Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mylinti mergaitė pragaran su mylimuoju jojo

Kiek gyvuoja žmonija, tiek gyvuoja ir meilė – net baisiausiais laikais. Iš meilės gimė gražiausi menininkų kūriniai. Galbūt knygose ar filmuose bus papasakotos ir Lietuvos pokario partizanų tragiškos meilės istorijos. Viena jų – apie Aukštaitijos krašto poetę Dianą Glemžaitę ir partizaną Juozą Bulovą-Iksą.Karo metais gimnaziją baigusi mergina galėjo pasitraukti į Vakarus, bet liko Lietuvoje. Ji įsimylėjo partizaną, už jo ištekėjo ir išėjo į mišką. Nors Diana galėjo veikti užnugaryje, pasirinko būti kartu su vyru. Jų meilė ir bendras gyvenimas, pilnas pavojų bei netekčių, truko tik dvejus metus. Diana ir Juozas net žuvo drauge–partizanus žeminėje susprogdino išdavikas.

Neišsiskleidęs talentas

D.Glemžaitė (1925–1949 m.) minima tarp talentingiausių pokario partizanų poetų Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno. Diana kurti pradėjo dar besimokydama Rokiškio, vėliau Kupiškio gimnazijoje.Buvusios klasės draugės prisimena egzaltuotą, svajingą, į eilėraščius ir knygas pasinėrusią, nuolat ką nors įsimylėjusią mergaitę, kuriai sunkiai sekėsi matematika, užtat lengvai –piešimas, muzika, literatūra, kalbos.

1944 m. baigusi gimnaziją Dianaviešėjo Kaune pas dėdę Joną Glemžą, kuris ruošėsi trauktis į Vakarus.Jis kalbino kartu vykti ir dukterėčią, masindamas studijomis Europoje, bet Diana griežtai atsisakė– įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą,studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, daug piešė, tapė, nuolat rašė eiles.Literatų susitikime poetas Antanas Miškinis jai yra sakęs: „Tu turi didelį talentą, būtinai kurk, rašyk.“

Laisvės kovotojų žūties vietoje–Plunksnočių miške prie bunkerio– pastatytas atminimo ženklas. Partizanus pagerbia Rokiškio krašto šauliai.

Dianos kurso draugė Palmira Petrauskaitė prisimena, kad Diana buvo nuoširdi ir draugiška, bet su liūdesio šešėliu akyse. „Diana universitete laikėsi labai santūriai, visada kažkaip atstu nuo kolegių, nedalyvavo jokiuose kurso renginiuose, subuvimuose. Netrukus supratau, kad Diana palaiko ryšius su „miško broliais“, tarp jų – jos mylimasis ir ne vienas bičiulis. „Girdėjau pasaką – /kaip mylinti mergaitė pragaran su mylimuoju joja./Ji žino – pražūtis ir – šypsosi!“ – rašė ji, lyg nujausdama savo likimą.

Partizanų ryšininkė

1945 m. neva už bendradarbiavimą su partizanais saugumas areštavo Dianos tėvą girininką Mykolą Glemžą. Jis buvo uždarytas į Panevėžio kalėjimą, po to be teismo išvežtas į Komijos lagerį. Šeimą užgulė vargai–motinai vienai teko išlaikyti keturis vaikus. 1947 m. pavasarį pajutusi, kad yra sekama, Diana metė studijas ir grįžo į kaimą.

Ji palaikė ryšį su Pandėlio apylinkėse veikiančiais partizanais. „Nebūk, nebūk tu mums per daug žiaurus, likime, / Taip ši diena graži, ir taip gražus dangus! / Mes ginsim žemę šią, kaip protėviai ją gynė / Ir saulės kupini nueisim į kapus.“

Šiuose kraštuose partizanavo ir trys broliai Bulovai iš Žiobiškio: Juozas-Iksas, Jonas-Vėjas ir Antanas-Budrys. Jie miške slapstėsijaunuo 1944-ųjų, kai enkavėdistai Rokiškyje nukankino jų tėvą Praną Bulovą, o motiną septyneriems metams ištrėmė į Sibirą.Pasak Bulovų sesers Elenos Stasės, D.Glemžaitė su jos vyresniaisiais broliais artimai susidraugavo 1947 m., kai dirbo jų ryšininke.

Rokiškio krašto partizanams atminti 2003 m. Panemunyje buvo pastatytas paminklas „Angelas“. Atminties plokštėje įrašyta ir D.Glemžaitės pavardė.

