Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Karininkas, nesvajojęs juo būti

Bijodama suklysti vardindama ankstesnes ir dabartines buvusio kėdainiečio Gintaro BAGDONO pareigas, paprašiau, kad tai padarytų jis pats. O jos iš tiesų daro įspūdį. Tiesa, paradoksalu, bet karininku Gintaras būti niekada nesvajojo ir netgi buvo priešiškai nusiteikęs. Tačiau likimas iškrėtė pokštą ir didžiąją savo gyvenimo dalį jis paskyrė su kariuomene ir krašto apsauga susijusiai veiklai.

Nuo 1991 metų G. Bagdonas tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Šiuo metu yra Lietuvos krašto apsaugos ministerijos (KAM) deleguotas tarnybai NATO kaip NATO sąveikos karininkas Sakartvele.

„Tarnybą pradėjau eiliniu neetatiniu savanoriu tuometinėje Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT). Prisiekiau Atkuriamajame Seime 1991 m. sausio mėn. Vėliau, nuo 1991 m. rugsėjo mėn., tapęs profesinės karo tarnybos kariu, per 28 metus tarnavau bene 15-oje pozicijų. Kaip ir visi karininkai esu kas 2–4 metus rotuojamas į skirtingas pareigas įgyjant vis naujos patirties. Su patirtimi didėja ir atsakomybė, pareigos bei karinis laipsnis – nuo leitenanto iki pulkininko“, – apie savo pareigas pasakoja pašnekovas.

Pradžioje, pasak G. Bagdono, jis tarnavo skirtingose Krašto apsaugos savanorių pareigose.

„1994–1995 m. dalyvavau Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje Danijos bataliono sudėtyje Kroatijoje, 1995–1998 m. paskirtas gynybos atašė Latvijoje ir Estijoje, 2001–2007 m. buvau Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM direktoriumi (departamentas vykdo žvalgybą gynybos srityje ir atsakingas už karinę kontržvalgybą), 2007–2010 m. buvau ES karinio štabo žvalgybos direktoriumi, o vėliau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininku. 2012 m. krašto apsaugos ministro sprendimu, buvau deleguotas darbui į Užsienio reikalų ministeriją ir pastarosios buvau paskirtas Lietuvos specialiosios misijos Afganistane vadovu. Kabule dirbau dvejus metus.

2014 m., vis dar kaip Lietuvos diplomatas, keletą mėnesių buvau deleguotas darbui į ES delegaciją Ukrainoje įvertinti šios šalies teisėsaugų ir saugumo institucijų situaciją ir poreikius, ruošiant ES misiją, padėsiančią reformuoti Ukrainos teisėsaugos institucijas. Prieš išvykstant dirbti į Tbilisį, nuo 2014 m. buvau NATO energetinio saugumo kompetencijos centro direktoriumi“, – apie profesines vingrybes pasakoja G. Bagdonas.

Gintaras Bagdonas džiaugiasi turėjęs galimybę Ghoro provincijoje pamatyti unikalų islamo kultūros paminklą – Džamo (Jam) minaretą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Gintaras Bagdonas džiaugiasi turėjęs galimybę Ghoro provincijoje pamatyti unikalų islamo kultūros paminklą – Džamo (Jam) minaretą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Tarnaudamas krimto ir mokslus

„1991 m. baigiau Kauno technologijos universitetą, inžinerines studijas, 2006 m. – Vilniaus universitetą, kur įgijau politikos mokslų magistro laipsnį, 2003 m. baigiau NATO koledžo vyriausiųjų štabo karininko kursus, mokiausi daugybėje mokymo įstaigų, susietų su saugumo ir gynybos sritimi, Lietuvoje, Danijoje, Didžioje Britanijoje, Estijoje, JAV, Prancūzijoje ir Vokietijoje“, – pasakojo pašnekovas.

– Ar buvote tas berniukas, kuris vaikystėje svajojo tapti kareiviu, policininku, gaisrininku?

– Mano vaikystėje Lietuva nebuvo laisva, neturėjo savo kariuomenės, tad nesvajojau ir apie kario profesiją. Vaikystėje vienu metu norėjau būti dailės mokytoju, kitu metu –statybininku, bet niekada kariu.

Dar daugiau, būdamas KTU studentu, buvau nusiteikęs prieš karinės disciplinos dėstymą studentams ir prisidėjau prie 1989 m. vykusių studentų protestų, reikalaujančių panaikinti karinę katedrą. Protestuodami prieš sovietų karių smurtą 1989 m. balandžio 9 d. Tbilisyje, kurių metų žuvo daug taikių protestuotojų, kartu su vienu bičiuliu 1989 m. birželio mėn. išsiuntėme pareiškimą SSRS gynybos ministrui į Maskvą, kuriuo atsisakėme karinės priesaikos, duotos būtinosios karinės tarnybos metu 1984 m., ir tuo pačiu atsargos kario statuso. Kartu išsiuntėme į Maskvą ir SSRS karinius bilietus.

