Taip ir nesupratę, kas ir kodėl Lietuvos prezidentą renkantiems piliečiams bruka katę maiše, rizikuojame vėl užlipti ant to paties grėblio.

Valstybės paslaptis

Trečdalis atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo praėjo prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, apie šį dešimtmetį ateityje turbūt bus parašyta ne viena istorijos ir politikos tyrinėtojų knyga. Kad galimoms istorikų ar politologų išvadoms apie „Grybauskaitės epochą“ norima užbėgti už akių, išduoda dar iki prezidentės kadencijos pabaigos paskirtas finansavimas moksliniam veikalui apie jos užsienio politiką ir neseniai kino teatrus pasiekęs dokumentinis filmas, kurio pagrindinė veikėja – pati prezidentė. Ironiška, tačiau jo pavadinimas –„Valstybės paslaptis“ – kitame, jau nebe pataikūniškame, kontekste gali tapti raktu į šio Lietuvos gyvenimo tarpsnio suvokimą.

Kaip atsitiko, kad sovietinės nomenklatūros atstovė, nuo pat jaunystės (būdama 23 metų įstojo į TSKP) savo pažiūras, energiją, karjerą susiejusi su marksistine-leninine politine ekonomija – ideologiniu pseudomokslu, išgaravusiu iškart po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, tapo nepriklausomos Lietuvos prezidente? Kodėl ją aktyviai rėmė ne tik Algirdas Brazauskas, bet ir Vytautas Landsbergis, nors D.Grybauskaitė po 1990 m. kovo 11 d. ir toliau dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, vadintoje „burokevičininkų irštva“? Kokia iš tikrųjų čia paslaptis ir kokios valstybės?

„Nesvarbu, kokia katė – juoda ar balta. Jeigu tik ji gaudo peles, tai gera katė“, – kartodavo Kinijos ekonominių reformų, kurios XXI amžiuje šią šalį atvedė į ekonomiškai galingiausių pasaulio valstybių olimpą, architektas Deng Siaopingas. Išties, koks skirtumas, raudona katė ar trispalvė – kad tik išgaudytų korupcijos, naujosios nomenklatūros, oligopolijų, perkamo ir parduodamo teisingumo, organizuotų partinių gaujų, ekonominės bei socialinės vergvaldystės ir kitų veislių graužikus, kurie iškart po nepriklausomybės atkūrimo įsisuko į valstybės aruodą.

Kai prezidentė prieš 10 metų prisiekė tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, jų šalyje buvo 3 183 856. Šiandien Lietuvoje gyvena 393 tūkstančiais mažiau – daugiausia dėl rekordinės Europoje emigracijos. Taip, lietuviai bėgo iš tėvynės ir iki D.Grybauskaitės prezidentavimo, bet ji 10 metų kuo ramiausiai žiūrėjo, kaip savo žemėje pamažu baigia nukraujuoti tauta. Neskambino pavojaus varpais, nekėlė šios problemos nei valstybiniu, nei tarptautiniu lygiu, nesikvietė užsienio ekspertų, kad šie patartų, kas Lietuvoje daroma ne taip, jog žmonės iš jos bėga lyg nuplikyti. Nerėmė prie sienos politinių partijų, viso politinio elito, nesikreipė į tautą dėl šios nacionalinės grėsmės, nesiūlė jokių konkrečių būdų, kaip reikėtų skubiai keisti politinę, ekonominę, teisinę, mokesčių sistemą, kad žmonės nesiveržtų iš ES, NATO ir EBPO šalies kaip iš karo, bado ir maro niokojamo krašto.

Gerovės valstybė kai kuriems

Priešingai: pati Europos Komisija nebeištvėrusi šiemet diplomatine kalba Lietuvos valdžiai, taip pat ir prezidentei, garsiai riktelėjo – ei, kas ten pas jus vyksta? Ką darote su savo žmonėmis? Europos Komisija, likus keliems mėnesiams iki D.Grybauskaitės kadencijos pabaigos, griežtai įspėjo Lietuvą, kad pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis joje pasiekė kritinę padėtį. Valstybės paslaptis, kodėl buvusi sėkminga eurokomisarė, atsakinga už visos Europos Sąjungos finansinį programavimą ir biudžetą, per dvi prezidentės kadencijas nuvarė savo pačios šalį iki tokio socialinės atskirties lygio, kad išsigando net Bruselio biurokratai. Suprasti juos nesunku: pagaliau čia ES, o ne Afrika ar Lotynų Amerika... O juk prieš dešimtmetį eidama į rinkimus kandidatė demonstravo kietą ranką, vakarietišką politinę kultūrą ir kompetenciją, ryžtą kovoti su korupcija, oligarchais, socialine neteisybe... Žadėjo teisingesnę ir šviesesnę Lietuvą. Deja, regis, išjungus valdiškos propagandos prožektorius šviesos joje dabar tiek, kiek ir užrištame maiše, kuris prieš dešimtmetį buvo gudriai peršamas rinkėjams.

