Anykščių rajone esantį Kavarską juosia upė Šventoji, upeliai Pienia ir Šunykšta, įspūdingos kalvos, šlaitai bei slėniai. Miestelyje  nemažai reikšmingų objektų, tačiau daugiausia lankytojų užsuka prie Švento Jono Krikštytojo šaltinio. Šiuo vardu pavadinta ir Kavarsko parapija, kuri nuo seno garsėja Šv. Jono atlaidais.

Garsus uoliais kunigais

Praėjusiais metais Kavarskas šventė 480 metų sukaktį. Tiek pat metų gyvuoja ir Kavarsko parapija. Ta proga pirmą kartą Kavarsko istorijoje lankėsi ir atlaidų šv. Mišias Kavarsko bažnyčioje aukojo Apaštalų Sosto diplomatinis atstovas Baltijos šalyse arkivyskupas Pedro Lopez Quintana.

Kavarskas garsus ir tuo, kad ši parapija buvo pirmoji Kauno vyskupo Vladislovo Michelevičiaus kunigavimo vieta 1949–1950 m..

Atgavus Nepriklausomybę, šioje parapijoje dirbo Lietuvai ir bažnyčiai nusipelnę kunigai prelatas Alfonsas Svarinskas ir kunigas Algirdas Keina, kurių atminimas saugomas Vilniaus okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Šiuo metu parapijai vadovauja jaunas ir energingas, Romoje mokslus baigęs kunigas dr. Nerijus Vyšniauskas. Iki šiol dvasininkas dirbo Kauno arkikatedroje, vienerius metus Kauno Vilijampolės bažnyčioje ir septynerius metus Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje, kur dėstė lotynų, italų kalbas ir tikybą. Prieš kelerius metus kunigas apgynė dogminės teologijos daktaratą Romos Popiežiškajame saleziečių universitete. Tai antras Kauno arkivyskupijos kunigas nuo A.Smetonos laikų ne tik Romoje, bet apskritai užsienyje apgynęs daktaro disertaciją.

Kavarsko parapijoje vyksta gyvas ir prasmingas bendruomeninis tikėjimu ir darbais paremtas gyvenimas.

Telkia parapijos žmones

Klebonas dr. N.Vyšniauskas parapijoje ganytojišką darbą atlieka tik trečius metus. Glaudžiai bendradarbiaudamas su Lietuvos ir užsienio meno kolektyvais, dvasininkas rengia bažnyčioje koncertus ne tik miestelio, bet ir Lietuvos valstybės švenčių progomis, sutelkia ne tik parapijos žmones, bet ir svečius iš kitų miestų bei miestelių. Kavarsko šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišiose ir po jų net du kartus koncertavo Baltijos muzikos akademijos simfoninis orkestras iš Sankt Peterburgo, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės moterų vokalinis ansamblis „Guostė“ bei vyrų choras „Aidas“, Oss miesto (Norvegija) vyrų choras, Vilniaus Bernardinų bažnyčios choras „Langas“, Nacionalinis M.K.Čiurlionio menų mokyklos choras, kamerinis choras „Aidija“, choras „Ąžuoliukas“ ir daugelis kitų.

Kavarsko parapijos namai.

Šiais metais šv. Jono Krikštytojo atlaidus (birželio 23 d.) Kavarske vedė kunigas Ričardas Doveika, šv. Mišiose giedojo, o po jų koncertavo solistė Judita Leitaitė. Birželio 24-ąją Kauno arkivyskupija dangiškojo globėjo šv. Jono Krikštytojo gimimo dienos proga aukščiausiu arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu – apdovanojo tris asmenis iš Kavarsko ir Kurklių parapijų. Tai Antanas ir Alfonsa Sunklodai ir Laimontas Sabaliauskas. Šiuo medaliu apdovanojami ir pagerbiami labiausiai Kauno arkivyskupijai nusipelnę žmonės.

Legendomis apipintas šaltinis

Šv. Jono Krikštytojo atlaidai – didelė šventė parapijoje. Į ją atvažiuoja minios žmonių. Čia, šalia legendomis apipinto šv. Jono Krikštytojo šaltinio, vyksta tradiciniai poezijos vakarai.

