Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuvę į Ispaniją atviliojo darbas statybų aikštelėje

„Kodėl vyrai gali, o mes, moterys, negalime?“ – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ sako laidos herojė Danutė, prieš 18 m. išvykusi į Ispaniją dirbti statybininke. Visą gyvenimą sunkiai dirbusi Danutė jaunimui neskuba dalyti patarimų. Anot jos, visų svarbiausia – visai ne gera specialybė, o turtingas vidinis pasaulis. „Būsi geras žmogus – vis tiek darbo turėsi“, – sako dabar valytoja dirbanti Danutė, vietinių pažįstama kaip moteris ant dviračio.

62 m. emigrantė Danutė savo energija ir užsidegimu stebina nedidelio Ispanijos kurorto gyventojus. Dabar ji dirba valytoja, daugiausia tvarko turistams nuomojamus butus, o į darbą važinėja dviračiu – taip ir pasportuoja, ir pakvėpuoja grynu oru.

Stebinti aplinkinius moteris pradėjo vos atsikrausčiusi. Prieš 18 m., kai nusprendė paskui sūnų atvykti į Ispaniją, ji buvo viena pirmųjų moterų, čia įsidarbinusių statybų aikštelėje.

Ji teigia dirbusi prie statybų ir Lietuvoje. Sūnus į Ispaniją buvo išvažiavęs dviem metais anksčiau, dirbo taip pat statybininku, telefonu pasakodavo, kaip mokosi statyti namus, o galų gale išvažiuoti susigundė ir Danutė. „Kaimynė dar patarė: važiuok, tau tiek metų, jei neišvažiuosi, tai ir neišvažiuosi“, – sako ji.

Prieš atvykdama į Ispaniją Danutė anksčiau iš Lietuvos niekur nebuvo išvažiavusi. Ispanijoje ji pirmą kartą pamatė palmes, Viduržemio jūrą, net užsieniečius.

„Įdomu, kai nusileidi lėktuvu ir pamatai visai kitą aplinką. Pirmą kartą važiavome automobiliu, daug stojome. Važiavome paprastu nemokamu keliu pro Barseloną – ten jūra, neapsakomas vaizdas. Ten, kur mokami keliai, mažai ką gali pamatyti“, – kalba laidos herojė.

Ramiame Gvardamar del Segūros kurortiniame miestelyje nuolatinių gyventojų yra apie 15 tūkst., iš kurių ispanų – vos du trečdaliai. Čia gyvena daug britų, vokiečių ir rusų. Lietuviai nepatenka į mažumų dešimtuką, bet ispanai jau tikrai spėjo sužinoti, kas tie „lituanos“. Atvykėlės iš Lietuvos daugiausia ieškodavo darbų kavinėse ir žemės ūkyje, o atvykėliai – statybų aikštelėje, su jais – ir Danutė.

„Aš daugiau dirbau vyriškus darbus. Mano tėvas pasakė: gaila, kad tu ne berniukas, mes su tavimi daug darbų padarytume. Lietuvoje ėjome į statybų organizacijas dirbti, dirbau ir dažytoja. Kodėl vyrai gali, o mes, moterys, negalime?“ – svarsto Danutė.

Moterys Ispanijoje statybininkėmis nedirba, o jai šis darbas nebuvo sunkus, nes ji žinojo, kaip jį dirbti. Danutė sako niekada nebijojusi darbo – būdavo, karštą dieną daug jaunesni darbininkai dejuoja, o ji žinojo: nori valgyti – reikia ir dirbti.

Vietiniai pažįsta kaip moterį su dviračiu

Nuo prieš 10 m. trenkusios krizės Ispanija iki galo ir dabar nėra atsigavusi. Nebaigti statyti rajonai, vadinami vaiduokliais, ir šiandien gadina vaizdą įspūdinga gamta garsėjančioje Ispanijoje. „Viršininkas baigė statyti didelį namą ir daugiau nebestatė, nes nepardavė to, ką turėjo pastatęs“, – sako Danutė. Taip pamažu emigrantė nuo statybų atsiribojo ir perėjo prie valytojos darbo.

Žmonės vis klausinėja, kokia Danutės jaunystės ir nesibaigiančios energijos paslaptis. Pusę gyvenimo praleidusi statybų aikštelėje, o dabar sunkiai dirbanti valytoja moteris visada geros nuotaikos ir pasiruošusi visiems padėti.

O jai džiaugsmo suteikia kiekviena smulkmena – gamta, santykiai su žmonėmis. Dviratį Danutė gavo dovanų iš sūnaus vos atsikrausčiusi į Ispaniją – juk lyja čia labai retai, net žiemą temperatūra dienomis pakyla iki 20 laipsnių. Kai dirbo prie statybų, važinėdavo savaitgaliais, kad pramankštintų kojas. O dabar be dviračio moteris neįsivaizduoja savo kasdienybės.

