Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mero patarėja: „Geriau gyventi kaime dėl savęs nei mieste dėl kitų“

Naujoji Biržų savivaldybės mero patarėja – daili 35 metų moteris, baigusi filosofijos studijas. Faktas išties intriguojantis. Dar daugiau intriguoja jos pasirinkta politinė partija – jauna moteris aktyviai dalyvauja valstiečių žaliųjų veikloje.

Pirmieji mero patarėjos žingsniai savivaldybėje akylai stebimi, žavi moteris neišvengia bandymo jai lipdyti įvairias etiketes. Tačiau „Šiaurės rytų“ tarimasis su ja dėl interviu neigė kuriamus mitus. Jis vyko itin sklandžiai – kaip su komunikacijos profesionale. Pokalbis su jaunąja politike šiek tiek praveria duris į asmeninį jos gyvenimą, tačiau pašnekovė grakščiai apeina tas temas, kurios smalsuolius itin domintų.

Kaip žinia, paslaptis moterį puošia. Kiek ši taisyklė galioja dalyvaujant politiniame gyvenime, turbūt matysime ateityje.

Šiandien – pokalbis su mero patarėja Vaida Dževečkaite – Klepeckiene.

- Kas turi nutikti filosofijos ir tarptautinės komunikacijos studijas baigusiai moteriai, kad ji atvyktų gyventi ir dirbti tokiame miestelyje kaip Biržai?

- Biržai nėra man svetimas miestas. Aš čia gimiau, augau, baigiau mokyklą, čia gyvena mano tėvai ir brolis su šeima, pažįstu patį miestą, atpažįstu jo gatvėmis vaikštančius žmones, taigi aš tiesiog grįžau namo.

Manau, pati gyvenamoji vieta, fizine prasme, XXI a. jau nėra apsprendžianti tavo darbą, laisvalaikį ar pomėgius. Gali gyventi Biržuose, dirbti Šiauliuose, o laisvalaikį leisti Kaune ar Barselonoje.

Tą akivaizdžiai patvirtino daugelio mūsų patirtys karantino metu. Juk svarbu ne kur, o kaip ir su kuo gyveni. Beje, sena lotynų patarlė sako: „Geriau gyventi kaime dėl savęs nei mieste dėl kitų“.

- Jūsų vyras – ūkininkas. Jūs – diplomuota filosofė. Atrodo, kad būtumėte iš skirtingų pasaulių. Ar taip ir yra? Kas Jus suvedė į šeimą?

- Mūsų pasauliai gan artimai susiję. Mano tėvai ūkininkai, brolis taip pat ūkininkauja. Man nesvetimi ūkio darbai, pažįstamas ūkininko gyvenimo būdas ir stilius.

Mano vyras Gabrielius yra labai įdomi ir įvairiapusė asmenybė. Jis aistringas medžiotojas, domisi antikvariatu, istorija, archeologija, mums abiem patinka lankyti muziejus, istorines vietas – tai gali būti ir Romos koliziejus, ir apleisto, kadaise didingo buvusio Onuškio dvaro griuvėsiai – patinka keliauti kartais be konkretaus tikslo, tiesiog ieškant nuotykio.

- Kokioje šeimoje Jūs augote? Papasakokite apie ją.

- Augau besikuriančių ūkininkų šeimoje. Mačiau, kaip tėvai dirbo bei kokių rezultatų pasiekė atkaklumu, ryžtu ir sunkiu darbu. Šeimoje augome kartu su ketveriais metais jaunesniu broliu. Kadangi tėvai savo ūkį pradėjo kurti vienkiemyje, gerokai nutolusiame nuo artimiausio kaimo, vasaromis brolis buvo mano geriausias ir vos ne vienintelis draugas.

- Kas paskatino rinktis filosofijos studijas? Kaip reagavo tėvai į tokį dukros sprendimą?

