Sugebančių ūkininkauti vidutinių ir net smulkiųjų ūkių Lietuvoje yra, tačiau jų sėkmė – išimtys, patvirtinančios taisyklę, kad ne visi ūkininkai sugeba ir ne visi gali rinkoje surasti nišą ir greitai reaguoti. Be valstybės pagalbos (nebūtinai tik finansinės) šimtatūkstantinė smulkiųjų ir vidutinių ūkių armija, kuri išsivysčiusiose šalyse neretai vadinama valstybės stuburu, deja, neišsilaikys. Taigi pasvarstykime – kaip valstybė rūpinasi savo stuburo tvirtumu ir ką turėtų keisti, ko galėtų pasimokyti iš kitų ES šalių.
Trūko ne aktyvumo, bet lėšų
Kartais girdime aiškinimus, kad smulkiųjų ir vidutinių ūkių savininkams trūksta iniciatyvos siekti ES ir valstybės paramos, o jeigu trūksta iniciatyvos, tai jie esą net neverti gauti tokią paramą. Tačiau smulkieji ūkininkai tokio pobūdžio kaltinimus atmetė šių metų kovo – gegužės mėnesiais, kai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės ,,Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį ,,Parama smulkiesiems ūkiams“ net 1 265 ūkiai Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) pateikė beveik dvigubai daugiau paraiškų, nei buvo numatyta lėšų. Paramą (10 mln. Eur) gavo 685 ūkiai, o 580 ūkių savininkams lėšų neliko. Vidutiniškai kiekvienas pareiškėjas galėjo gauti po 15 tūkst. Eur. Stambiųjų ūkių savininkai numotų ranka ir gal net negaištų laiko dėl tokios sumos, o štai smulkieji varžėsi. Tuometinis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys tada žadėjo surengti daugiau šaukimų, tačiau šį pažadą užmiršo.
10 milijonų – daug ar mažai?
Dešimt milijonų eurų pasidalijo 685 ūkiai, bet turėjo teisę gauti beveik šimtas tūkstančių ūkių.
„Tai – lašas jūroje. Mes domėjomės, kiek lėšų smulkiesiems ūkiams skiria kitos ES šalys ir ypač tos, kurios, kaip ir Lietuva, santykinai turi daug smulkiųjų ūkininkų. Taigi, mūsų skaičiavimais, smulkiesiems ūkiams Lietuvoje kasmet turėtų būti skiriama po 25–30 mln. eurų. Tai tikrai nedidelė suma, tačiau tokio dydžio investicijos suteiktų vilčių ir padėtų smulkiesiems ūkiams išsilaikyti rinkoje“, – sakė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis.
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus pabrėžė, kad, skirstant ES ir valstybės paramą, reikėtų griežtai laikytis nusistatyto santykio.
Arūnas Svitojus
„ES suteikia valstybėms galimybę savarankiškai nustatyti, kiek lėšų skirti stambiesiems, ir kiek – smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Deja, iki šiol prioritetas Lietuvoje buvo skiriamas tik stambiausiems ūkiams. Ar tai teisinga? Atlikime visų ūkininkų apklausą, atlikime skaičiavimus – kiek valstybė laimėtų ir kiek pralaimėtų, jeigu iš rinkos išnyktų smulkieji ir vidutiniai ūkiai, kiek tokiu atveju valstybei prireiktų lėšų socialinei paramai? Smulkiuosius ūkius mariname badu ir dar stebimės, kad jie vegetuoja, kad iš jų neišauga arba per mažai išauga perspektyvių ūkių“, – piktinosi A.Svitojus.
Ko tikisi iš ministro?
ŽŪR pirmininkas atmeta kai kurių stambiųjų ūkių savininkų jam keliamus kaltinimus, esą bandydamas palyginti, kiek ES ir valstybės paramos skiriama stambiesiems ir kiek – smulkiesiems ūkiams, jis siekia ūkininkus supriešinti.
„Šeimos ūkis yra kiekvienos ES valstybės žemės ūkio bei kaimo gyvybingumo pagrindas. Tai ne mano išsigalvojimas. Juk ne paslaptis, kad grupelė stambiųjų ūkių iki šiol susišluodavo apie 80 proc. ES ir valstybės paramos. Ar aš, Žemės ūkio rūmų pirmininkas, turėčiau užmerkti akis ir nematyti, kad tokia tvarka žlugdo valstybės žemės ūkį, šimtus tūkstančių ūkininkų, kaimo žmonių?“ – klausė A.Svitojus.
Jis viliasi, kad naujasis žemės ūkio ministras Andrius Palionis daugiau dėmesio skirs smulkiųjų ir vidutinių ūkių plėtrai.
