„Jeigu nenorite įgyti priklausomybės – nepirkite šios duonos“, – juokaudamas man sako eilėje prie Nerijaus Kriaučiūno iš Ukmergės rajono duonos laukiantis pirkėjas. Ragaišiai, ruginė duona, pyragai be cukraus, su razinomis garuoja iš dėžių. Ūkininkų turgelyje prie Kauno pilies žmonės renkasi nusipirkti autentiškos, neseniai iš duonkepės krosnies ištrauktos duonos. Lojalūs pirkėjai žino, kad Nerijų iš Mikėnų kaimo ras toje pačioje vietoje. Jis čia prekiauja nuo pat turgelio įsikūrimo – daugiau nei 8-erius metus.

Nerijau, akivaizdu, jog turite didelį klientų ratą, iš kur apie Jus sužino? Nematau nei lipdukų ant automobilio, nei plakatų, pagaliau, net prekės ženklo ant produkto pakuotės – tiek daug marketingo galimybių produktų pardavimams. Tad iš kur ta nesibaigianti eilė?

Tiesą sakant, į reklamą niekada neinvestavau, nes per 17 veiklos metų susikaupė lojalių pirkėjų ratas. Matote, visi ateina su šypsena, jau žinodami, kokios duonos ar ragaišio norės. Ketvirtadieniais prekiauju „Tymo“ turgelyje, šeštadieniais – turgelyje prie Kauno pilies. Labai retai, galbūt blogu oru, grįžtu į Ukmergę su dalimi neparduotos produkcijos, tačiau dažniausiai namo vežuosi tuščias dėžes. Galiausiai patys turgelių prekybininkai ateina pas mane nusipirkti duonos artimiausiai savaitei. Taigi, mano pagamintos produkcijos pardavimams reklamos tikrai nereikia.

N.Kriaučiūnas: „Asmeniškai siekiu autentiškumo, tradiciškumo. Žmonės žino, jog viską gaminu rankomis ir kepu krosnyje.“

Jūsų kepama duona – sertifikuota tautinio paveldo ženklu. Ar išnaudojate šį savo pranašumą?

Buvau vienas pirmųjų Lietuvoje sertifikuotų amatininkų, kepančių duoną pagal tautinio paveldo reikalavimus. Duoną kepu iš savo užaugintų rugių miltų, pagal senuosius močiutės receptus, todėl juose nėra cukraus ar kokių pridėtinių kildinančių medžiagų. Duona kildinama natūraliu raugu mediniuose kubiluose, minkoma rankomis ir kepama malkomis iškūrentoje krosnyje.

Niekada nesinaudojau tautinio paveldo ženklais kaip papildoma reklama. Šiandien sertifikuotų duonos kepėjų jau labai daug, įvairiausios įmonės pagamina vieną ar du tautinio paveldo duonos receptus ir prekiauja itin plačia produkcija po tautinio paveldo vėliava. Asmeniškai siekiu autentiškumo, tradiciškumo. Žmonės žino, kad viską gaminu rankomis ir kepu krosnyje – tokio įrodymo man pakanka. Kita vertus, norėtųsi valstybės lygmeniu skirti didesnį prioritetą šiam klausimui. Pavyzdžiui, Kaziuko mugėje nebeprekiauju, nes tiesiog negaliu įpirkti geros vietos. Taip pat nesinori būti suplakamam su kitais tautinio paveldo duonos kepėjais vienoje vietoje.

Kuo Jums ypatingas duonos kepimo procesas?

Procesas sunkus, imlus laikui, monotoniškas, bet rezultatas džiugina, ypač kai gauni grįžtamąjį ryšį. Draugiškas kontaktas, pokalbiai su pirkėjais man yra viena maloniausių proceso dalių ir atsipalaidavimo būdų. Nevengiu nepatogių klausimų ar kritikos. Duonos kepimo procesas nėra mechanizuotas, todėl ne visada išeina viskas nuostabiai ir vienodai. Iš vieno lauko grūdai – vienoks rezultatas, iš kito – kitoks. Ar miltai labiau brinksta, ar skysta – ilgas duonos tešlos pažinimo procesas. Pakeitus grūdus jį sudėtinga „pagauti“ net patyrusiam duonos kepėjui. Todėl visada teikiu prioritetą savo užaugintiems grūdams, kuriuos gerai pažįstu. Pavyzdžiui, 2017-ieji buvo vieni sudėtingiausių metų, kai po 20 cm vandens sluoksniu nuskendo pusė mano derliaus. Pirmiausia buvo sunku rasti ekologinį ūkį, kuris tiektų miltus mano kepamai duonai, taip pat kiekvieną kartą iš naujo perprasti grūdą.