– Tad kaip atsitiko, kad tapote karininku? Juk baigėte KTU Energetikos fakultetą.

– Studijuodamas, dar 1988 m. rudenį, prisijungiau prie Sąjūdžio žaliaraiščių būrių, kurių užduotis buvo saugoti Sąjūdžio renginius. Būdamas žaliaraiščiu 1991 sausio įvykių metų, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, atvykau į Vilnių. Prisijungiau prie Parlamento gynėjų, kur prisiekiau ginti Lietuvą, tapau tuometinio Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriu. Pertraukose tarp budėjimų 1991 m. kovo–birželio mėn. baigiau universitetą, net buvau trumpai įsidarbinęs Anykščiuose inžinieriumi, tuomet dar ketinau tarnauti neetatiniu savanoriu ir dirbti pagal KTU įgytą specialybę. Tačiau 1991 m. rugpjūčio 19 d. įvykęs pučas Maskvoje ir dėl to sekę įvykiai Lietuvoje pakoregavo planus. Pasiprašiau priimamas į besikuriančią Krašto apsaugos tarnybą. Tapau profesionaliu kariu.

– Jūsų pareigose žodis NATO verčia suklusti. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, už ką esate atsakingas ir ką veikiate Sakartvele bei ką prieš tai veikėte Lietuvoje?

– Būdamas NATO sąveikos karininkas Sakartvele (anglų k. NATO Military Liaison Officer to Georgia), esu atsakingas už NATO ir Sakartvelo institucijų tarpusavio bendradarbiavimą gynybos srityje ir už ryšių gynybos srityje vystymą bei koordinavimą. Sakartvelas siekia tapti Aljanso nariu, stiprina savo šalies saugumą, taip pat prisideda prie regiono saugumo stiprinimo. Tuo tikslu modernizuoja ir stiprina savo šalies gynybos pajėgumus, siekia reformuoti  institucijas, užtikrinant šalies demokratinį vystymąsi. Tuo tarpu NATO ir Aljanso šalys padeda Sakartvelui teikdamos įvairiapusę paramą. Kadangi yra daug šios paramos dalyvių (t.y. bendradarbiauja daug NATO institucijų ir Aljanso valstybių), įgyvendinama daug programų, atsiranda koordinavimo būtinybė, taip pat ir atstovavimo – esu NATO karinio štabo karinis atstovas šioje šalyje.

Prieš šias pareigas nuo 2014 m. rugpjūčio buvau NATO energetinio saugumo kompetencijos centro direktoriumi. Centras įsteigtas 2012 m. Vilniuje, akredituotas NATO, jam suteiktas tarptautinės institucijos statusas. Centro darbe dalyvauja atstovai-ekspertai iš 12 valstybių.

– Jei neklystu, esate vadovavęs ir specialiajai misijai Afganistane. Nebaisu buvo vykti į karštą tašką?

– Nuo 2012 m. liepos iki 2014 gegužės mėn. vadovavau Lietuvos Specialiajai misijai Kabule, Afganistane. Pats pasiprašiau paskiriamas į šias pareigas. Džiaugiausi, kad mano prašymui pritarė. Krašto apsaugos ministro įsakymu buvau deleguotas diplomato darbui į Užsienio reikalų ministeriją. Regis, esu vienintelis Lietuvoje karininkas, turintis darbo patirties Užsienio reikalų ministerijoje.

Herate Mėlynojoje mečetėje su imamu ir muziejaus direktoriumi. / Asmeninio archyvo nuotr.

Herate Mėlynojoje mečetėje su imamu ir muziejaus direktoriumi. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių įspūdžių, kokios patirties parsivežėte iš Afganistano? Galbūt buvo situacijų, kuomet pasigailėjote ten vykęs?

– Pakankamai išsamiai susipažinau su šio krašto tradicijomis, kultūra. Daugiau nei metus mokiausi farsi (persų) kalbos, kurios dialektas Afganistane vadinasi Dari. Farsi kalba yra turtinga, tokia pati sena kaip ir lietuvių, priklauso Indoeuropiečių šeimai. Daug keliavau po kraštą, keletą kartų lankiausi senajame persų mieste Herate, kuriame su vakarų šalių pagalba atstatyti karalių rūmai – citadelė ir įspūdingo grožio bei didybės mėlynoji mečetė, kuri buvo sugriauta per sovietų okupaciją. Darbo reikalais dažnai lankydavausi Čagčarane ir Kandahare, esu aplankęs Mazaršaryfą, buvau daugybėje kitų miestelių ir miestų. Ghoro provincijoje buvau nuvykęs prie unikalaus islamo kultūros paminklo – Džamo (Jam) minareto.

