Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kalvarijos ūkininkui išseko jėgos – ryšis atsisveikinti su karvėmis

Griežtėjantys reikalavimai smulkius pienininkystės ūkius stumia link bedugnės krašto. Tokių ūkių šeimininkai prisipažįsta esantys piktesni ir atviresni. Pažangų pienininkystės ūkį pasienyje su Lenkija įkūręs 30-metis Karolis Viganauskas tikino šimtu procentų apsisprendęs pasibaigus įsipareigojimams atsisakyti galvijų. Tuščią karvių fermą, ko gero, vyrui beliks paversti sandėliu, kuriame laikys nukultus grūdus ir ūkio reikmenis.

Išmušė iš vėžių

K.Viganausko ūkio fermoje vasario mėnesį mūkė per 50 galvijų, tarp jų–40piendavių.30 iš jų melžiamos, o 10 karvių paskutinį žiemos mėnesį dar buvo užtrūkusios. Taip pat auginami veršeliai. Visais ūkio gyvuliais šeimininkui reikėjo kasdien laiku pasirūpinti. Už kilogramą parduodamo pieno ūkininkui supirkėjai vasarį mokėjo 21,5 eurocento.Jaunas vyras ūkininkauja kartu su savo tėvais, samdomų žmonių neturi.

„Viskas vyksta tam, kad tokius kaip mes būtų galima patraukti į šoną ir nesimaišytume stambiesiems. Vargana pieno kaina,nauji reikalavimai mėšlidėms ir pieno atšaldymui ūkyje man padėjo galutinai apsispręsti“, – aiškino K.Viganauskas.

Iki šiol turima Viganauskų galvijų ferma, į kurią jaunas ūkininkas investavo nemažai lėšų,atitiko lūkesčius. Karolio fermoje nėra nė vieno pririšto gyvulio, visi gyvena palaidi, kaip pats sako, jiems sukurtas komfortas.

Dėmesį skyrė piendavėms

Šiuo metu pagrindiniai Karolio darbai– gyvulių priežiūros rutina ir žemės ūkio technikos paruošimas artėjančiai pavasario sėjai. Technika sena, lūžtanti, bet vis tiek ją reikia paruošti sezonui. Jauną vyrą buvo aplankiusi mintis užsiimti pieno perdirbimu ir atidaryti mažą cechą ūkyje, bet vienas to nepadarytų, neatlaikytų, o ir mokesčiai, patikros „suvalgytų“ dar nepradėjusį dirbti.

Karolis pats melžia karves, o ūkio primilžiai tarp šeimos ūkių– vieni geriausių Kalvarijos savivaldybėje. Kai buvo galimybė, jis daug investavo į pašarus, sėmėsi žinių seminaruose apie gyvulių gerovę, šėrimą, pašarų racioną, kad gyvuliams suteiktų kuo daugiau komforto.

K.Viganausko ūkio karvė per laktaciją duoda arti 7 tonų pieno. Jis pasirinko juodmarges arba holšteinizuotas piendaves. Ūkininkas turi ilgaamžių karvių– vyriausiai jau 15 metų. Ji vis dar duoda pieno ir galbūt sulauks 16 metų. Karolis palygino, kad žemės ūkio bendrovėse karvės produktyvios 3–4 metus, o jo ūkyje – tris kartus ilgiau.

Viganauskų karvių fermoje komfortas sukurtas 50 galvijų.

Trukt už vadžių – vėl iš pradžių?

Karolio ūkyje yra įrengta mėšlidė, bet ji per maža. Ūkininkas pasiskaičiavo, kad viso sezono mėšlo joje niekaip nesutalpintų. Kasmet dalį mėšlo jam tenka išvežti ir sudėti į lauko rietuvę.

K.Viganauskas teigė neįsivaizduojantis, kokio dydžio pagal naujus reikalavimus mėšlidė turėtų būti, kad sutilptų jo ūkyje laikomų gyvulių mėšlas. Aišku viena – tokios didelės mėšlidės be investicijų neįsirengsi, tam reikalingi nauji projektai, su kuriais atsiranda ir paskolos. Statybininkų pasisamdyti nėra kur, o patiems statytis jau per sunkus uždavinys. Anot ūkininko, geriausia išeitis – sustoti.

