Ankstyvas pavasaris drauge su saulės spinduliais priartino ir svečias šalis bei vis dar nepatirtų kelionių ilgesį. Tą buvo galima justi net Knygų mugėje, kai keliautoja bei rašytoja Violeta Domkuvienė pristatė knygą „Marokas: abipus Atlaso kalnų“. Knyga apie šią smėlio ir vėjų šalį – trečioji Violetos kelionių knyga, nors ji yra aplankiusi daugiau nei 30 valstybių, parašiusi tris knygas. Pirmosios dvi – apie Madagaskarą ir apie Pietryčių Aziją – Balį, Singapūrą bei Vietnamą.
V.Domkuvienė – keliautoja, rašytoja. Gimė ir augo Kaune, baigė chemijos studijas tuometiniame Politechnikos institute. Bent porą dešimtmečių dirbo pagal specialybę lengvosios pramonės srityje. Vėliau gilinosi į ajurvedą, kinų mediciną, studijavo šiuos mokslus, mokėsi masažo paslapčių. Dabar jau 15 metų dirba masažo specialiste. Vis dėlto vienas pomėgis nesikeitė visą gyvenimą. Tai – kelionės.
Keliauti Violeta pradėjo dar vaikystėje su tėvais, būtent jie užkrėtė dukterį kelionių aistra. Ji sako, kad kelionės – jos gyvenimo būdas. Jau nuo pirmųjų savo kelionių Violeta ėmė užrašinėti įspūdžius, kaupti informaciją, žymėtis maršrutus ir visu tuo dalytis su draugais bei pažįstamais, kad šiems būtų lengviau planuoti keliones. Galiausiai šis pomėgis išaugo į knygas.
Violeta Domkuvienė
Jūsų pasakojimas apie Maroką – ypač vaizdingas, gyvas, knyga tarsi skleidžia apelsinų, rožių žiedų, ambros bei prieskonių kvapą, girdi prekeivių šurmulį, net jauti viduramžių pasakų alsavimą. Ne vien nuotraukomis, bet ir žodžiais nuspalvinate šalį bei jos tikrąją dvasią, glūdinčią žmonėse bei aplinkoje. Kaip kuriate, galbūt rašote kelionės dienoraštį?
Ne, dienoraščio nerašau, kelionės metu atsipalaiduoju, džiaugiuosi spalvomis, kvapais, sutiktų žmonių veidais, tuo, ką matau ir jaučiu. Stengiuosi parsivežti kuo daugiau gyvų įspūdžių, potyrių. Net istoriniai faktai, datos, rodos, betiksliai, nes vieno mygtuko paspaudimu internete gali visko prisigraibyti. Protą paprastai palieku namuose, gal todėl vėliau patiriu įvairių nuotykių… Kai visai netikėtai pačiai sau rašytus mano užrašus pasiūlė sudėti į knygą, ne juokais išsigandau: ,,Na, štai – rašytoja atsirado, apsijuoksiu dabar prieš visą Lietuvą.“ Pirma mintis buvo atsisakyti pasiūlymo. Juk rašiau, kaip ir ką mačiau, patyriau, su kuo susitikau. Kitas tą pačią šalį galbūt atrastų visiškai kitokią. Tačiau likimas lėmė, kad jau kitą dieną pasirašiau sutartį su leidykla.
Stebino Feso rūmai bei senamiestis, išraizgytas siaurutėlėmis gatvėmis. Asmeninio archyvo nuotr.
Kas jus labiausiai nustebino didžiuosiuose Maroko miestuose?
Rašydama apie žmones, pasidalijate įdomia įžvalga, išsakyta Alžyro rašytojo Yasmino Khadro, kad tiek arabų, tiek Vakarų pasauliuose moteris yra žeminama. Arabams ji būtinai turi dėvėti šydą, vakariečiams patiktų, jei moteris vaikščiotų beveik nuoga…Ar gali būti, kad aprašinėdama arabės moters gyvenimo kitoniškumą jūs šiek tiek juo žavitės?
Suvaira, kurortinismiestas, kurį labiausiai pamėgę visų šalių banglentininkai. Asmeninio archyvo nuotr.
Ar tiesa, kad arabų vyrų veikla yra nieko neveikti?
Daugelį žavi arba atstumia Maroko imperatoriškasis miestas Marakešas ir jo gyventojai, kaip tai paveikė jus?
Marakešas nepateisino mano lūkesčių, jo Medina mums šiek tiek priminė Gariūnus. Skirtingai nei autentiškame Feso mieste, kur prekiaujama kokybiškomis rankų darbo prekėmis ir kur pardavėjams nebūtina įkyriai kaišioti savo gaminių, čia prekystaliai užversti prastomis kiniškomis prekėmis, o galybė šūkaujančių prekeivių bei stebukladarių su baisingomis kobromis ant pečių neleidžia praeiti: įžūliai tampo už drabužių, po nosimi kaišioja kobras. Jei, neduok Dieve, žvilgtelėsi, teks susimokėti. Miklių, rankomis bei liežuviu dirbančių vagišių knibždėte knibžda. Suklumpa ne tik užsižiopsoję turistai, bet ir įgudę prekeiviai.
Kadaise klestėjusio Feso siauručiukėmis gatvelėmis ne tik automobiliai nevažinėja, bet neretai ir asiliukai vargiai praeina. Asmeninio archyvo nuotr.
Ar čia galima jaustis saugiam? Ką patariate vaikščiojantiesiems po senamiestį?
Kišenvagiai gana atsakingai dirba savo darbą. Stovėdami netoli fakyrų, šalia turistų, įdėmiai stebi ir jūsų reakciją, ir vaidinimą, aikčioja, alpsta, juokiasi, ploja ir čia pat dirba savo darbą. Tarsi trokšdami išlyginti socialinius skirtumus tarp atskirų žmonių sluoksnių, jie gali draugiškai jus užkalbinti, užhipnotizuoti, paglostyti ir kartu ištuštinti kišenes. Ir visa tai daro su tokiu užsidegimu, kad, ko gero, sąžiningai užsidirba pragyvenimui.
Argano medžiuose laimingos ganosi ožkos. Asmeninio archyvo nuotr.
Marokas – ne tik miestai ir miesteliai, Marokas – tai gamta su paslaptingais Atlasų kalnais, aprašytais dar Antikos laikais, ir smėlėtąja Sachara, kurią aplankėte jodami vienkupriais – dromedarais. Atrodo, jūs bandėte atkalbėti grupę nuo šio žygio, kodėl?
Miestų gatvėse galima sutikti spalvingai vilkinčių marokiečių. Seniau taip rengdavosi vandens išnešiotojai. Asmeninio archyvo nuotr.
Kokį įspūdį paliko vedliai – smėlynų žinovai?