Deja, Afganistane nuo 1979 m. (Sovietų invazijos pradžios) vyrauja smurto kultūra. Ši valstybė yra viena iš lyderių tarp pavojingiausių pasaulio šalių. Todėl įvairių situacijų pasitaikė. Tokiais atvejais, vykstant išpuoliams, pakilęs adrenalinas nuslopina baimę. Skaudžiausia buvo, kuomet žuvo žmonės, kuriuos gerai pažinojau.

Kita vertus, dauguma afganų pasižymi išskirtiniu svetingumu. Kultūriniai skirtumai ir stebino, ir žavėjo. Pavyzdžiui, vienas iš didesnių skirtumų tarp mūsų europietiškos ir afganų kultūrų yra laiko matavimas ir jo suvokimas. Afganistane žmonės naudojasi senuoju persišku (mums žinomu kaip horoskopų) kalendoriumi. Afganistaniečių savaitė baigiasi penktadieniu, šeštadienis – pirma darbo diena. Tiesą sakant, jie laiko nelabai skaičiuoja. Kultūrinius skirtumus vaizdžiai iliustruoja vienos iš didžiausios Afganistano tautos puštūnų patarlė: „Jūs, vakariečiai, turite laikrodžius, o mes – laiką“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate labai daug pasiekęs ir įspūdingą karjerą padaręs kėdainietis. Tačiau Jūsų kuklumas žavi. Jūs teigiate, jog tai tiesiog nuoseklaus ir mylimo darbo rezultatas. Kaip manote, ar tikrai užtenka tik mėgti tai, ką darai, kad gyvenime pasiektum kažko daugiau nei statistinis lietuvis?

– Mėgstamas ir nuoseklus darbas, kartu su nuolatiniu mokymusi, kompetencijos plėtimu yra išankstinė sėkmingos profesinės veiklos sąlyga. Man pasisekė dar ir todėl, kad dėl istorinių aplinkybių įtakos tapau karininku. Krašto apsaugos sistemoje (KAS) Lietuvos kariuomenės karininkų karjera yra planuojama ir karininkai yra skiriami į pareigas, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, patirtį, kompetenciją, dalykines, profesines savybes, turimus lyderystės gebėjimus ir kaip šios kompetencijos atitinka reikalavimus konkrečiai pareigybei. Žodis „pareigybė“ reiškia atsakomybę už atliekamą darbą, o karininkui-vadui dažniausiai dar ir už žmones. Kariai yra nuolat ruošiami ir ugdomi ne tik per rotacijas, suteikiant jiems papildomos patirties ir kompetencijos, bet ir tiesiogiai investuojant į jų mokymus ir išsilavinimą. Be to, Lietuva yra glaudžiai susieta su NATO, o taip pat ir ES, kurių struktūrose dirbant ir dalyvaujant misijose ar operacijose mūsų kariams atsiveria dar didesnės tobulėjimo galimybės. Turėjau garbės 2006 m. būti Europos Sąjungos karinio komiteto atrinktam 3 metų kadencijai ES karinės žvalgybos direktoriumi. Ši pozicija kartu buvo ir Lietuvos KAS institucijų įvertinimas.

– Gintarai, kas Jus sieja su Kėdainiais?

– Gimiau Kėdainių rajone, Mantviliškio kaime, kur praleidau pirmuosius beveik septynerius savo gyvenimo metus. Vėliau, tėvams persikėlus į Anykščius, tapau anykštėnu. Taigi, turiu dvi tėviškes (šypsosi). 1980 m. grįžau į Kėdainius, kur iki 1983 m. mokiausi Kėdainių vidurinėje profesinėje technikos mokykloje.

– Šiuo metu gyvenate ir dirbate Sakartvele. Minėjote, jog porai savaičių buvote grįžęs atostogų į Lietuvą. Ar aplankėte Kėdainius?

– Deja, nepavyko. Mama gyvena Anykščiuose, kiti artimieji taip išsibarstę po Lietuvą ir pasaulį, o Kėdainiuose artimų giminaičių nebeturiu.  

– Galbūt tada turite kokių nors ypatingų prisiminimų iš šio miesto?