Ar įmanoma pragyventi iš duonos kepimo?

Pragyventi tikrai įmanoma, tačiau ši veikla be žemės ūkio greičiausiai nepavyktų. Šiuo metu turiu 49 ha žemės, esu smulkusis ūkininkas. Vienas dirbu visus darbus: auginu grūdus, avis, mėžiu ir tręšiu žemę. Manau, kad ekologinis ūkis turi būti mišrus, todėl pradėjau auginti avis, naminius paukščius. Daugelis galvoja, kad reikia susikoncentruoti į vieną dalyką, bet smulkiam ūkiui išgyventi reikalingos kelios veiklos, kurios viena kitą papildo. Beveik visus užaugintus rugius ir kviečius sunaudoju duonai, pyragams, ragaišiams kepti, o visus kitus grūdus – pašarams ir lesalams. Avių mėšlą naudoju ekologinio ūkio laukams tręšti.

N.Kriaučiūno duona, kepama pagal autentišką senovinį receptą, žinoma ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams.

Aviena – nišinis produktas. Kokios naudos iš to gaunate?

Turiu nemažą šeimą. Reikėjo galvoti, iš kur gauti kokybiškos mėsos savo poreikiams. Tačiau, kaip parodė praktika, vis daugiau žmonių ieško ekologiškos mėsos. Jos poreikis stipriai auga, todėl ateityje planuoju pasistatyti skerdyklą ir nedideliais kiekiais pardavinėti avieną ir ėrieną. Kai kam ši veikla nepasiteisino. Žinoma, aviena – nišinis produktas. Tačiau auginu ne pramonines, o Romanovo veislės švelniakailes. Jų mėsa skani, nėra per riebi. Šiuo metu auginu apie 100 šios veislės avių.

Žinau, kad duonos kepimo amatą paveldėjote iš močiutės. Kaip manote, ar pavyks perduoti šią tradiciją būsimoms kartoms?

Su žmona auginame tris berniukus. Net neįsivaizduoju, ar kuris norėtų kepti duoną. Būdamas tokio amžiaus, pats negalvojau, kad norėčiau perimti tokį amatą. Kokiais keliais pasuks – neaišku. Vyriausiasis jau svarsto, kurią kryptį pasirinkti. Tuo tarpu duonai kepti aukštojo mokslo nereikia, svarbiausia – noras. Tačiau labai norėčiau, kad vienas iš sūnų perimtų šeimos amatą.

Jeigu būtų galimybė plėstis, tarkime, atidaryti parduotuvėlę, tiekti duoną kokiam dideliam prekybos centrui, ar fiziškai būtų įmanoma? Gal kada gavote panašių pasiūlymų?

Pasiūlymų buvo, tačiau juos vertinu skeptiškai. Dažnai ne dėl savęs, o dėl mano produkto vartotojo. Tarpininkai nori uždirbti daugiau nei gamintojas, o galutiniam vartotojui prekė pabrangsta 100 proc. Taip pat norint didinti pajėgumus, reikalinga kita kepykla, nes manojoje gali apsisukti vos vienas žmogus. Taigi, naujas pastatas reikalautų daug investicijų. Žinoma, plėstis norėtųsi su siekiamybe, kad nebūtų prarastas autentiškumas mechanizuojant tam tikrus procesus. Šiuo metu mano duona minkoma rankomis, taip pat turėtų išlikti tradicinis duonos kepimas malkomis kūrenamoje krosnyje. Kažkada galvojau, kad investuosiu į plėtrą, bet dabartinė situacija labai nestabili. Jeigu valstybės lygmeniu atsiras pokyčių, parama ekologiniams ūkiams, įskaitant uždarbius darbuotojams, mokesčius, tikrai svarstysiu galimybes. Kol tų pokyčių nematyti, nesinori rizikuoti savo šeimos finansine ateitimi.

Duoną kepate labai daug metų, ar keičiasi lietuvių skonis?

