LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vygandas ir Agnė Urbučiai gyvena mažame Antrimo miestelyje netoli Belfasto. Šiaurės Airijoje jie jau 15 metų – atvyko užsidirbti ir jau raško emigracijos vaisius. Skamba tikrai įspūdingai: dirbdami paprastus samdomus darbus ir nevaldydami jokių verslų, šiandien Šiaurės Airijoje jie turi 5 nuosavus namus. Viename gyvena patys, o keturis nuomoja.
Už kelis jų dar moka kreditus. Kiti – ne banko, o emigrantų nuosavybė. „Gal kas nors tai sužinoję mums pavydės“, – sako Vygandas. Tačiau tuos svetur praleistus metus vyras vadina nelaimingais, nes, jo žodžiais, jie su žmona lig šiol gyvena tremtyje.
„Pirmiausia, nelaikau savęs emigrantu. Tiesiog buvo planas išvažiuoti, užsidirbti, o užsidirbę grįžtame namo. Stengėmės, darėme, griuvome, kėlėmės, pavyko, nepavyko. Galiausiai pavyko, tačiau vis tiek nesi savas, kad ir kiek metų čia pragyvensi“, – sako Vygandas.
Svetur pagyvenę kad ir kelis dešimtmečius, Urbučiai sapnuoja tėvynę ir net priešui nelinkėtų katorgos, patirtos emigracijoje. Emigrantų pora jau žino, kad netrukus grįš namo, tempė 15 metų, bet dabar atėjo laikas. Pora grįžti ketina 2020-ųjų vasarą, tais pačiais metais jų jaunėlis pradės laikyti pirmą klasę.
„Labiausia į Lietuvą noriu dėl vaikų. Manau, kad vaikams Lietuvoje augti bus geriau dėl kultūros, dėl mokyklų. Mokyklos, kol jie mažiukai, čia nuostabios, neturiu jokių nusiskundimų. Mokytojos nuostabios, bet manau, kad Lietuvoje jų išsilavinimas bus geresnis, draugysčių užmezgimas, nes Airijoje kitaip bendrauja. Mūsų vaikai yra kitokie, atviresni. Ir pati noriu būti arčiau šeimos“, – pasakoja Agnė.
Urbučių tikslas buvo turėti 5 objektus, iš kurių ateityje gautų pajamas. Emigrantų šeima niekada neskyrė daug dėmesio dabarčiai. Visada galvojo apie geresnę ateitį – tai jie ir vadina sėkmės paslaptimi. Labai gerai apmokamų darbų Šiaurės Airijoje lietuviai neturėjo. Tiesiog dėjo svarą prie svaro.
Viskas prasidėjo prieš 15 metų, kai jiedu nusprendė bandyti laimę Šiaurės Airijoje. Kauno rajone buvo nusipirkę sklypą, o namui pritrūko pinigų. Kaip ir dauguma darbo emigrantų, Vygandas ir Agnė iškeliavo manydami, kad užsidirbs ir greitai grįš.
Dėl darbų susitarę dar Lietuvoje, jaunuoliai į automobilį susikrovė daiktus, kurie tada atrodė reikalingi, ir išvyko. Sutartyje buvo parašyta, kad darbas – Jungtinėje Karalystėje. Tada jie net nežinojo, kad Belfastas, nors ir Jungtinės Karalystės miestas, yra Airijos saloje. „Net nelabai supratome, kur važiuojame“, – pasakoja pašnekovas.
Vygandas aiškiai prisimena tuos pirmus mėnesius Šiaurės Airijoje, kai niekada nebijojęs darbo, suprato, kad ir jam gali būti per sunku.
„Naktinis darbas. Sunkiai pavilkau. 3 mėnesiai man buvo sunkūs, be miego, negalėjau dieną miegoti. Gyvenome septyniese, vienas grįžta iš darbo laiptais bum, bum, bum, čia tie airiški namai ne lietuviški, kad būtų betonas ar kažkokia konstrukcija. Čia viskas iš medžio, viskas girdisi, barška. Eina į vonią, girdisi dušas, neįmanoma miegoti. Tiesiog nemiegojau, supratau, kad kažkas negerai ir reikia keisti“, – prisimena Vygandas.