- Neslėpsiu, filosofijos studijos nebuvo pirmosios mano pasirinkimų sąraše. Norėjau studijuoti psichologiją, tačiau ten įstoti nepavyko, bet įstojau į filosofiją, o VU, kurį aš ir baigiau, tiek psichologijos, tiek filosofijos studijos yra dėstomos tame pačiame fakultete. Taigi nusprendžiau vienerius metus pabandyti studijuoti filosofiją ir tada išsilaikiusi išlyginamuosius egzaminus perstoti į psichologiją. Su tėvais taip ir sutarėme. Tačiau po pirmųjų metų, supratau, kad filosofija yra labai įdomi, be galo plati studijų sritis, ir nusprendžiau gilintis į ją toliau. Tėvai, bent jau garsiai, neprieštaravo.

Filosofijos studijos leido man įsisąmoninti, kad pasaulis yra daugialypis ir labai įvairus, kiekvienas žmogus jį mato ir suvokia skirtingai, kad tiesų gali būti daug ir iš esmės viskas yra tik susitarimo reikalas.

- Ar studijų metais įsivaizdavote, kad likimas Jus atves į kaimą? Sunku įsivaizduoti, jog neturėjote didesnių ambicijų...

- Visų pirma niekada nepavadinčiau Biržų kaimu.

Jeigu man prieš septynerius metus kas nors būtų sakęs, kad aš gyvensiu Biržuose, tikrai nebūčiau patikėjusi ir pareiškusi, kad „aš tai jau tikrai niekada“. Bet gyvenimas tuo ir įdomus, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia už kito jo posūkio.

- Įsijungimas į politinę veiklą – šiaudas, kurio griebiasi jauna, graži moteris, gelbėdamasi nuo provincijos nuobodulio?

- Visų pirma dėkoju už komplimentus, o apie provincijos nuobodulį teko tik girdėti, tačiau patirti – ne. Veiklos mano gyvenime visada buvo pakankamai daug ir įvairios.

- Būti savivaldybės mero patarėja – iššūkis, nuotykis, vienas iš politinės karjeros laiptelių? O gal svajonių darbas?

- Sakyčiau – iššūkis. Iššūkis visų pirma sau pačiai. Man patinka kaskart save „išmesti“ iš komforto zonos vien tam, kad nesustočiau augusi ir tobulėjusi kaip asmenybė.

- Turbūt jau teko patirti visuomenės domėjimąsi Jūsų gyvenimu – ne tik darbiniu, visuomeniniu, bet ir asmeniniu. Kaip reaguoji į šį norą (ir teisę, žinoma) žinoti?

- Manęs asmeniškai viešumas netrikdo. Nors, jeigu atvirai, nesijaučiu esanti labai įdomi, atpažįstama ar žinoma.

- Biržams įdomu žinoti, ar esate karjeros, ar šeimos moteris...

- Norėčiau tikėti, kad esu šiuolaikiška, moderni moteris, sugebanti derinti darbą ir šeimą. Visgi būti tik šeimos moterimi nenorėčiau. Man reikia žmonių, bendravimo, veiklos už namų sienų.

- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti politinės karjeros siekianti moteris? Kodėl, Jūsų manymu, politika (kaip, beje, ir filosofija) vis dar laikoma vyrų veiklos sritimi?

- Manau, moteris turi pasižymėti tokiomis pačiomis savybėmis kaip ir vyras, siekiantis politinės karjeros. Mano nuomone, svarbiausia politiko savybė yra sugebėjimas suprantant, įvertinant atskiras detales suvokti, suprasti bei matyti visumą, jeigu konkrečiau, gebėjimas įvertinti visas aplinkybes ir numatyti ateities perspektyvas. Žinoma, svarbu erudicija, įžvalgumas, aštrus protas, gebėjimas tinkamai komunikuoti, empatija ir dar daug kitų savybių, juk politikas visais laikais buvo autoritetas ir pavyzdys. Man politiko pavydžiu ir savotišku mokytoju tapo LR Seimo narys Viktoras Rinkevičius.

Moterys iki XX a. daugumoje šalių net neturėjo balsavimo teisės. Jų veiklos ir domėjimosi sritys buvo orientuotos į buitį, vaikus, šiek tiek į menus ir mokslą. Tačiau politika ir filosofija jau nuo Antikos laikų buvo išskirtinai vyrų reikalas.