Negalėčiau kalbėti bendrai, tačiau galiu pasakyti, kaip keičiasi mano pirkėjas. Ryški tendencija, kad žmonės nori atsisakyti cukraus. Dabartinė mano produkcija yra be cukraus. Anksčiau kepiau pyragą su cukrumi, bet klientų pageidavimu teko jo atsisakyti. Man tai nebuvo problema. Lojalus pirkėjas ateina pas mane, nes žino, kokį produktą gaus. Žinoma, tautinio paveldo duona neturi būti pasaldinta, nekepu duonos su sėklomis arba riešutais. Noriu likti prie to tradicinio kepinio. Visa, kas geriausia, jau sugalvota. Pagal senuosius receptus galima įdėti kmynų. Visgi pats jų nemėgstu. Iki šiol buvo tik vienas žmogus, kuris paprašė duonos su kmynais.

2019 metais Lietuvoje vyko tarptautinis projektas „Taikos duona“, kurį organizavo Žemės ūkio rūmai. Net 12 šalių užsienio delegacijoms buvo įteikta Jūsų kepta duona. Simboliška, bet būtent Jūsų kepta duona buvo pašventinta ir perduota užsienio ministrams ir žemdirbių savivaldos lyderiams. Tapote Lietuvoje kepamos duonos ambasadoriumi.

Labai smagu, kad Žemės ūkio rūmai pasirinko mane ir mano gaminamą duoną. Man tai didelis įvertinimas. Kai kažkas tavęs ieško, tenka reprezentuoti šalį. Tai didžiulė paskata daryti tai, ką darai, ir investuoti toliau. Teko ne kartą pristatyti savo kepamą duoną užsieniečiams – mano kepama duona nukeliavo į daugybę pasaulio šalių. Niekada savęs nereklamavau ir niekam nesisiūliau, tiesiog mane patys suranda, matyt, sklinda kažkokia logiškai nepaaiškinama energija. Štai mano duonos receptas pateko į vienos lenkų rašytojos knygą. Man tai didelė garbė. Į mano organizuotas edukacijas buvo atvažiavę du japonų kilmės fotografai iš Prancūzijos bei vyriausioji žurnalo redaktorė, kuri su didele pagarba domėjosi mūsų tautinio paveldo duonos kepimo ritualu. Buvo atvažiavę anglai, prancūzai, vokiečiai ir netgi Australijos lietuvis, kuris pas mane mokėsi amato ir dabar pats Australijoje kepa lietuvišką duoną. Jeigu būtų galimybė, mielai atidaryčiau duonos kepyklėlę užsienyje, tik vienas to niekaip nepadaryčiau. O savo žiniomis ir patirtimi man patinka dalintis.

Ar edukacijos – dar viena papildoma veikla šalia ūkininkavimo ir duonos kepimo?

Šiuo metu edukacijų nevykdau, nes fiziškai neturiu laiko. Tam reikėtų papildomo žmogaus. Svarbiausia atnaujinti sodybos infrastruktūrą, pačią kepyklą. Tikiuosi, kad ateityje pavyks šią veiklą atkurti. Nors iš šios veiklos negaunu labai didelės finansinės naudos, norisi pasidalinti savo žiniomis su kitais, puoselėti tautiškumą, senąsias tradicijas, papasakoti apie ankstesnį gyvenimą kaime. Galėčiau ne tik kepti duoną, bet ir pagaminti senovinių patiekalų, pavyzdžiui, mano močiutės bulvinį patiekalą – „tarkavotą košę“, kepamą specialiame puode krosnyje. Kai dalini energiją tokiems dalykams, kartais ji grįžta su kaupu.

Kas Jus labiausiai motyvuoja ūkininkauti, kepti duoną?

Nuo vaikystės norėjau dirbti sau. Dabar manau, kad neblogai išvysčiau savo tikslą. Man patinka, ką darau: galiu užsidirbti ir neturėti darbdavio, kuris man nurodinėja ir kartais išsilieja, kai yra blogos nuotaikos. Žinoma, prieš tai teko padirbėti ir barmenu, ir saugos tarnyboje, tačiau neradau man patinkančios veiklos. Vis dėlto, daugiausia žmonių pažinau vykdydamas šią veiklą. Pavyzdžiui, alpinistas Vladas Vitkauskas buvo atvažiavęs į sodybą, kai buvo organizuojamas edukacinis renginys, taip pat turgelyje apsilankė restorano, kuriame kažkada dirbau, savininkas. Malonu, kai visą pasaulį išnaršęs žmogus atvažiuoja į Vilniaus turgelį nusipirkti duonos – man tai didelė motyvacija, kuri suteikia sparnus.