Vėliau lietuvis gavo darbą prekybos centre. Jo pareigos buvo tikrinti, ar visi vaisiai ir daržovės gražiai supakuoti, nesupuvę ar kitaip nepažeisti. Vygandas dirbo tiek valandų, kiek tik jam leido viršininkas – nenorėjo prarasti nė vieno svaro. Čia padarė karjerą – tapo kokybės inspektoriumi, bet darbo nesumažėjo. O paskui netgi pradėjo vadovauti parduotuvei.
Agnė Šiaurės Airijoje pradėjo nuo padavėjos darbo, bet vėliau baigė universitetą ir turėdama aukštąjį išsilavinimą indų restorane nešioti nebenorėjo. Gavo darbą pagal specialybę – administravo sąskaitas. O tomis valandomis, kai neuždirbdavo pinigų, stengdavosi jų neišleisti.
Pora tik po 10 sunkaus darbo metų pirmą kartą išskrido atostogų į Ispaniją, tada net teko iš naujo mokytis, ką veikti, kai turi tiek laisvo laiko.
Dabar Agnė ir Vygandas dirba vertėjais. Šiaurės Airijoje tai gana populiarus darbas tarp tautiečių, gerai mokančių anglų ir rusų kalbas. Kadangi imigrantų čia daug, dažnai prireikia vertėjo pagalbos mokyklose, teismuose ar kokioje nors situacijoje, kai valstybės tarnautojas negali susikalbėti. „Per tą laiką ir pavargome“, – sako Agnė.
Jiems jau norisi ramesnio, sėslesnio gyvenimo. Dabar, kai nuomos pinigai dengia paskolas ir dar lieka, jie jaučiasi saugesni ir ruošiasi grįžti į Lietuvą. Abiem norisi atsigriebti – daugiau užsiimti dalykais, kurie suteikia ne tik pinigus. Tiesa, Urbučiai permainų šiek tiek bijo ir ateitį gimtinėje įsivaizduoja truputį skirtingai.
„Vygandas labiau nori į užmiestį, aš noriu labiau link Kauno, nes esu iš Garliavos, mano mama gyvena Aleksote, tai aš sakiau, kad būtų pusės valandos spinduliu. Man turi būti mokyklų pasirinkimas, būreliai vaikams, sporto klubas, baseinas, kad viskas būtų arti. Vygandas labiau nori prie miško, upės, kur galėtų eiti žvejoti, grybauti ir uogauti. Diskutuojame dabar, kur tiksliai norime. Įsivaizduoju, kad Lietuvoje vaikai eis į mokyklą, aš noriu dirbti bent kokias 2–3 dienas per savaitę, skirti laiko vaikams, namams, gal kažką mokytis“, – svarsto Agnė.
Gal kam nors pasirodys, kad buvo neverta jaunystės metus skirti tik darbui. Gal geriau vienas namas, bet laimingesnė kasdienybė, daugiau dėmesio artimiesiems ir sau. Bet Urbučiai sako, kad nieko nesigaili. Dar iki keturiasdešimtmečio jie uždirbo viską, apie ką svajojo. O dabar, kai grįš namo, laiko skirs viskam, kam nespėjo gyvendami Šiaurės Airijoje.
„Pirmas numeris – eisiu studijuoti, antras – turėsiu savo namą, statysiu individualų, mąstau apie apvalų namą, nuosavas daržas. Agnė labai kratosi, bet aš vis tiek darysiu, pats juo rūpinsiuosi, noriu savo „organic“ produktų. Pačiam, manau, bus smagu, nauja patirtis. Medžiosiu, žvejosiu, joga užsiimsiu, lavinsiu save, daugiau dėmesio skirsiu sau. Labai mažai dėmesio skiriu sau per šiuos metus, reikia atsigriebti, Lietuvoje viską tą darysiu“, – įsitikinęs Vygandas.
LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt
