Užsukus į vos šešis kilometrus nuo Akademijos esantį kaimelį nė nesuabejoju, kad čia, Mantviliškyje, gyvena darbštūs ir darbo nebijantys žmonės.
Kone šalia kiekvienos sodybos esančios iškabos „Parduodu medų“, „Parduodu kiaušinius“, „Parduodu gėles“ ir kitokios tarsi paliudija, kad nedidelėje gyvenvietėje, prisiglaudusioje prie Jonavos–Šeduvos plento ir Šiaulių–Vilniaus geležinkelio, gyvena išties daug verslaujančių mantviliškiečių.
Parduoda gėles
Itin pavyzdingu gėlių ūkiu gali pasigirti Sandra ir Mindaugas Sinickiai.
Jau daugiau nei dešimt metų gėlėmis prekiaujantys sutuoktiniai šį savo verslą pradėjo nuo prekybos agurkais.
„Labai džiaugiamės tuo, kad savo veiklą pradėjome be jokios paramos, viskas iš savo lėšų.
Pernai labai pasilengvinome sau darbą, nes pagaliau įsigijome naujus stelažus gėlių sodinukams.
Taip pat įsivedėme lašelinę augalų laistymo sistemą. Rodos, paprasti dalykai, bet laiko sutaupo kaip reikiant.
Aišku, lėšų tam reikėjo tikrai nemažai, viskas kainavo tūkstančius, bet per laiką šios išlaidos atsipirks“, – apie savo ilgametį gėlių ūkį kalba Sandra.
Gerai žinomi ir giriami
Įvairias gėlių rūšis siūlantys Sinickiai savo augalėlius stengiasi parduoti ne tik pavieniams pirkėjams. Savo gėles sutuoktiniai siūlo ir didmenininkams.
„Patiems iš namų išparduoti užaugintus gėlių sodinukus nėra lengva. Gal atrodo, kad turime vos kelis šiltnamius, bet gėlių daigelių juose per dvidešimt tūkstančių, todėl augalus stengiamės parduoti ir didmeninėje prekyboje.
Žinoma, nemažai daigų nuperkama ir iš namų. Džiaugiamės turėdami lojalių klientų, kurie mus jau gerai žino ir giria.
Taip pat turime vietą Panevėžyje, kurioje jau ketvirtą sezoną iš eilės dirba mūsų pasamdyta nuolatinė pardavėja. Džiugu, kad prekiauti sekasi ir ten, klientų tikrai netrūksta“, – prekybos sėkme pasidžiaugė Sandra.
Pasiteiravus, kokios gėlės mantviliškietei labiausiai prie širdies, moteris nė nesuabejojusi atsakė, jog visos: „Kai pati užaugini, išpuoselėji, tai kiekvienas žiedelis brangus.“
Verda sūrius
Įdomu pasirodė ir tai, jog Sandra šaltuoju metų sezonu, kai gėlių prižiūrėti jau nebereikia, užsiima ir kitokia širdžiai miela veikla.
„Iš pradžių sugalvojau obuolių sūrius virti. Informaciją apie savo gaminius išplatinau socialiniame tinkle „Facebook“ ir, prisipažinsiu, tikrai nesitikėjau, kad šitiek klientų, norinčių užsisakyti obuolių sūrių, atsiras.
Juokingiausia tai, kad visai neseniai besilankydama Kėdainiuose sužinojau, jog daug kas jau ir ten mane, kaip sūrių virėją, žino.
Bet prisipažinsiu, tai daug laiko reikalaujantis darbas, o kadangi viską darau savo rankomis, todėl masine gamyba užsiimti per sunku.
Atrodo, ir sesuo padeda tai obuolius nulupti, tai papjaustyti, bet laiko vis tiek užima, nes, tarkim, šešis nedidelius obuolių sūrius verdu apie tris valandas.
O už kilogramą obuolių sūrio šiemet prašau 20 eurų, kai pas kitus prekybininkus 30 eurų yra prašoma. Ne veltui ir renkasi mano gaminius, juk ir kaina prieinamesnė, ir skonis neprastas“, – apie sūrių gamybą pasakoja Sandra.
Džiovina daržoves
Pasirodo, ši moteris dar ir įvairių prieskoninių žolelių gamyba užsiima.
„Prieskonius gaminu iš savo darže užaugintų įvairiausių daržovių ar žolelių. O kaip viską pradėjau su tais prieskoniais?
Prieš porą metų užauginome labai didelį kiekį daržovių. Išparduoti visko nepavyko, o išmesti juk gaila. Tada į galvą toptelėjo ideali mintis, kaip galima būtų jas panaudoti. Taigi, nusipirkusi džiovyklę, ėmiausi prieskonių gamybos.
Džiovinu viską: ir porus, ir salierų šaknis ir visokias kitokias daržoves. Kadangi į sudžiovintas ir susmulkintas daržoves nededu druskos, todėl išeina tikrai ekologiškas produktas, panašus į parduotuvėse parduodamą „Vegetą“.