„Tapdamas ministru A.Palionis tai pažadėjo. Tikiuosi, kad taip ir bus. Reikia pasakyti, kad G. Surplys darbą pradėjo orientuodamasis į stambiuosius, pramoninius ūkius, tačiau vėliau jo nuomonė šiek tiek pasikeitė, smulkiesiems buvo numatytos kelios lengvatos, tačiau sisteminių pokyčių atlikti jis nespėjo“, – sakė A. Svitojus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Suvalkų pavyzdys
Kai kalbame apie ES paramą, kalbame apie Kaimo plėtros programą. Taigi šiame pavadinime tarsi užkoduotas valstybės siekis. Kaimo plėtra galima tik dalyvaujant vidutiniams ir smulkiesiems ūkiams ir neįmanoma, jeigu žemės ūkyje liktų tik tūkstančius hektarų valdantys keli šimtai ūkių.
„Neseniai lankiausi Lenkijoje, susitikau su Suvalkų krašto ūkininkais, su Olecko žemės ūkio kooperatyvo, kuris turi pieno perdirbimo įmonę, atstovais. Kooperatyvas turi per penkis šimtus narių. Sužinojau, kad Suvalkų krašte per 80 proc. žemės priklauso pienine gyvulininkyste užsiimantiems ūkiams. Smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų rankose yra ir perdirbimas, ir prekyba pieno produktais. Taigi ūkininkai uždirba ne tik iš gamybos, bet ir kurdami didesnės pridedamosios vertės produktus. Lietuvoje, deja, vyrauja augalininkystė, o didžiąją dalį grūdų, t. y. žaliavą, eksportuojame, taigi pridedamąją vertę susikuria kiti“, – pasakojo ŽŪR pirmininkas.
Kitas niuansas – net apie 90 proc. Suvalkų krašto ūkininkų dalyvauja kooperatyvuose.
„Todėl ir išsilaiko rinkoje 30–40 karvių turintys šeimos ūkiai. Lietuvoje tokie pienininkystės ūkiai jau laikomi neperspektyviais. Lenkijoje iki 30 melžiamų karvių turintys ūkiai sudaro net 4/5 visų pienininkystės ūkių ir tik 1/5 ūkių yra stambesni. Ir visiems užtenka vietos po saule“, – sakė A.Svitojus.
Beje, rugsėjo 26 d. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje vyks tarptautinė konferencija „Tvarus mažų ūkių vystymas“, kurioje dalyvaus net 22 šalių atstovai. Pranešimą konferencijoje skaitys ir A.Svitojus.
Smulkiųjų užnugaris
Pasak LŠŪS vadovo Vido Juodsnukio, smulkiųjų ūkių interesus šiuo metu gina tik LŠŪS ir ŽŪR. Ir Lietuvoje, ir ES. Tačiau labai tikėtina, kad LŠŪS praras galimybę dalyvauti ES šalių smulkiųjų ūkininkų interesus ginančios ELO organizacijos veikloje.
„Priežastis paprasta – reikalaujama, kad iš LŠŪS narių mokesčio išlaikytume etatinį darbuotoją, kuris rūpintųsi tarptautiniais reikalais. Mes nustatėme simbolinį nario mokestį, todėl tiesiog neturime finansinių galimybių įdarbinti kvalifikuotą darbuotoją“, – aiškino V.Juodsnukis.
Tiesa, 50 proc. lėšų gali skirti valstybė (anksčiau skirdavo 80 proc.), tačiau, net kukliausiais LŠŪS skaičiavimais, tiek paramos neužtenka.
„Taigi, nors esame šios organizacijos nariai, aktyviai dalyvauti veikloje neturime galimybių. Pavyzdžiui, šį pavasarį savo lėšomis dalyvavome ELO surengtame pasauliniame forume“, – sakė LŠŪS vadovas.
Siūlo pertvarkyti
LŠŪS pirmininkas V. Juodsnukis neseniai susitiko su savo organizacijos atstovais 20-yje rajonų.
„Nors bendraujame nuolat, tačiau tokie susitikimai padeda jausti pagrindinius sistemos trūkumus. Šįmet smulkieji ūkiai gavo šiek tiek ES ir valstybės paramos, tačiau toks atsitiktinis finansavimas padėties negali pakeisti ir nepakeitė – kaimai tebenyksta net ten, kur galėtų gyvuoti“, – sakė V.Juodsnukis. Kitas informacijos ir smulkiųjų šeimos ūkininkų nuotaikų šaltinis – populiarus šeštadieninis ūkininkų turgelis prie Kauno pilies. Jis atsirado LŠŪS iniciatyva.