Taip jau susiklostė mūsų Vakarų civilizacijos istorija, kad gyvename patriarchalinėje visuomenėje, bet džiugu, kad dabar situacija po truputį keičiasi.

- Turite žmonos, motinos ar karjeros moters idealą?

- Taip, tai mano mama.

- Kokia Jūs esate mama mažajai Sofijai?    

- Kiekvieną dieną stengiuosi tapti savo pačios geriausia versija. Taip yra ir su motinyste.

Mes abi su dukrele nuolatos mokomės: aš – būti mama, o ji – vaiku ir dukra.

- Laikote save rūpestinga žmona? Kas Jūsų šeimoje atlieka buities darbus? Mokate gaminti valgį, siūti, megzti, daržus sėti ir ravėti ir t.t.? Ar tai jau praėjusio amžiaus moterų veiklos?

- Manau, kad nė viena veikla nėra nei atgyvenusi, nei nemadinga.

Tiesiog skirtingiems žmonėms patinka skirtingi dalykai. Tikrai esu nuravėjusi ne vieną vagą, padėjusi sėti daržus, o po to nuimti derlių.

Mano vyro darbe labai ryškus sezoniškumas. Jis nuo balandžio iki spalio daug dirba, namuose būna mažai, taigi didžioji dalis buities darbų tenka man. Tačiau nematau čia nei pliusų, nei minusų, jeigu žolė kieme jau kelius siekia, juk reikia ją kažkam nupjauti.

- Kuo užsiimate laisvalaikiu? Būtų įdomu sužinoti, kokias knygas mėgstate skaityti, kokius kino filmus žiūrite, ar mėgstate muziką? Patinka sportas? O gal turite pomėgį, kuris galėtų nustebinti smalsuolius?

- Pastaraisiais metais laisvalaikio turiu mažai.

Tačiau radusi laisvą minutę mėgstu klausytis audioknygų ir greitai eiti, dažniausiai tą darau vedžiodama šunį. Taip suderinu mankštą ir knygų skaitymą. O knygas mėgstu labai įvairias – nuo lengvo turinio atostogų romanų iki literatūros apie vaikų auginimą, auklėjimą, ugdymą. Šiuo metu skaitau Rūtos Šepetys istorinį romaną „Kuždesių fontanas“. Prieš tai, skaičiau William‘o Styron‘o „Sofi pasirinkimas“. Ši knyga mane įtraukė ir paliko įspūdį.

Ypač rekomenduočiau ją paskaityti žmonėms, kurių sprendimai gali daryti įtaką kitų žmonių gynimui. Filmus taip pat žiūriu įvairius. Tiesa, turiu savo mėgstamą režisierių, kurio naujų filmų labai laukiu, tai Woody Allen‘as. Muzika man patinka, bet melomane savęs nelaikau.

Sportas yra gerai, bet čia tenka dėti daugtaškį...

Ekstremalių ar ekstravagantiškų, neįprastų pomėgių, deja, neturiu. Bet apsvarstysiu galimybę ateityje įsigyti.

- Biržiečiai mato dailią, stilingą moterį ir jiems įdomu, kas formuoja Jūsų įvaizdį. Kokie kriterijai lemia renkantis aprangą, šukuoseną, kvepalus ir t.t.? Beje, kokį automobilį vairuojate?

- Už savo kūno proporcijas, išvaizdą esu dėkinga tėvams. Derindama drabužius ir aksesuarus turiu taisyklę – vienu metu ne daugiau kaip 3 spalvos, įskaitant ir aksesuarus. Kvepalus renkuosi pagal sezoniškumą – šiltuoju metų laiku man patinka lengvi, gaivūs, gėlių ir vaisių aromatai, o šaltuoju – renkuosi sunkesnius, medžio, muskuso, ambros aromatus.

Vairuoju seną, bet man mielą „Toyota Corolla“ automobilį.

- Turite mėgstamą posakį?

- Taip turiu. „De nihilo nihil fit“ arba „Iš nieko niekas neatsiranda“.

- Dėkoju už pokalbį.

Rasa Penelienė

Rekomenduojami video