Simas Ambrazas triūsia nuosavame miške šalia Betygalos. Kartu su kaimynu ruošia malkas. Patį viduržiemy dirbantys vyrai ŪP korespondentui pasidžiaugė tik tiek, kad ši „darbovietė“ yra pamiškėje ir prie jos nesunku privažiuoti. Jeigu ji būtų miško glūdumoje, o ši žiema – be stipresnių šalčių ir sniego, medienos niekas neištrauktų.

Ekologinio ūkio atsisakė

Betygaloje (Raseinių r.) gyvenantis S. Ambrazas pasakojo savo ūkį įregistravęs 2007 metais. Be 250 ha dirbamos žemės vyras dar turi 6 ha miško, tiek pat – ir jo tėvai.

Simas savo namus šildo kūrendamas vadinamą raudonąjį dyzeliną, kadangi taip yra patogiau, ypač kai reikia kur nors išvažiuoti kelioms dienoms. Tą dieną malkas ruošė tėvams, pas kuriuos tebėra krosninis šildymas.

S. Ambrazo ūkis – augalininkystės krypties. Augina javus: žieminius kviečius, miežius, taip pat pupas, avižas, rapsus. Dar neseniai Simas turėjo ekologinį ūkį, bet jo atsisakė.

„Nėra pastovumo iš valstybės pusės – taisyklės sukuriamos birželio mėnesį, kai balandį ar gegužės pradžioje viskas būna pasėta. Taip negali būti. Ir kasmet – vis naujovės. Sėjomainos nebegalima sudarinėti – nėra stabilumo. Štai, pavyzdžiui, anksčiau buvo galima nusipirkti sėklą iš kaimyno, pernai atsirado reikalavimas, kad to daryti nebegalima. Mums „nubraukė“ išmokas. Nurodė, kad sėkla nuo šiol turi būti arba sertifikuota, arba iš savo ūkio“, – piktinosi Simas.

Beje, pernai jam pasisekė, kadangi naudojo sėklą iš savo ūkio, arba pirko sertifikuotą. O štai Simo kaimynas sėklą įsigijo iš kito ūkininko, todėl ir išgirdo žinią, kad negaus išmokų.

Samdys darbininką

Dar visai neseniai Simas dirbo 150 ha žemės, tačiau brolis Egidijus atsisakė ūkininkavimo ir viską perdavė jam. Mat Egidijus gyvena Kaune ir ten dirba, ūkininkauti į Betygalą atvažiuodavo tik laisvesniu metu. Todėl šiuo metu Simas ūkininkauja jau 250 ha plote.

„Kol dirbome dviese su broliu, vienas kitam padėdavome, o dabar likau vienas ir jau nebesuspėsiu, – pasakojo S. Ambrazas. – Todėl pasinaudojau Užimtumo tarnybos programa – nuo vasario ateis samdomas žmogus, pusę metų ši įstaiga kompensuos pusę jo atlyginimo, o vėliau žiūrėsime – savo jėgomis versimės patys.“

S. Ambrazas yra baigęs Žemės ūkio akademiją, įgijęs kaimo plėtros administravimo magistro išsilavinimą.

Apie ateities planus ir ūkio plėtrą Simas daug svajoti nelinkęs. Sakė, kad tik gyvulių galima daug užauginti, bet žemės niekas nepadaugins. Pasak jo, būtų toks tikslas plėsti ūkį, tik nežinia, kaip tai pavyks.

„Jeigu dar keleri tokie metai, atsiras ūkių, kurie atsisakys visko, nes nebebus jokio pelno, – teigė Simas. – Europos Sąjunga dabar duoda pinigų tik išrinktiesiems – gyvulininkams, o augalininkystei – nieko. Mano pažįstami ūkininkai teikė paraiškas paramai gauti, bet nė vienas iš jų nieko negavo. Augalininkystės ūkiai tiesiog nebesurenka reikalingo balų kiekio.

Lietuvos kaimo plėtros programos 2007–2013 metų laikotarpiu Simas ir jo brolis pasinaudojo keliomis paramomis. Įsigijo kombainą, traktorių ir kitokios žemės ūkio technikos. O 2014–2020 m. laikotarpiu jau net nebandė dalyvauti… Dabar viską perka už savus pinigus, ypač tokiais nedėkingais žemės ūkiui metais. Techniką remontuojasi patys, stengiasi kuo geriau prižiūrėti, kad ji ilgiau tarnautų. Juk nuo mažens užaugę prie technikos vyrukai išmano, kaip su ja reikia elgtis.

Simo tėtis Modestas 2007 metais ūkininkavimo atsisakė gaudamas išankstinio pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos paramą. Tada Simas ir įregistravo ūkį.

Ateitis – be kenkėjų?

Šeimos dar nesukūręs vaikinas, paklaustas, ar Betygaloje nėra merginų, atsakė: „Yra, bet, matyt, ne tos…“

S. Ambrazas, pokalbiui pakrypus apie politiką, teigė manantis, kad blogesnės valdžios ūkininkai dar nėra turėję. „Atrodo, „valstiečiai“ valdžioje, bet jie viską daro taip, kad tik blogiau būtų. Panašiai jaučiasi ir stambieji ūkininkai, „turintys“ storesnį kailį ir daugiau lašinių, ir jiems dėl šiandienos politikų veiksmų tos pačios bėdos. Reikia tikėtis, jog mes kada nors gyvensime taip, kaip Vokietijos ūkininkai, kad tik motulė gamta mylėtų ir valdžia neskriaustų papildomais mokesčiais ar dar kuo nors, arba bent jau nepasielgtų dar blogiau“, – mąstė Simas.

Stasys BIELSKIS