Šiemet jau bus antras sezonas, tad pradėjome su vyru galvoti apie gamybines patalpas. Jau viską kaip ir susipirkę, įsirengę, esame. Liko tik vandenį įsivesti.
Aišku, labai sunku savo lėšomis tą padaryti, bet žinosime, kad viską, ką padarėme, padarėme iš savo pinigėlių ir niekam nesame skolingi.
Žinoma, gyvenimas nelengvas, bet išgyventi įmanoma, jei tik noro yra. Visada stengiausi kabintis į gyvenimą, niekada nesinorėjo gyventi iš pašalpų ar paramos.
Juk ir širdis labiau džiaugiasi, kai viską pasidarome savo rankomis“, – netolimos ateities planais pasidalijo Sandra.
Kepa tortus
Mums besišnekučiuojant paaiškėja, kad ne ji viena šeimoje tokia veikli. Sandros sesuo, taip pat gyvenanti Mantviliškyje, užsiima įspūdingų tortų kepimu.
„Pati esu baigusi konditeriją, todėl kurį laiką taip pat pakepinėdavau tortukus. Vėliau tuo susidomėjo mano sesuo.
Negailėjau įvairiausių patarimų, todėl ilgainiui ir ji tapo nebloga tortų kepėja“, – apie dar vieną savo ir savo sesers pomėgį kalba Sandra.
Augina braškes ir česnakus
Mantviliškyje įsikūrę ir net penkis vaikučius užgyvenę Rasą ir Nerijų Zaukai augina tris tūkstančius braškių sodinukų. Šios šeimos laukuose pasodinta net septyniasdešimt kilogramų česnakų.
„Pati esu kilusi iš Kauno. Gyventi į Kėdainių kraštą atsikrausčiau tada, kai tėvai nusipirko namą Pakruostėje.
Čia susipažinau su Nerijumi. Jis tuo metu turėjo draugę Pakruostėje, todėl dažnai atvykdavo. Išėjo taip, kad galiausiai susiėjome draugėn, atsikraustėme į Mantviliškį. Susilaukėme net penkių vaikų: keturių mergaičių ir vieno berniuko.
Apsigyvenę Mantviliškyje dešimt metų praleidome uošvių namuose. Po to išėjome gyventi į miestą. Ten praleidome net septynerius metus.
Tačiau širdis liepė grįžti. Ir štai mes vėl čia, Mantviliškyje.
Sugrįžę uošviams padėjome auginti agurkus. Vėliau su vyru sugalvojome imtis savo verslo. Pradėjome auginti braškes ir česnakus.
Šiemet braškių pasodinome net tris tūkstančius, česnakų – septyniasdešimt kilogramų. Užaugintu derliumi visada prekiaujame patys. Niekieno pagalbos prašyti nereikia“, – apie braškių ir česnakų auginimą šneka Rasa.
Gyvuoja nuo 2007 metų
Mantviliškio bendruomenės pirmininkė Simona Kurelaitienė džiaugiasi čia gyvenančiais darbo nebijančiais bei genialių idėjų nestokojančiais bendruomenės gyventojais.
Čia gimusi ir augusi Simona ne ką mažiau patenkinta ir nuo 2007 metų gyvuojančia bendruomene bei jos aktyviai vykdoma veikla.
„Gimiau ir augau Mantviliškyje. Visą laiką prisidėdavau prie bendruomenės vykdomos veiklos. Stengdavausi būti iniciatore ir suburti jaunimą.
Dar dabar prisimenu, kai susirinkdavome, kalbėdavomės, tvarkydavomės, rinkdavome šiukšles, ar užsiimdavome kitokia prasminga veikla. Gyvenimas čia, Mantviliškyje, visada buvo nuostabus.
Vėliau, baigusi mokyklą, išvykau mokytis į Kauną. Tada ryšiai su bendruomene, su tuometiniu bendruomenės pirmininku nutrūko. Gerai, kad neilgam, nes dabar aš ir vėl Mantviliškyje. Tik jau ne viena. Su šeima.
O kodėl grįžome? Su vyru nusprendėme pirkti namą. O pagalvoję, kur geriausia pirkti, priėjome prie bendros išvados, jog ten, kur širdis, ten, kur praleistos gražiausios dienos.
Pradėjusi ir vėl gyventi čia turėjau kuo puikiausią proga prisijungti prie bendruomenės gyvenimo, prie vykdomų veiklų.
Įsiliejusi į kaimo gyvenimą nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio buvau išrinkta bendruomenės pirmininke“, – apie gyvenimą Mantviliškyje kalba Simona.
Pakonsultuoja, padeda
Bendruomenės pirmininkė neslepia džiaugsmo dėl Mantviliškyje naujai besikuriančių jaunų šeimų su mažais vaikučiais bei nuolatinių bendruomenės rėmėjų, kurių dėka, pasak Simonos, bendruomenė gali sau leisti tikrai daug daugiau.
„Džiugu, kad nuolatiniai rėmėjai ne tik padeda, bet neatsisako ir pakonsultuoti statybų ar kitokių darbų klausimais.
