Tarp lietuviško kino kūrėjų Vytauto Žalakevičiaus, Donato Banionio ir kitų drąsiai galima įrašyti ir kino studijos „Mėgėjas“ steigėjo Vitolio Laumakio pavardę. Mat šioje studijoje nuo 1963 metų sukurtų filmų kolekcija pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Kino studijos „Mėgėjas“ kūrėjams įteiktas UNESCO liudijimas.

UNESCO įvertinimas

UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionaliniame registre įrašyta: „1962 m. Kėdainiuose mėgėjiško kino studiją „Mėgėjas“ įkūrė Vitolis Laumakys. Jos branduolys: Vitolis Laumakys, Adolfas Morėnas, Nijolė Laumakienė, Algirdas Raila, Algimantas Kalinka. Vienos pirmųjų sovietų Lietuvoje įkurtos mėgėjiško kino studijos vientisa 1963–2004 m. sukurtų filmų kolekcija, kurioje 61 filmas, filmuotas ant juodai baltos 16 mm pločio juostos. Filmuose užfiksuota sovietinė ir jau nepriklausomos valstybės kasdienybė, Kėdainiams svarbūs įvykiai įvairiose erdvėse. Ši kolekcija liudija kino veikimą asmeninėje žmonių erdvėje už oficialiosios kino produkcijos ribų. Tai – nuosekli kolekcija, atspindinti mėgėjiško kino raidą, technologinius aspektus, sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos tikrovę. Ji svarbi ne tik tuo, kas joje užfiksuota, bet ir kokius procesus liudija sociokultūriniu, technologiniu bei meninės saviraiškos aspektais“.

Spalio 22-ąją Kėdainių krašto garbės pilietis ir kultūros premijos laureatas, gydytojas ir poetas, tikras inteligentas ir intelektualas V. Laumakys minėjo savo 90-ąjį gimtadienį. Į ta proga surengtą šventę pasiklausyti jo prisiminimų ir kūrybos atėjo rajono valdžios atstovai, „Rotary“ klubo nariai, kultūros įstaigų vadovai, buvę kolegos iš Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro ir ligoninės.

Parodytas V. Laumakio sukurtas filmas „Aristavos raguotis“, taip pat parengta vienuolikos jo išleistų knygų parodėlė. Salėje vos tilpo sugūžėję pasveikinti garbaus jubiliato, pasidžiaugti jo visaverčiu ir įdomiu gyvenimu bei gražia metų sukaktimi. Visi stebėjosi, nes šis žmogus atrodo gerokai jaunesnis – sunku patikėti skaičiais.

Gyvenime matė visko

V. Laumakys gimė 1929 m. spalio 22 d. Kaune. 1948-aisiais baigė gimnaziją sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą, tačiau jau spalio 15-ąją buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutą. Iš ten grįžo 1955 metais. 1956–1961 m. mokėsi Kauno medicinos institute, kur įgijo gydytojo stomatologo specialybę.

ŪP korespondentui V. Laumakys pasakojo, kaip tais pačiais metais kartu su žmona, kuri baigė architektūros studijas, jiedu ieškojo, kur „nutūpti“ Lietuvoje. Apvažinėjo Skuodą, Zarasus, Trakus ir dar daug kur, kol atrado Kėdainius. „Čia „prilipome“, pasijutome kaip namuose, – pasakojo Vitolis. – Reljefas – ne plokščias. Upės, Kėdainių senamiestis – viskas labai tiko.“ Kėdainiuose gydytoju stomatologu jis dirbo iki 1996 metų.

Kino studijoje „Mėgėjas“ V. Laumakys sukūrė šešias dešimtis didelę išliekamąją vertę turinčių vaidybinių bei dokumentinių filmų: „Te visad šviečia saulė“, „Bičiulis, brolis“, „Gervės skrenda šiaurėn“, „Berlincheno trikampis“, „10 mėnesių ir 10 dienų“, „Pro memoria“, „Aristavos raguotis“, „Kėdainių kronikos“ ir kt. Ypač vertingi ir svarbūs Kėdainių istorijai, jaunosios kartos edukacijai yra jo dokumentiniai filmai, užfiksavę sovietmečio realijas. Nepaisant visų sovietmečio draudimų, kada nebuvo leidžiama religinė, istorinė tematika, kuri prieštaravo sovietinės tikrovės įvaizdžiui, V. Laumakys daug ką anuomet darė ties „leistina ir neleistina“ riba. Dalyvavo daugybėje mėgėjiško kino festivalių. Dirbo tarptautinėse vertinimo komisijose Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Latvijoje, Kroatijoje. Nuo 1964-ųjų – Lietuvos kino mėgėjų sąjungos narys.

