiai.

„Manimi tėveliai absoliučiai visada žiauriai pasitikėjo, niekada nebuvau jų pavedusi. Ir mano sprendimą mokytis Anglijoje jie sutiko ramiai, palaikė bei skatino. Ypač tėtis, visada tikėjęs mano jėgomis“, - kalba Radvilė. Pasakoja, kad ją, dvylikametę, tėvai išleido vieną skristi į Dubliną pas draugę.

„Sesės tai neišleistų. Ji visada buvo labiau „pasiutusi“ ir, kaip pasakytų Zodiako ženklais bei astrologijos dalykais tikinti mano močiutė, ko norėti iš Jovilės, kuri yra Liūtas. Tai dominuojantis ženklas. Savo aktyvumu sesutė vaikystėje mane buvo stipriai „uždominavusi“. Man panorėjus kur nors išeiti ji stovėdavo prie durų ir rėkdavo. Ir televizijos serialo „Daktaras Hausas“ vakarais tik dėl jos žiūrėti negalėdavau... Visko būdavo“, - linksmai kalba Radvilė apie gyvenimą su aštuoneriais metais jaunesne sese, dabar vis labiau tampančia gera drauge.

Laimingas, baimių neturėjęs vaikas

Radvilė savo vaikystę vadina tikrai laiminga, džiaugiasi mylinčia šeima. Jis žavisi tėvelio Artūro Brobliausko linksmumu, gebėjimu tuo užkrėsti šeimos narius.

„Tėtis mėgsta krėsti pokštus, nuolat moka prajuokinti visokiomis nesąmonėmis. O mama - nepaprastai rūpestinga“, - apie apsaugos sistemoje dirbantį Artūrą Brobliauską ir mokytoją Sandrą Brobliauskienę kalba dukra.

Radvilė sako augusi Vytauto gatvės daugiabučių namų kvartele. Pasak merginos, jos gyvenime svarbią vietą užėmė seneliai, ryšys su jais.

Šalia esančioje sodyboje gyveno bobute vadinta tėčio mama. Bobutės jau nebėra, tačiau netoliese gyvena kita močiutė, mamos mama Vyda Martinavičienė.

„Dar tebeturime tradiciją savaitgaliais eiti pas ją valgyti... Mano močiutė yra tikras visokių prietarų, tradicijų „mišinys“. Žino ji ir apie astrologiją, ypač svarbiomis ji laiko Mėnulio fazes – žino, kada ir ko negalima sėti ar gaminti. Jei kas neišeina, močiutei priežastis aiški - ji gi sakiusi, kad nepaisant tinkamos Mėnulio fazės, nieko gero nebus“, - šypsosi žavi V. Martinavičienės anūkė.

Radvilė tikina vaikystėje nepatyrusi bausmių.

„Na, gal kartais tokiu juokingu šakaliuku, kuris pas mus būdavo, „įkrėsti“ pagrasindavo, vėliau - prie „kompo“ neleisdavo“, - kalba apie dabar juoką keliančias bausmes. Radvilė sako neturėjo baimę keliančių pasakų herojų, o visiems tuo metu baugus filmas „Baubas“ jai tekėlęs juoką.

„Oi, buvo vienas dalykas, kurio bijojau – tai Maiklas Džeksonas. Jis man kažkodėl kėlė baimę“, - prisimena Radvilė ir jos akys akimirkai tarsi prigęsta.

Netrukus ji vėl pasakoja, kodėl išvykusi studijuoti į užsienį ji pernelyg nejutusi šoko, žmogaus iš provincijos sindromo.

„Mane dar „Aušros“ mokykla tarsi „įvedė“ į kitą pasaulį. Tai buvo dalyvavimas projektuose, kurių dėka aplankyta ne viena užsienio šalis. Su istorijos mokytoju Vidmantu Jukoniu dirbome vadinamajame žydų projekte, bendravome su vokiečiais, lankėmės Vokietijoje. Projekto „Euroschool“ vadovės, anglų kalbos mokytojos Gražinos Podinskienės (dabar – Ryser) dėka ne vieną sykį lankėmės įvairiose Europos šalyse. Tai tikrai buvo laimė.

Apie savanorės veiklą

Dar nuo mokyklos laikų Radvilė „užsikrėtusi“ savanoryste. Anot jos, pradžia buvusi Biržų žydų kapinių tvarkymo projektas, studijų metais – savanoriška veikla sporto ir šokių renginiuose.

Šią vasarą pusę birželio Radvilė dirbo Kroatijoje vykusiame tarptautiniame vaikų teatro, šokio, dainų festivalyje. Savanoriams buvo padengtos visos kelionės, gyvenimo išlaidos, išmokėti dviejų savaičių dienpinigiai.

„Iš tiesų šįkart buvo labai „faina“, nes Anglijoje savanoriui tenka 400 eurų susimokėti pačiam“, - kalba apie savanoriškos veiklos vertinimo skirtumus.

Pamokos, pažinimai, atradimai

Pasiteiravus, dėl ko labiausiai buvo verta studijuoti užsienyje, Radvilė pirmiausiai kalba apie kultūrų, tradicijų pažinimą. Tai įgyjama bendraujant su įvairių šalių žmonėmis, išpažįstančiais skirtingas religijas, turinčiais savitą pasaulio sampratą.