Kavarsko seniūnė Šarūnė Kalibataitė pasakojo, kad prie šaltinio lankytojų netrūksta ne tik švenčių, bet ir įprastomis dienomis. Miestelėnai ir svečiai prie šaltinio gaivinasi tyru vandeniu, pilasi jo išsinešti. Įdomu tai, kad pati vandens versmė nuo Šventosios upės vagos lygio į kalną yra pakilusi net 134 metrus. Vietiniai gyventojai papasakojo legendą apie senovėje šioje vietovėje stovėjusią medinę pilį ir joje gyvenusį aklą narsų kunigaikštį Kavarį. Teigiama, kad  pilį buvo apsupę kalavijuočių kariai, kurie tikėjosi, kad jos gyventojai po ilgos apsupties nusilps iš bado ir troškulio ir pasiduos. Žmonės maisto turėjo pakankamai, tačiau išseko jų vienintelis šulinys. Kai pilies gyventojai ėmė vaduotis mirtimi, Kavaris įsmeigė į žemę savo kalaviją ir pareiškė, kad tas, kuris kalaviją ištrauks, turės vadovauti kovai su kalavijuočių kariais ir privalės atnešti vandens. Daugelis tvirtuolių bandė ištraukti kalaviją, bet nesėkmingai. Jį ištraukė jaunuolis, kurio mylimoji buvo mirusi iš troškulio. Toje vietoje ištryško neįprastų galių suteikiantis vanduo. Jo atsigėrę pilies gyventojai lengvai nugalėjo priešus, o juo nusiprausęs Kavaris praregėjo. Nuo tada ši versmė laikoma šventa, o jos vanduo, kaip tikima, teikia jėgų ir turi gydomųjų galių.

Kaip pasakojo seniūnė Š. Kalibataitė, Kavarsko aikštėje buvo sukurta instaliacija išnykusiems kaimams prisiminti.

Rankų darbo koldūnai

Pakeliui link šv. Jono Krikštytojo šaltinio yra įsikūrusi visoje Lietuvoje gerai žinoma, nacionalinio kultūrinio paveldo patiekalą – koldūnus – gaminanti kavinė „Šaltinis“. Skanių, rankomis susuktų koldūniukų paskanauti čia sustoja pravažiuojantys žmonės. Daugiausia jų užsuka savaitgaliais. Šios kavinės savininkas, buvęs ilgametis  Kavarsko seniūnas, o dabar  – seniūnaitis ir Sporto bei pramogų klubo prezidentas Algirdas Gansiniauskas sakė, kad koldūnai su mėsa, kurie gaminami pagal senolių tradicijas – mėgstamiausias kavinės lankytojų patiekalas. Kavinėje siūloma pasivaišinti ir kitais patiekalais: virtinukais su varške, cepelinais, karbonadu, firminiu kepsniu, vištienos krūtinėle.

Kavinės „Šaltinis“ barmenė Asta Gansiniauskienė teigė, kad skanių, rankomis susuktų koldūniukų paskanauti čia sustoja pravažiuojantys žmonės.

„Iš viso gaminame septynis patiekalus. Kavinėje darbuojasi žmona, marti, atbėga pagelbėti ir anūkėlė“, – sakė A.Gansiniauskas.

Kavinėje „Šaltinis“, gyvuojančioje jau 27 metus, koldūnų valgytojų skaičius didėja, tačiau plotas neišsiplėtė. Viduje yra 4 staliukai, tiek pat jų vasaros metu ir lauke.

„Kas, kad pristatysime staliukų, bet koldūnų visiems neužteks. Juk jie gaminami rankomis. Tai tarsi autorinis darbas. Todėl padarome jų tiek, kiek galime padaryti“, – pridūrė pašnekovas.

Mokyklos – daugiafunkcio centro bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su parapija.

Darbštūs žmonės

Miestelio svečiai užsuka ir į centre esančią parduotuvėlę, kurioje galima įsigyti Kavarsko moterų bendruomenės „Seklyčia“ darbų. Šios bendruomenės vadovė Marija Karalienė sakė, kad darbščios moterys mezga, neria, gamina įvairias puokštes ir kompozicijas iš molio, medžio, popieriaus, vaško, virvių, vilnos, šiaudų ir kitokių gamtinių medžiagų. „Padarome daug darbelių, tokių, kokius sugebame. Juos parduodame šventėse, mugėse, taip pat dovanojame“, – pasakojo M.Karalienė.