Ar teisūs teigiantys, kad prezidentės D.Grybauskaitės valdymo metai – tai prarastas Lietuvos gyvenimo dešimtmetis? „Istoriją labai sunku vertinti – prarastas buvo ar ne, nieko negali grąžinti. Kad ir kaip žiūrėtume, manau, tai buvo Lietuvos ir kaip valstybės, ir kaip tautos nykimo dešimtmetis. Tai paprastas faktas“, – sakė filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius. Anot jo, tai buvo socialinės sanglaudos irimo dešimtmetis. „D.Grybauskaitės palikimas išties nėra žavintis. Atsimenu pirmosios jos kadencijos pradžią, buvo iškelti pasiūlymai plėtoti demokratiją, teismų sistemoje įtvirtinti prisiekusiųjų analogą – tarėjus, buvo ir kitokių gražių sumanymų, bet kur jie yra dabar, po dešimties metų? Jie neįgyvendinti. Kai pasižiūrime į tą dešimtmetį visuomenės raidos požiūriu, matome didžiulius praradimus. Kiek netekome gyventojų, kiek susitraukė Lietuva, kiek praradome gyvybinės ir reprodukcinės energijos? Netekome ir kūrybinės galios. Tai didžiuliai nuostoliai. Ir iš prezidentės institucijos apie tai, kad kaip nors reikėtų keisti mūsų politinę ir ekonominę sistemą, nieko negirdėjome. Ši sistema šiaip jau yra ir nekonstitucinė, nes pagal Konstituciją mes turėjome kurti gerovės valstybę, o sukūrėme valstybinį mechanizmą, kuris tarnauja labai turtingiems ir vis labiau turtėjantiems žmonėms“, – sakė V.Rubavičius.

Vytautas Rubavičius

Pasak jo, socialiniai rodikliai patvirtina, kad tas politinės sistemos mechanizmas labai gerai veikia, nes socialinė atskirtis visą laiką didėja. „Mes giriamės kai kuriais ekonominiais rodikliais, tarkime, bendrojo vidaus produkto augimu, bet jie rodo ir kitą dalyką: kuo labiau didėja Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tuo labiau didėja ir socialinė atskirtis, kitaip tariant, kuo geresnė mūsų ekonominė veikla, tuo labiau nyksta visuomeniškumas, tuo labiau ardoma visuomenė. Ji išsiskaido į labai turtingus ir tokius vargšelius. Ar tai yra Grybauskaitės valdymo pliusas? Vargu“, – svarstė pašnekovas.

Keturios vėtrungės

Posovietinę transformaciją tyrinėjanti profesorė Rasa Čepaitienė priminė, kad prezidentė pirmąją kadenciją buvo išrinkta labai didele balsų persvara. „Ji laimėjo jau per pirmąjį turą kaip kovotoja su oligarchais, sisteminiu neteisingumu, kuris tuo metu Lietuvoje jau buvo įsigalėjęs. Į ją buvo dedamos didžiulės viltys, bet ji, kaip matome, tų vilčių nepateisino. Tai vienas dalykas. Kitas – ji tarsi atėjo iš Vakarų, iš Europos Komisijos komisarės posto, atrodė kaip politikė su vakarietiškos politinės kultūros atributais. Bet ilgainiui paaiškėjo, kad tai yra daugiau Rytų politinės kultūros žmogus: tą rodė ir jos nuslėpti biografijos faktai, ir autoritarinis politinio veikimo stilius, ir nomenklatūrinio, posovietinio mentaliteto bruožai. Tad į klausimą, kaip pasikeitė Lietuva per tuos 10 metų, atsakyčiau, kad tiesiog buvo įtvirtintos tendencijos, kurios buvo jau anksčiau matomos. Jas iš esmės būtų galima pavadinti nomenklatūrine kontrrevoliucija. Šiandien jau matome subrendusius jos vaisius“, – sakė profesorė.