„Kai manęs Lietuvoje draugai ko nors klausinėja, dažnai pagaunu save galvojančią, kaip galima to nežinoti... Tik paskui suvokiu, jog pati buvau tokia, į daug ką žiūrėjusi jei ne su nuostaba, tai tam tikru siauru kampu... Tik vėliau, pažinus daugybę skirtingų žmonių, plačiau vėrėsi akys ir mintys“, - prisipažįsta Radvilė.

Ji pasakoja apie vieną gerą studijų bičiulę - musulmonę iš Pakistano. Iš jos daugiau sužinota apie neretai mistifikuojamą religiją, išmokta kulinarijos subtilybių.

„Kai išvažiavau į užsienį, gaminti nemokėjau nieko. Anot tėčio, net kiaušinienės iškepti nesugebėjau. Pakistanietė draugė gamindavo indiškus, kitus azijietiškus patiekalus, tad dabar ir aš pati kai ką sugebu. Labai pasiilgstu kario, kokosų piene troškintų daržovių, prieskonių, iš kurių galima išgauti įvairių skonio atspalvių. Mamai mano patiekalai patinka, o tėčiui, iš prieskonių pripažįstančiam tik druską, pipirus ir česnaką, tai nelabai...

Visada mėgau saldumynus, tačiau pati tik studijų metais ėmiausi bandymų kepti, pyragais palepindavau ir draugus. Namuose, kai tėtis, ką nors paragavęs, pasirauko, „numuša“ visą kulinarinę „motyvaciją“. Geriau jau skonius išbandyti ant draugų“, - šypsodamasi atvirauja pašnekovė.

Radvilės laikas, kurį būtų galima vadinti laisvu, užsienyje visada buvęs užimtas.

„Pritariu minčiai, kad kuo daugiau veiklų turi, tuo daugiau suspėji“, - sako mergina, kurios gyvenimas sukasi ne virtualiame, o realiame pasaulyje.

Sporto klubas, paskaitos, šokiai, protmūšiai, susitikimai su draugais ir t. t. Laiko randama netgi knygoms, skaitomoms ir anglų kalba. Tarp skaitomiausių – ir knygos žydų tema, apie interneto duomenis. Anot Radvilės, lietuvis bičiulis juokauja, kad išvydęs krūvelę knygų iš karto galėtų pasakyti, kas jas pasirinko.

Vertybė – kritinis mąstymas

Dauguma iš studijų metų Radvilės pažintų lietuvių draugų baigę universitetą darbą pasirinko Anglijoje. Pasiteiravus apie „Brexit“ ir neprognozuojamą situaciją, mergina išsako aiškią nuostatą.

„Tai yra žiauri nesąmonė“, - Radvilė nesusipratimu vadina britų „Brexit“ ir tai, kas po jo šiuo metu vyksta. Anot jos, tai yra pavyzdys, kai balsuojama neįvertinus galimų pasekmių. Tai gebėjimo mąstyti kritiškai trūkumas. Didžiausia vertybe, įgyta studijuojant universitete, Radvilė vadina įdiegtą kritinį mąstymą.

Ji kalba apie limituotą pasaulėžiūrą, negebėjimą į tam tikrus dalykus pažvelgti iš visų pusių.

Anot jos, juokinga, kai balsavęs už „Brexit“ aiškina tą darantis dėl to, jog atvykėliai atima iš jų darbus. Į klausimą, ar jis pats turi darbą, atsako, kad ne. Pasiteiravus, ar darbo ieško, taip pat atsako, kad ne.

Nelogiško mąstymo apraiškų Radvilė matanti ir renkant Lietuvos prezidentą. Ji pati ir jos draugai balsavo už Ingridą Šimonytę, kurios pažiūros priimtinos jauniems žmonėms.

„Nors močiutė rašė žinutes, kad balsuočiau už Gitaną Nausėdą, man jis atrodė toks neapsisprendžiantis“, - sako mergina. Jai keista buvo girdėti I. Šimonytės atžvilgiu išsakomas kartais absurdiškas nuostatas. Pavyzdžiui, kad ji neturi šeimos, todėl negalės suprasti šeimų problemų ir pan. O tai, kad slaugo sunkiai sergančią motiną, jau atmetama, lyg tai netilptų į šeimos sampratą.

Pasak Radvilės, kritiškai mąstyti nesugebantys ieško tik tų argumentų, kurie palankūs jų įsitikinimams, tam tikroms nuostatoms paremti, o kitus atmeta.

„Tas pats būtų ir analizuojant duomenis. Jei tyrimą pradėsi turėdamas tam tikrą nuostatą, tai ir ieškosi įrodymų būtent tai nuostatai paremti“, - sako būsimoji banko duomenų analitikė.

„Mini“ svajonė

Dabar savo „mini“ svajone Radvilė vadina norą kada nors tėvams nors šiek tiek atlyginti už jų rūpestį, pastangas.

„Ir sugebėti padėti sesutei, kad prireikus ji galėtų į mane atsiremti“, - kalba universiteto absolventė. Šiuo metu nei apie magistrantūrą, nei apie doktorantūrą Radvilė negalvoja - nori kuo greičiau kibti į darbą, kad nebereikėtų tėvų paramos.

„Pirmaisiais studijų metais gyvenau iš tėvų sukaupto fondo mano mokslams. Po vienerių metų vasarą dirbau, užsidirbau pinigų buto nuomai. Atlygį gavau ir per praktiką. Iš esmės kone dvejus metus išsilaikiau pati“, - kalba į ateitį drąsiai žiūrinti ir sykiu begalinį dėkingumą bei atsakomybę šeimai jaučianti Radvilė.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video