Viganauskų šeimos ūkis turi ir pieno laikymo patalpą, ir pieno šaldytuvą. Tačiau jame laikyti pamelžtą pieną, pasak ūkininko, ekonomiškai neapsimoka, nes viskas dar labiau pabrangsta, išauga pieno savikaina. Todėl ūkininkas sakė, kad savo šaldytuvo dabar nenaudoja ir nemano, kad juo naudosis ateityje.

Be to, pienovežis gali privažiuoti ne prie kiekvieno ūkio, nes žiemą yra gamtinių kliūčių: daug slidžių pakalnių, ypač kai užlyja, pašąla. Kalvarijos pasienio regionas pasižymi itin kalnuotu reljefu.

Smulkieji pieno ūkiai turi kitą pasirinkimą. Juodelių kaime kooperatyvas pastatė šaldytuvą, į kurį pieną suveža penki šio kaimo ūkininkai. Nuo K.Viganausko ūkio fermos iki kooperatyvo šaldytuvo – apie 400 metrų. „Mums kooperatyvo šaldytuvas beveik ranka pasiekiamas. Tai bendras kooperatyvo šaldytuvas, į kurį supilame savo karvių pamelžtą pieną“, – pasakojo Karolis. Jis teigė, kad tokios sąlygos jį tenkino, viskas buvo gerai.

Laukuose –įvairovė

Karolis deklaruoja 108 ha žemės, kurioje dominuoja pievos, ganyklos. Juodeliuose žemės nenašios, todėl Karolis kviečių sėja nedaug. Pats sako, kad mėgsta eksperimentuoti, todėl augina visko po truputį. Jo ūkio laukuose auginami grikiai, lubinai, ridikai, gerai dera avižos, ankštinės kultūros.

Ant Kalėdų eglutės Karolis prikabino obuolių, burokų, morkų, tačiau tie papuošimai ilgai nesilaikė.

K.Viganausko ūkio pievose būtų galima ganyti mėsinių galvijų bandą, tačiau jam ta mintis nelimpa. Vyras pasakojo, kad yra bandęs auginti mėsinius galvijus, bet teko jų atsisakyti. Jo teigimu, jeigu augini, jų reikia daug ir veislinių – kelių mišrūnų net neverta parduoti. Galviją užaugindavo per dvejus metus, o galvijienos supirkėjai siūlė eurą už kilogramą. Iš to neuždirbsi, tik tiek, kad su jais mažiau fizinio darbo nei su karvėmis.

Maža pieno supirkimo kaina, artėjantys griežtėjantys reikalavimai ir sveikatą alinantis darbas fermoje Juodelių kaimo ūkininko šeimą privedė prie kryžkelės. Jis sakė, kad gyvulius tikrai išsiparduos, o dėl augalininkystės ūkio dar svarstys – kol kas nežino, ką darys su žeme.

„Iš karto visko atsisakyti būtų neprotingas sprendimas, ypač turint įsipareigojimų, bet jeigu nebus išeities, nieko kito nebeliks“, –svarstė jis.

Pragyveno, bet neužsigyveno

Iki ūkininkavimo K.Viganauskas Kauno technologijos universitete studijavo baldų inžineriją ir dizainą, o po studijų dirbo vadovaujamą darbą Ukmergės baldų gamykloje. Kaip pats sakė, prie gyvenimo mieste jam buvo sunku priprasti, jautė trauką kaimui, todėl atsisakė galimybių įsitvirtinti mieste ir grįžo į gimtinę ūkininkauti.

Pasak ūkininko, jam ir jo tėvams neteko badauti, bet prasigyventi nepavyko. Šeima gyvena kukliai, ūkiškai. Jie neturi nei prabangių automobilių, nei modernios žemės ūkio technikos. Karolis suprato, kad yra per jaunas užsisėdėti kaime, todėl neseniai susirado valstybės tarnautojo darbą.