Diana gyveno tai pas vienus, tai pas kitus žmones. Vykdydama partizanų užduotis ji vaikščiodavo po apylinkes, pažįstamiems, giminėms palikdavo savo eilėraščių. Pas motiną Oną Glemžienę, gyvenančią Alizavos apylinkėse, Palėvenėlėje,Diana užeidavo retai, nes saugumiečiai jos ieškojo.Diana keletą kartų buvo suimta, tardoma, bet paleista, nes turėjo padirbtus asmens dokumentus. „Tavęs didvyre niekas nelaikė, / Ateity gal taip pat nelaikys. / Tu mergaitė iš kaimo, mergaitė, / Kuriai motina tapo naktis.“

Eilės žeminėje

1948 m.į Sibirą buvo ištremta visa Dianos šeima: mama, jaunesnieji broliai Juozas ir Liudvikas, sesutė Dalia. „Kurgi motina, broliai, sesutė? / Kur tos dienos, kas jas beatšauks?/ Ir šį šventąjį vakarą Kūčių /Tu žinai – Tavęs niekas nelauks.“ (Eil. „Kūčių vakarą“)

Likusi viena, Diana apsisprendė–tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Gedimino kuopos partizane, kurios vadas buvo jos mylimasis J.Bulovas-Iksas .Partizanaudama ji nenustojo rašyti eilėraščių – pieštuku smulkia rašysena ant perkirptų pusstorių sąsiuvinių ar atskiruose lapeliuose, kad būtų patogu nešiotis ir slėpti. Diana rašė apie partizanų kasdienybę, apie skaudžiausius išgyvenimus ir praradimus. Jos eilėraščiai buvo skelbiami partizanų spaudoje, sklido tarp žmonių.

„Vai nuslėgs Tau dar šautuvas petį, / O mergaite, reikės dar kentėt! / Nes tik vargo ir skausmo pamatę, / Mes temokam suprast ir mylėt.“

D.Glemžaitės poezijos knyga „Mes mokėsim numirt“ buvo išleista 1994 m.

Sutuoktuvės klojime

1948 m. Dianą su Juozu Alizavos klebonas Juozas Merkys slapta sutuokė nuošaliame klojime. Jaunikis ir per „šliūbą“ nenusijuosė revolverio, o išpažintį jie atliko sėdėdami ant klojimo „balkio“.„Mūsų meilei neužgesti, / Saule degs ji visada, / Mes pajėgsim nesuprasti, / Kas pagieža, kas klasta.“

Diana pastojo, deja, jų kūdikiui nebuvo lemta gyventi. Algimanto apygardos Alizavos apylinkių partizanų gydytoja Akvilija Balzienė-Sesutė prisiminimuose rašė apie skaudžiausią Dianos gyvenimo įvykį – kūdikio mirtį: „Kai atėjo laikas gimdyti, išvažiavo į Kauną. Kauno gimdymo namuose visiškai atsitiktinai pamatė tardytoją, kuris ją kelis kartus buvo tardęs. Labai išsigando, staiga prasidėjo gimdymas, ir gimė negyva dukrelė. Kūdikį palaidojo jos giminės Kaune, o pati Diana vėl grįžo į gimtąsias Alizavos apylinkes.“Tuo metu ji jau susirašinėjo su į Sibirą išvežtais artimaisiais, pranešė jiems ir apie mirusį kūdikį. „Mano džiaugsmas, mano dainos, mano laimė mirė / Mano meilė, išmylėta nebūties naktų.“

Su vyru ir kovos draugais partizanės susitiko tik po pusės metų. Veikiausiai ji žiemojo savo gimtinės miškuose, partizanų žeminėje.

Algimanto apygardos partizanai broliai Bulovai iš Žiobiškio: Juozas-Iksas (kairėje) ir Antanas-Budrys. LGGRTC okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotr.

Išdaviko klasta

J.Bulovo-Iksobūrys nutarė žiemoti tarp Žiobiškio ir Juodupės stūksančiame Plunksnočių miške įrengtame bunkeryje, buvo pasiruošę maisto atsargų.Juozas įkalbinėjo žmoną, kad nors per žiemą ji pusiau legaliai pagyventų Alizavoje, bet Diana buvo neperkalbama – liko su savo vyru miške. „Jeigu jis žūtų, geriau ir man žūti kartu“, – rašė laiške giminėms.„Nebark manęs, nebarki, – / Tikrai Tave mylėjau, / Todėl į žvarbų vėją / Aš ryžausi išeit, //Todėl aš savo laimę / Sumyniau pakelėje, / O viskas dužo, mirė / Su mirštančiais žiedais.“(Eil. „Nebark“)