„Galiu palyginti. Lankydamasis Slovėnijoje, Austrijoje bei Lenkijoje atkreipiau dėmesį į smulkiųjų ūkininkų konsultavimo niuansus. Lietuvoje kartais bandoma aiškinti, kad smulkieji ūkininkai nesugeba pretenduoti į ES paramą. Jeigu nesugeba, tai ir neverta duoti. Kai kurie nesugeba, tačiau kodėl nesugeba? Todėl, kad valstybė smulkiesiems ūkininkams konsultuoti neskiria dėmesio“, – padarė išvadą V.Juodsnukis.
LŠŪS vadovo nuomone, Vyriausybė ir Žemės ūkio ministerija paleido iš rankų Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą.
„Šios tarnybos pavadinimas neatitinka turinio. Jokia ji ne Lietuvos. Ji – stambiųjų ūkių konsultavimo tarnyba. Jos dalininkės yra Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio bendrovių asociacija ir Žemės ūkio ministerija, taigi – valstybė. Valstybė teikia šiai tarnybai finansinę paramą, tačiau kas tomis paslaugomis naudojasi? Stambieji, turtingiausi ūkiai. Tegul naudojasi, tačiau smulkieji ūkininkai šiomis paslaugomis pasinaudoti neturi galimybių“, – teigė V.Juodsnukis.
Kokia išeitis?
„Valstybė turi skubiai parengti modelį, pagal kurį kvalifikuoti specialistai kiekvieną ES paramos siekiantį smulkųjį ūkininką konsultuotų, ką jis turi atlikti ir kaip tai padaryti. Tokia tvarka galioja Austrijoje bei Lenkijoje“, – siūlė LŠŪS vadovas.
Komentarai
Investicijas stabdo biurokratizmas
Mindaugas Pekarskas, jaunasis ūkininkas iš Antaliežių kaimo (Molėtų r.)
Ar gali smulkusis ūkis išsilaikyti? Sunkiai. Ekologiškai ūkininkauju 50 ha ūkyje, auginu mėsinius galvijus, tačiau pastaruoju metu supirkimo kainos krito, perdirbėjams, deja, nereikia kokybiškos mėsos. Koks mano ūkis bus ateityje? Tai priklausys nuo valstybės žemės ūkio politikos. Šiuo metu ūkininkauju ateičiai – investuoju visus uždirbtus pinigus. Noriu investicijoms gauti ir ES bei valstybės paramą, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad vis dar daug biurokratizmo. Štai projektą pateikiau gegužės mėnesį, o iki šiol nėra jokios žinios – ar patvirtino projektą, ar jis užkliuvo dėl kokios nors priežasties. Nesiteirauju, nenoriu jų erzinti. Tačiau mane jau spaudžia tiekėjai, sako, kad jau reikia pasirašyti sutartį, nes atėjo laikas keisti kainas. Bet aš negaliu pasirašyti, nes nežinau, ar gausiu paramą. Tikriausiai turėsiu keisti savo planus.
Nauda valstybei ir šeimos ūkiams
Gintaras Kavaliauskas, ūkininkas iš Parėčėnų kaimo (Alytaus r.)
Turiu augalininkystės ūkį. Augalininkystė yra daugiau sezoninis verslas, javus nupjovei, gauni pajamas ir ruošiesi kitam sezonui. O norisi kažkuo užsiimti ir vėlyvą rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį. Dirbi, galvoji, taip ir kyla minčių. Sumaniau gaminti biokurą – granules iš šiaudų. Kai kurie specialistai pataria šiaudus naudoti dirvos struktūrai gerinti, tačiau įsitikinau, kad užtenka juos naudoti kas kelerius metus. Pasinaudojau ES ir valstybės parama, įsigijau būtinos įrangos granulėms gaminti. Lyg ir būtų papildomas verslas, papildomos pajamos, tačiau atsivėrė ES rinka Ukrainai, todėl granulės tiek atpigo, kad konkuruoti tapo nebeįmanoma. Aš suradau rinką Šveicarijoje, tačiau daugelis ūkininkų nutraukė biokuro gamybą. Kokia išeitis? Šiaudų granulėmis galėtume žiemą šildyti miestus ir miestelius. Kai kurie miestai taip ir daro, bet tik kai kurie. Reikia, kad šia problema susidomėtų Vyriausybė. Juk turime puikią galimybę mažiau importuoti degalų ar dujų, o panaudoti turimas žaliavas ir iš augalininkystės gauti didesnę pridedamąją vertę. Tai būtų naudinga šeimos ūkiams. Jeigu nieko nedarysime, tai po metų kitų ūkininkai iš šiaudų nebegamins biokuro.