Dabar ne per seniausiai vienas didžiausių mūsų rėmėjų, augalininkystės ūkį turintis, visai šalia Mantviliškio, Siponių kaime, gyvenantis ūkininkas Algimantas Kižauskas, padėjo mums aptvarkyti bendruomenės aplinką, išrovė gyvatvores.
Nuoširdžiai jam dėkojame ir už tai, ir už kitus prieš tai atliktus darbus“, – padėkos žodžių negaili Simona.
Mantviliškis – didelė gyvenvietė
„Šalia gyvename, šalia turime ūkį, todėl ir remiame bendruomenę. Tikrai norime, kad ji gyvuotų ir plėstųsi. Juk Mantviliškis, kiek aš jį prisimenu, visada buvo didelė gyvenvietė.
Aplink visada ūždavo daug jaunimo.
Buvo organizuojami linksmi šokiai ar didelės gegužinės. Piliamanto parke buvo rengiamos įvairios šventės ir fiestos.
Nieko mums čia netrūko. Todėl norisi, kad ir dabartinė karta pajustų bent dalelę to, ką patyrėme mes“, – apie Mantviliškio praeitį užsimena Algimantas.
Veikia biblioteka
Antrindama ūkininkui Simona prisiminė senąją Mantviliškio mokyklą ir kitus čia stovėjusius pastatus, apie kurių egzistavimą mena ūkininkų laukuose randamos išsimėčiusios plytos ar kitokios pastato nuolaužos.
„Dabar Mantviliškyje turime bendruomenės centrą, kuriame veikia biblioteka, kurioje jau galima naudotis internetu ir kuri yra pritaikyta ir neįgaliesiems.
Tame pačiame pastate yra ir šarvojimo salė.
Taip pat ne kartą bendruomenės susirinkimų metu esu sakiusi, kad bendruomenės centro patalpose bendruomenės nariai gali organizuoti savo gimtadienius ar kitokias šventes, sporto treniruotes bei kitokius įdomius užsiėmimus.
Labai džiaugiamės Mantviliškyje turėdami ir parduotuvę. Prieš daugel metų jų mūsų gyvenvietėje buvo kiek daugiau, bet, matyt, sunku buvo išsilaikyti, tad ilgainiui visos užsidarė.
Tada patalpas nupirko stambesnė įmonė ir dabar turime tikrai nemažą parduotuvę, kurioje visko apstu.
Žmonėms tai tikrai labai naudinga, nes kiekvieną kartą prireikus apsipirkti nereikia važiuoti kelias dešimtis kilometrų iki miesto“, – apie dabartinį gyvenimą Mantviliškio kaime kalba Simona.
Nori pristatyti savo bendruomenę
Bendruomenės pirmininkė išdavė paslaptį apie ateities planus.
„Nors pirmininkauju dar tik pirmus metus, tačiau noras prisidėti prie bendruomenės, prie jos plėtojimosi – išties labai didelis.
Prisimenu, jog šalia bendruomenės centro patalpų anksčiau buvo puiki sporto aikštelė. Kadangi dabar ji kiek apleista, todėl labai noriu prikelti ją antram gyvenimui. Tikiuosi, šis mano ne toks jau ir didelis noras išsipildys.
Taip pat labai norėtųsi pradėti vykdyti mūsų bendruomenę reprezentuojančią veiklą, kuri leistų bendrauti, pasirodyti ir save pristatyti kitoms bendruomenėms.
Mano manymu, tokia veikla ir pinigine prasme būtų bendruomenei naudinga, nes savo produkcija galėtume prekiauti mugėse ar kitokiuose renginiuose.
Nes dabar bendruomenę išlaikome tik iš 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Tai vienintelės lėšos, kurias gauname. Taip pat kas mėnesį renkame labai simbolinį nario bei įstojimo į bendruomenę mokesčius.
Aišku, reikėtų pabrėžti, kad iš sunkiai besiverčiančių šeimų, kurios vis tik nori prisijungti prie bendruomenės, mokesčio neimame. Jos prie bendruomenės prisideda atlikdamos tam tikrus pagalbinius darbus.
Na, o kalbant apie ateities planus, tai visiems mano išsakytiems norams išsipildyti, be jokios abejonės, reikia laiko, nes juk ir Seimą renka ne metams ir ne dvejiem, o ketveriems metams, per kuriuos ne visada spėjama padaryti ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
O ką bekalbėti man, bendruomenės pirmininkei, kuri savo kadenciją pradėjo tik nuo praėjusių metų rugsėjo. Na, bet viliuosi, kad bent vieną savo tikslą įgyvendinsiu“, – pagrindinius ateities planus atskleidė Simona.
Bendruomenės pirmininkė įvardijo ir didžiausią kaimelio problemą. Tai, anot jos, – per mažas žmonių aktyvumas, pasyvumas.
„Neslėpsiu, reikia įdėti tikrai labai daug pastangų ir paaukoti laiko, kad suburčiau tą bendruomenę ir joje gyvenančius žmones. Tiesą pasakius, tikrai norėtųsi daugiau aktyvumo“, – pabrėžia bendruomenės pirmininkė.
Džestina BORODINAITĖ