– Prisimenu įvairių akimirkų iš vaikystės Mantviliškio kaime ir mokymosi laikotarpio Kėdainiuose 1980–1983 m. Vaikiškus atsiminimus sunku perteikti, tiesiog prisimenu šiltą, jaukų ir nerūpestingą gyvenimą trobelėje netoli geležinkelio. Iš vėlesnio moksleiviško gyvenimo Kėdainiuose prisimenu lietuvių kalbos mokytoją, kuri subtiliai diegė mums meilę kraštui per papročius ir kalbą. Gaila, iš atminties išsitrynė jos pavardė.

– Dažnai manoma, jog profesinių aukštumų pasiekę žmonės nėra patys geriausi šeimose, nes jų paprasčiausiai ten trūksta. Koks Jūs esate vyras, tėtis, sūnus?

– Pripažinsiu, tiesa. Retai matau daugelį savo artimųjų, daugiau kaip pusę savo profesinės karjeros laikotarpio praleidau ne Lietuvoje. Stengiuosi palaikyti ryšius su dukromis, mama, turiu ir du anūkus. Tačiau bendravimas vyksta technologinėmis priemonėmis. Žmona Jovita gyvena su manimi Tbilisyje.

Ir vis dėlto man atrodo, jog gyventi šalia Jūsų turėtų būti nelengva – griežta tvarka, dienotvarkė, įsakmus tonas – jokios laisvės ar atsipalaidavimo. Kaip Jums pačiam atrodo, ar lengva Jūsų žmonai su Jumis gyventi?

– Turėtų būti nelengva, bet tikrai ne dėl Jūsų išvardintų priežasčių. Man namai yra ne kareivinės. Sunku save vertinti, bet, manau, ir profesinėje aplinkoje nesu „kareivinių stiliaus“ karininkas, įsakmiai nurodinėjantis pavaldiniams. Dirbdamas pusiau civilinėje aplinkoje, žvalgybos, tarptautinėse ir diplomatinėse institucijose suformavau kitokį vadovavimo stilių, o ir šiuolaikinėje kariuomenėje tiesioginis vadovavimo stilius nėra populiarus. Mano sutuoktinei Jovitai turėtų būti nelengva dėl mano profesinio judėjimo, nuolatinių kelionių, paskyrimo vietų.

– Jūsų darbas iš tiesų yra atsakingas ir reikalaujantis nemažai susikaupimo. Kaip Jūs atsipalaiduojate? Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Kalnuose, vaikščiodamas juose, kopdamas į viršūnes. Jau maždaug 25 metus atostogas leidžiu kalnuose. Kažkas yra pasakęs, jog už kalnus geriau gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai  (juokiasi). Kalnuose fiziškai pavargstu, bet tuo pačiu ir sustiprėju. Kopdami į viršūnes išeiname iš komforto ribų, pastumiame savo galimybių ribas, tuo pačiu stipriname save ir savo valią. Kalnuose kitaip įvertini kasdienybę, buitį, susidėlioji vertybes, kitomis akimis įvertini save ir savo aplinką. Kalnuose pajuntu gamtą, jos grožį. Tačiau kalnams galiu skirti tik dalį atostogų, dažniausiai apie 3 savaites metuose. Kasdieniu laisvalaikiu bėgioju – taip ruošiuosi kalnams, skaitau tiek profesinę, tiek grožinę literatūrą, domiuosi istorija. Lietuvoje buvau pradėjęs domėtis bitininkyste, kelis metus turėjau vieną šeimą, kurios gana gausiai apdovanojo medumi. Deja, išvykdamas į paskyrimo vietą, bites atidaviau bičiuliui. Kartais fotografuoju, dažniausiai kelionėse. Gyvendami Tbilisyje su žmona stengiamės išnaudoti laisvalaikį krašto pažinimui, daug keliaujame.

– Spėju, kad turite dar ne vieną siekiamybę profesine prasme. Gal galėtumėte atskleisti, kokios jos?

– Kadangi jau būsiu pasiekęs įstatyme nustatytą tarnybos amžių, pasibaigus paskyrimui šiose pareigose Sakartvele, ruošiuosi išeiti į atsargą. Tikiuosi atrasti naujas profesines sritis. Manau, galėsiu būti naudingas ten, kur galėsiu pritaikyti savo žinias ir patirtį. Neprofesinių siekiamybių sąrašas ilgas: prabėgti maratoną Vilniuje (esu prabėgęs maratoną tik Kabule), įkopti į mažiausiai bent vieną „aštuntuką“, t.y. aukštesnį nei 8000 m. virš jūros lygio kalną Himalajuose, pakeliauti Andų kalnuose, atnaujinti bitininkystę ir kt.

 

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Rekomenduojami video