„Su kaimyne nuėjome išgerti kavos, ten sėdėjo vyrukas, jie pažįstami. Jie susėdo, šnekasi ir jis juokiasi: pažįstu ją, dviračiu važinėja. Aš tik patraukiau pečiais. Kai važiuoju, nespėju pamatyti, kas mane mato. Čia ir mašinos, ir pėstieji, žmonės jaučiasi laisvai“, – kalba pašnekovė.

Vasarą, pačiu darbymečiu, prieš atvykstant naujiems svečiams Danutė išvalo namus. Atvykę ilsėtis žmonės įsivaizduoja, kad viskas bus sutvarkyta idealiai. To nori ir butus nuomojančios agentūros, ir pačios valytojos. Bet Danutė sako, kad idealiai tvarkai dažnai pritrūksta laiko.

„Per vasaros atidarymą yra laiko, nes žinoma, kada atvažiuos. Bet kai būna keitimosi metas, tada labai užimta. Būna taip, kad vieni dar neišvažiavo, kiti atvažiavo, o tau reikia išvalyti. Tie, kurie jau išvažiuoja, leidžia tvarkytis, tie, kurie atvažiavo, nori nors lagaminus pasidėti kur nors, kad nedingtų. Paskui išeina kur nors valgyti ar ką, per tą laiką turi suspėti“, – darbo ypatumais dalijasi Danutė.

Dabar ji gyvena be jokios baimės, nebijo, kad praras darbą ar ko nors nesugebės. Bet ji puikiai atsimena laikus, kai Ispanijoje jautėsi kaip kitame pasaulyje, nemokėjo kalbos, pažinojo tik sūnų ir, nors švietė saulė, o padus kuteno baltas smėlis, kartais pasijusdavo labai vieniša.

Pasak jos, sunkiausia buvo pradėti kalbėti ispaniškai. Nors sakoma, kad ispanų kalba nesunki, Danutei, kuri šios kalbos mokėsi savarankiškai, ypač baisu buvo žodžius ištarti.

„Du metus tylėjau. Visi sakydavo, kad nesuprantu. Aš supratau, bet mano galva kaip sulėtėjęs kompiuteris, kol išsiverčiu, ką pasakė, paskui dar reikia rasti žodžių, ką atsakyti, tam man reikia truputį daugiau laiko“, – kalba ji.

Tačiau artimų draugų ispanų Danutė taip ir nesusirado – bendrauja daugiausia su lietuviais. Bet pažįstamų turi daug. Juk visi įsimena tą emigrantę, kuri visur keliauja dviračiu.

Svarbiausia – vidinis pasaulis

Danutė Ispanijoje turi ir nuosavą būstą, tiesa – už jį dar 12 m. teks mokėti paskolą. Įsigyti būstą ji nusprendė tam, kad sutaupytų pinigų ir pensijos sulauktų gyvendama savo namuose.

„Pinigai greitai išsimėto. Norisi į ką nors investuoti, turėti ką nors savo, kad galėtum normaliai gyventi“, – pasakoja ji.

Kiekvieną mėnesį bankui emigrantė atiduoda 600 eurų. Tai nemenka suma, todėl ir ilsėtis nėra kada. Jeigu tik kas siūlo užsidirbti, Danutė ant dviračio – ir pirmyn.

Kai baigiasi vasaros sezonas ir oras truputį atvėsta, Danutę užpuola nostalgija. Ji niekada nesitikėjo, kad gyvens taip toli nuo gimtinės, kad nebebus kasdienių kaimiškų darbų ir jaukių savaitgalių Kaune. Emigrantė sako dažnai pagalvojanti apie Lietuvą, prisimenanti vaikystę kaime ir jaunystę mieste.

„Būna tokia nostalgija, taip norisi pabūti. O Lietuvoje taip viskas pasikeitę. Atrodo, viskas eina į priekį, viskas keičiasi. Atvažiavau į Kauną, važiuoju Savanorių prospektu ir nesuprantu, kurioje gatvėje esu, nes išdygę nauji pastatai man nepažįstami. Daugiausia pasiilgsti savų“, – pasakoja emigrantė.

Ar kada grįš gyventi į Lietuvą, Danutė nežino. Juk kai baigs mokėti paskolą, jai jau bus 75 m. Vaikai jau užauginti, nemaži ir anūkai. Vienintelis dalykas, kurio nori Danutė, kad užtektų sveikatos dirbti.

„Negaliu senti. Matote, kiek reikia energijos, kai pasiryžti įgyvendinti savo gyvenimo tikslą per vėlai. Jaunimui sakyti, kad dabar reikia galvoti apie tuos dalykus, nežinau... Galbūt dalis nori turėti namus, bet dabar jaunimas vieną dieną čia, kitą – ten. Sunku pasakyti. Norėtųsi, kad jaunimo vidinis pasaulis būtų geras“, – sako Danutė.

Kad turėdamas gerą specialybę turėsi ir darbo – taip negali sakyti. Emigrantė Danutė įsitikinusi – darbo turėsi tada, jei būsi geras žmogus.

 

Parengė Indrė Česnauskaitė.

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“

Rekomenduojami video