Rasa Čepaitienė

Anot R.Čepaitienės, savotišku paminklu D.Grybauskaitės epochai šiandien galėtų būti naujosios skulptūros ant Žaliojo tilto Vilniuje. „Galima pajuokauti, kad jos tam tinka genialiai, nes įkūnija būtent šį metą, kuriame mes gyvename: sovietinis postamentas ir ant jo pastatytos keturios vertybes simbolizuojančios vėjarodės. Visos jos – Drąsa, Teisybė, Ryžtas ir Sąžinė – yra lengvai vėjo sukiojamos į bet kurią pusę. Tai iš esmės ir atspindi Grybauskaitės epochą“, – apibendrino pašnekovė.

R.Čepaitienės teigimu, akivaizdu, kad po kontrrevoliucijos reikia naujos revoliucijos, tik bėda, kad mūsų visuomenė tebemiega letargo miegu, iš kurio labai sunku pažadinti. „Žmonės vis dar migdomi ideologinio sapno, kad tikrovės negalima pakeisti, kad viskas Lietuvoje yra taip, kaip ir turi būti. Intelektualų pagrindinis uždavinys turėtų būti atverti jiems akis, ir ne tik per šį rinkimų laikotarpį. Žmonės ištroškę tiesos, jie patys mato, kas čia vyksta, jaučia savo kailiu. Kalbu ne apie Vilnių, kur situacija yra geresnė, o apie provinciją, apie paprastus žmones. Jie tikrai laikosi ant išgyvenimo ribos, sukaustyti baimės, kad neduokdie praras darbus. Situacija yra baisi ir labai tolima nuo to idealo, kurį kažkada kūrėme Sąjūdžio laikais“, – pridūrė profesorė. Pasak R.Čepaitienės, sprendžiant iš to, kas dabar siūloma prezidento rinkimų valgiaraštyje, reikėtų aiškiai suprasti, kad sistema nenori jokių pokyčių. Nereikia tikėtis, kad nauja katė maiše po rinkimų puls gaudyti namus užpuolusių žiurkių.

Kitokia Lietuva

Istorikas, politologas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, svarstydamas apie praėjusį Lietuvos gyvenimo dešimtmetį, atkreipė dėmesį, kad jo metu Lietuva ir kitos Baltijos šalys geopolitiniu požiūriu turbūt galutinai pasitraukė iš posovietinės erdvės. „Istoriniu požiūriu tai ne prezidentės, o labiau pačios epochos nuopelnas, tačiau prezidentė gali pristabdyti arba paspartinti procesą. Prezidentės vaidmuo šiuo atveju, manyčiau, buvo spartinantis – taigi pozityvus. O didžioji bėda, kuri gresia Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos tapatybės praradimu, etnodemografine dezintegracija, – tai didžiausia Europoje emigracija. Socialinė ir ekonominė Lietuvos raida yra pavojinga. Didelis skirtumas tarp turtingiausių ir neturtingiausių. Spartesnis visuomenės senėjimas. O dabar, kai trūksta darbo jėgos, didėja imigracija. Ir ukrainiečių, ir kitų. Tai tokia imigracija, kurios Lietuva jau nesuvirškins“, – sakė A.Kulakauskas.

Antanas Kulakauskas

Profesoriaus teigimu, Lietuvos tapatybės pasikeitimas, toks, kokio nebuvo sovietiniais laikais, kai pavyko išvengti to, kas nutiko Latvijoje, tampa neišvengiamas. „Ukrainiečiai nors ir draugai, bet Lietuvoje jie kalba rusiškai. Kokiai kultūrai jie atstovauja? Rusakalbei. Taigi, per vieną galą išeina, per kitą – ateina. Ir dėl mūsų pačių kaltės. Tad šia prasme prezidentė, manau, nepadarė to, ką galėjo padaryti. Aišku, tai pirmiausia Vyriausybės ir Seimo veiklos uždavinys, bet jinai, turėdama tokius aukštus reitingus, tokį pasitikėjimą, galėjo inicijuoti būtinus pasikeitimus. Tačiau nieko nepadarė, kad priverstų kitas valdžios šakas veikti“, – teigė A.Kulakauskas.

„Viskas praeina, – filosofiškai apibendrino profesorius. – Na, bus kitokia Lietuva, ne tokia, kaip buvo. Bet man labiausiai užkliūva, kad mūsų patriotizmo retorika yra vienokia, o politika tam patriotizmui visiškai neatliepia. Žodžiais, o ne darbais mes mylime tėvynę tokią, kokią ją vaizduojame. Darbais mes tokios tėvynės nemylime. Ir neįvardijame, kokios mes jos norime. Tai man labiausiai nepatinkantis dalykas.“