Partizanų būryje buvo ir Alfonsas Lūža, kurį prieš tai enkavėdistai buvo areštavę ir užverbavę kaip agentą „Moskva“.Lietuvos ypatingojo archyvo byloje Nr. 40/21 rašoma: „Agentas „Moskva“ pranešė, kad jam J.Bulovas-Iksas pavedė žiemai įrengti bunkerį ir kartu apžvalgyti Plunksnočių mišką. Greit buvo parinkta vieta 43 kvartale ir pastatytas bunkeris, kuriame apsigyveno šeši partizanai. Agentui „Moskva“ buvo pasiūlyta užminuoti bunkerį ir nutarta, kad bunkerį jis susprogdins 1949 m. lapkričio 12–15 d. Lapkričio 14 d. 4 val. nakties agentas „Moskva“ bunkerį išsprogdino. Po trijų valandų MGB kareiviai bunkerį surado ir po trumpo apšaudymo automatų ugnimi iš jo buvo ištraukti šešių partizanų: poetės D.Glemžaitės-Bulovienės, jos vyro Gedimino kuopos vado J.Bulovo-Ikso, jo pavaduotojo Petro Andriuškevičiaus-Dainiaus, partizanų Antano Bulovo-Budrio, Jono Katelės-Pūko ir Kazio Kirstuko-Muko palaikai.“

„Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja. / Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine. / Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują: / Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!“ – likus vos trims mėnesiams iki žūties rašė D.Glemžaitė eilėraštyje „Mes mokėsim numirt“.

Palaikai iki šiol nerasti

Kitą dieną Juodupės gyventojai išvydo ant grindinio numestus išniekintus partizanų kūnus. Tarp penkių žuvusių vyrų gulėjo ir jauna moteris sprogimo neatpažįstamai sudarkytu veidu. Šiuose kraštuose jų niekas nepažinojo. Stribai jų kūnus užkasė miestelio pakraštyje.

„Neša sniegą vėjas Tau ant balto veido, / Tau ant nuogo kūno neša sniegą vėjas. /Tu tyli šiai žemei viską jau atleidęs, /Viską atidavęs, viską atmylėjęs. // Neateis sesutė, motina ar brolis, / Nepapuoš Tau kapo garbanotos rūtos, / Tik naktis paskendus ašarų karoliuos / Prie Tavęs prislinkus, vieniša išklūpos.“ Eilėraštyje „Žuvusiam“apraudodama žuvusį kovos draugą, poetė išpranašavo ir savo likimą.

O.Glemžienė apie dukros žūtį sužinojo po dvejų metų būdama tremtyje. Tuo tarpu A.Lūža, už partizanų sunaikinimą gavęs 3 tūkst. rublių premiją, išdavė ir daugiau partizanų. Vėliau pats buvo išduotas partizanams ir karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudytas.

D.Glemžaitės ir jos kovos draugų palaikai iki šiol nerasti. 1997 m. D.Glemžaitei suteiktas kario savanorio statusas, po mirties ji buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius).

Laisvės kovotojų žūties vietoje –Plunksnočių miške prie žeminės – pastatytas atminimo ženklas. Rokiškio krašto partizanams atminti 2003 m. Panemunyje sparnus iškėlė paminklas „Angelas“, pastatytas už žmonių suaukotus pinigus. Atminties plokštėje šalia kitų kovotojų įrašyta ir D.Glemžaitės pavardė.

„Baltas vytis pakils...“

1947–1949 m. partizanaudama D.Glemžaitė parašė savo brandžiausius eilėraščius. 1949 m. ji parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. Nujausdama artėjančią mirtį, poetė skubėjo išsakyti pasipriešinimo kovos tragišką prasmę, nušviesti ją kančios išgryninta dvasios šviesa, kurioje aiškiai regėjo būsimą gimtosios žemės atgimimą: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės! / Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs, / Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.“

D.Glemžaitės poezijos rinkinį „Mes mokėsim numirt“sudarė Vytautas Ambrazas ir Vidmantas Jankauskas,1994 m. išleido Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Rezistentas,studijos „Pro Patria“ režisierius Vytautas Paliulis, rinkdamas medžiagą filmui apie Rokiškio ir Dusetų krašto partizanus, Lietuvos ypatingajame archyve rado poetės D.Glemžaitės pieštą autoportretą ir jos vyro J.Bulovo portretą.

Jos poezija nepamiršta: roko grupė „Skylė“ pagal eilėraštį „Nebelauki manęs“sukurtą dainą įtraukė į albumą „Broliai“, o Rokiškyje gyvenanti atlikėja Vilija Radvilė parašė dainą pagal D.Glemžaitės eilėraštį „O mano vakarai“.

Parengta pagal www.partizanai.org

Rekomenduojami video