Jo nuomone, smulkieji ūkininkai tikėjosi pokyčių, bet jei jauį valdžią atėję „valstiečiai“ nieko nepakeitė, situacija tik blogės. „Vien kalbų jau užtenka. Jeigu dar lengvatas degalams panaikins... Niekam nerūpi, kad kaime yra darbo jėgos trūkumas. Dauguma dirba sau. Mano tėvams jau per sunku, man taip pat“, – mąstė Kalvarijos krašto pieno ūkio savininkas.

Jaunas vyras apsvarstė ir nutarė, kad pasibaigus finansiniams įsipareigojimams likviduos visus gyvulius. Jam liko išlaukti pusantrų metų. „Dar nemažai, o norėtųsi jau šiandien viską pabaigti“, – prasitarė jis.

Sunkiai atlaikys reikalavimus

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas + foto Vidas-Juodsnukis

Smulkūs pieno ūkiai jau ir dabar sunkiai verčiasi. Pieno supirkimo kainų skirtumas,sakyčiau,yra nesąmoningas, o ir tinkamos sąlygos smulkiesiems nesuteikiamos. Todėl smulkus pieno ūkis Lietuvoje tik egzistuoja, jam neleidžiama atsistoti ant kojų. Teisinė bazė, priežiūra, kontrolė ir reikalavimai –tokie patys kaip didžiausiai fermai, o pagalbos gauti investicijų nėra.

Galiu palyginti. Pernai pavasarį buvome Juodkalnijoje. Ten pieno ūkis įvairių subsidijų gauna apie 80 eurocentų už litrą, nors Juodkalnija dar ne Europos Sąjungoje.Dar 20 eurocentų už litrą gauna pardavę pieną. Taigi, ūkininkai gauna apie 1 eurą už litrą pieno. Pas mus ūkininkas gauna apie 20 eurocentų ir lieka vienas su savo karvytėmis, vargais ir visomis bėdomis.

Nepamatuoti reikalavimai stabdo ūkininkus

Sigutis Jundulas, Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovas Marijampolės regione, Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus vadovas

Griežtėja reikalavimai žaliavinio pieno kokybei, mėšlo tvarkymui. Tai motyvuojama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų reikalavimais. Kai nuvažiuoji į užsienį, tos mėšlo krūvos stovi gražiausiai ir niekas jų nedraudžia... Nesuprantu, kas pasikeis, kai nebus galima žiemą mėšlo sukrauti į tvarkingas krūvas? Juk vasarą judinant ir vežant jį į laukus kaip tik dar daugiau išskyrų–ir metano, ir dioksido. Žiemą žmonės turi mažiau reikalų, todėl gali mėšlą ramiai rikiuoti. Aišku, tvarkingai – įsirengti pagrindą, pasitiesti šiaudų, durpių, padaryti griovelį, kad nenubėgtų srutos. O prieš žiemkenčių sėją šį mėšlą įsiterpti, užsiarti ir turėti gerą organinę trąšą. Bet ne...

Be to, mėšlides irgi ne visi turi. O jas įsirengę dar ne viską padarė pagal naujausius reikalavimus. Juk jose turės būti nurūgštinamų srutų, kad neišsiskirtų metanas, arba jas reikės surinkti. Surinktos srutos turės būti atiduodamos perdirbimui arba pačiame ūkyje iš jų reikės generuoti dujas, kurios būtų parduodamos arba panaudojamos ūkių reikmėms. Bet tai gali padaryti nebent tie, kurie laiko ne mažiau kaip kelis šimtus karvių, nes įrengimai kainuoja nemažus pinigus. Todėl neliks nieko kito, tik nurūgštinti srutas. Specialūs priedai metaną„suriš“ tik trumpam, tad išlaidos smulkiems ūkiams tikrai didės.

Daug problemų kelia ir pieno kokybės reikalavimai. Ūkininkai, melžiantys 10 karvių, vargu ar pirks pieno šaldytuvą. Jie tikrai negalės tiek investuoti, bet tuomet neturės kur dėti pieno. Pieno supirkėjai aiškina, kad daugiau moka tiems, kurie atšaldo pieną, per valandą sunaikina bakterijas. Jei turėsi pieno šaldytuvą ir atšaldysi pieną, ar tikrai už litrą gausi ne 15, o 25 centus?

Rekomenduojami video