2017 metais aštuntąjį kartą Lietuvos kino operatorių asociacijos surengtuose „Ąžuolo“ apdovanojimuose „Ąžuolu“ už kūrybinius gyvenimo pasiekimus buvo pagerbta kino studija „Mėgėjas“ ir jos įkūrėjas V. Laumakys.

Vitolis – taip pat ir poetas, kurio kūrybą spausdino įvairūs laikraščiai. Jis išleido monografiją „Žvilgsnis į save ir gyvenimą“ (1987), eilėraščių knygas „Dalgis, sėjantis rugius“ (1996), rinktinę „Trys knygos“ (1999), „Kėdainių motyvas“ (2004). Nuo 1998 metų – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, vienas iš Kėdainių literatų klubo „Varsna“ įkūrėjų, pirmininkas.

Apie saulę, apie artojus

Pasak V. Laumakio, 1961 metais buvo ką tik pastatyti Kėdainių kultūros namai. Šios įstaigos direktorius pasiūlė rūsyje 65 kvadratinių metrų patalpas kino studijai įsirengti. Nebuvo ten jokio lango, o to ir nereikėjo, nes kino juostas juk tekdavo ryškinti tamsoje. Įsirengė ir laboratoriją, ir montažinę, 25 vietų kino salę. Buvo ir patalpa, kurioje vykdavo pasitarimai, ginčai, – ją pavadino pokalbine.

Beje, pats pirmasis dokumentinis filmas „Kronikos“, kuriame buvo keli siužetai, tarp jų – ir apie dainų šventę Kėdainiuose, pražuvo. Visi kiti filmai išliko ir jau yra suskaitmeninti, t. y. įrašyti į skaitmenines laikmenas. Antrasis filmas – „Te visad šviečia saulė“ – jau buvo vaidybinis, pasakojantis apie tuometę prievolę mokiniams rinkti metalo laužą ir nešti jį į mokyklą. Filme rodoma, kaip vaikai, žaisdami upelio pakrantėje, pastebi didelį metalo gabalą. Daugiau pasikapstę jie ištraukia aviacinę bombą. Paaugliai džiaugiasi puikiu radiniu, nuskuba namo, atsiveža karutį ir tempia  bombą į mokyklą. Ji ne kartą nukrenta nuo karučio, vaikai vėl tą bombą užkelia ir taip atveža iki mokyklos. Mokytoja išeina pro duris ir pamato bombą bei vaikus prie jos. Žinoma, akimirksniu mokytojos vaizduotėje prabėga karo laikai, išsiplėtusios jos akys – didžiulė baimė atsisveikinti su gyvenimu. Mokytoja suspiegia, mokiniai išsilaksto, o vienas mažiukas pasilieka sėdėti šalia bombos. Mokytoja prieina, paima jį ant rankų, pakelia į viršų prieš saulę – skamba žodžiai: „Te visad šviečia saulė“.

Aviacinę bombą, tiksliau – jos imitaciją, šio filmo kūrėjai tuo metu pasiskolino iš sovietinės sukarintos visuomeninės organizacijos DOSAAF. Karo vaizdams parodyti panaudojo vokiškame žurnale spausdintas karo laikų nuotraukas. Šio filmo trukmė – beveik 11 minučių. Ilgiausias kino studijos „Mėgėjas“ filmas – 19 minučių.

Nemažai buvo sukurta filmų apie kaimą ir žemdirbius. Pvz., filme „Begalinė vaga“ rodoma, kaip Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje ruošiamasi artojų varžyboms. Filme kalba šių varžybų čempionais tapusieji ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje bei Vokietijos demokratinėje respublikoje.

Stasys BIELSKIS