Kavarsko moterų bendruomenės „Seklyčia“ vadovė M.Karalienė parodė puokščių ir kompozicijų, sukurtų iš įvairių gamtinių medžiagų.

Pravažiuojančių žmonių dėmesį patraukia miestelio centrinėje gatvėje esanti Aniceto Vrubliausko sodyba, jos išpuoselėta aplinka. Pensinio amžiaus vyras iš medžio, senų padangų sukūrė mini zoologijos sodą, kuriame – palmės, žirafos, begemotai ir kiti gyvūnai. „Praplatinau ir išvaliau upelį, o aplinkui pastačiau savo darbus. Dauguma jų – kopijos to, ką mačiau internete. Man patinka visa tai gaminti iš medžio ir kitų medžiagų. Aplinka džiugina ne tik mane, bet ir praeivius“, – sakė A.Vrubliauskas, sodybą ir aplinką sutvarkęs per penkerius metus.

Kavarsko seniūnijoje – daug darbščių ir savo kraštą mylinčių žmonių. Seniūnė džiaugėsi stipriais šeimų ūkiais, kurie yra bendruomeniški.

Kavarskas.

Tikėjimas ir darbai

Kavarsko parapijoje vyksta gyvas ir prasmingas bendruomeninis tikėjimu ir darbais paremtas gyvenimas. „Džiugu, kad į parapijos bendruomeninį gyvenimą yra įsijungę pasauliečiai, seniūnija, mokykla – daugiafunkcis centras, kultūros namai. Glaudžiai su parapija bendradarbiauja mokyklos bendruomenė, kuri vykdo tradiciniu tapusį socialinį projektą „Dalinkimės Šv. Kalėdų džiaugsmu“. Kalėdiniu laikotarpiu mokiniai lanko parapijos gyventojus, sveikina savo gamybos atvirukais, kurie spausdinami spaustuvėje parapijos lėšomis“, – sakė klebonas kun. dr. N.Vyšniauskas.

Kasmet organizuojama vaikų, besiruošiančių Pirmajai Komunijai, išvyka į Vilniaus Katedros požemius ir varpinę, o jaunimas dalyvauja Lietuvos jaunimo dienose įvairiuose Lietuvos miestuose. Pasak klebono dr. N.Vyšniausko, keletą kartų per metus parapijos „Carito“ ir „Maisto banko“ parama maisto produktais pasiekia vargingiausiai gyvenančius asmenis, o vaikučiai pradžiuginami kalėdinėmis dovanomis.

„Parapijoje gyvena nuoširdūs, Dievą mylintys ir jį tikintis žmonės. Dauguma jų – vyresnės kartos, jaunų šeimų, deja, nedaug. Tačiau džiugu, kad jaunos šeimos, gyvendamos šioje parapijoje, perima senelių, tėvų tikėjimą, jį palaiko, saugo ir puoselėja. Daugumai iš jų aš, kaip klebonas, dėkingas už gražų tikėjimo liudijimą ir puoselėjamas krikščioniškas vertybes. Tuo, kuo gyvename ir ką sugebame nuveikti šio nedidelio miestelio didelėje bažnyčioje, džiaugiamės ir didžiuojamės visi“, – sakė klebonas kun. dr. N.Vyšniauskas.

A. Vrubliausko sodyboje – mini zoologijos sodas kuriame palmės, žirafos, begemotai ir kiti gyvūnai.

Apsuptas kryžiais

Kavarskas – apsuptas kryžiais. Iš Ukmergės pusės važiuojant į Kavarską iš tolo matosi baltas kryžius. Tai aukščiausias kryžius Lietuvoje, kurio aukštis – 21 metras. Kavarsko geradario Prano Kalibato dėka šis kryžius iškilo 1936 m. per Jonines ir tapo išskirtiniu Kavarsko simboliu. Kavarskiečiams kryžius prasmingas ne tik tuo, kad jis yra aukščiausias Lietuvoje, bet kad simbolizuoja stiprybę, tvirtybę ir pastovumą. Pakeliui iš Kavarsko Anykščių link stovi trys geležiniai kryžiai – Vilniaus Trijų kryžių imitacija.