Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kad Germaniškis nesunyktų

Kaimas gyvas, jeigu jame yra žmonių, kuriems svarbus ne tik savas kiemas. Germaniškis turi kaimo bendruomenės pirmininkę Kristiną Klyvienę. Ši 42 – ejų moteris itin aktyviai išsako pilietinę poziciją, kai sprendžiami svarbūs gyvenimo kaime klausimai. Šiuo metu germaniškiečiams ir bendruomenės vadovei itin opus daugiafunkcio centro likimas. Nenuostabu: čia jos šaknys, čia planuojama ateitis. Apie tai Kristina atvirai šnekėjosi su „Šiaurės rytais“.

- Šią savaitę Biržų rajono politikai sprendė klausimą dėl Germaniškio daugiafunkcio centro likimo. Kokia Jūsų nuomonė apie valdžios sprendimų projektus?

- Buvau darbe, kai vyko nuotolinis Biržų savivaldybės tarybos posėdis. Klausiausi per telefoną ir girdėjau tarybos narių pasiūlymus. Tik neišgirdau aiškaus, konkretaus atsakymo, kodėl ši pertvarka būtina. Nusivyliau tokiu valdžios sprendimu, labai skaudu priimti tokius jų balsavimo rezultatus. Mūsų bendruomenės taryba dar prieš posėdį pateikė konkrečius klausimus tarybos nariams, kad išsklaidytų abejones dėl pertvarkos būtinybės. Deja, atsakymų negavome, tik neaiškius išvedžiojimus.

Valdžios sprendimai verčia manyti, kad jiems nerūpi gyventojų nuomonė, nuogąstavimai dėl ateities.

Aš suprantu, kuo rizikuoju taip kalbėdama, bet aš asmeniškai praradau pasitikėjimą šita valdžia. Jie kalba viena, o daro kita. Ir nepatikėsiu, kai sako, kad niekas čia nepasikeis sujungus mokyklas ir daugiafunkcius centrus. Pasikeis. Tai tik laiko klausimas, kada pamatysime, kur link veda visos šitos pertvarkos.

- Kodėl Germaniškiui taip svarbu išlaikyti daugiafunkcį centrą ir kuo, jūsų nuomone, ypatingesnis Kirdonių kaimas, kurio daugiafunkcis centras po planuojamos pertvarkos išlieka savarankiška įstaiga?

- Daugiafunkcis centras yra mūsų kaimo, bendruomenės, gyventojų susibūrimo vieta. Tai yra kaimo kultūros židinys. Turėdami kaime tokį centrą, kuriame vyksta daug veiklų (čia yra biblioteka, medicinos punktas, kultūros centras, sporto centras, muziejus ir bendruomenes namai), mes jaučiamės neatitolę nuo miesto.

Dauguma svečių, apsilankę Germaniškyje ir apžiūrėję kaimą, giria, koks gražus mūsų miestelis. Tai paglosto širdį, kad ne veltui mes čia tiek triūso įdedam.

Sunku pasakyti, kuo Kirdonių daugiafunkcis centras ypatingesnis, čia reikėtų valdžios atstovų klausti, kokius Kirdonių pranašumus jie mato, kad palieka neliečiamus. Mano manymu, negražus toks poelgis, kad vieną centrą išskiria, o į kitų nuomonę neatsižvelgia. Tai verčia mus konkuruoti ir piktintis, kodėl pertvarka nepaliečia jų. Kuo mūsų daugiafunkcis blogesnis? Juk čia taip pat vyksta veiklos, čia taip pat gyvena to paties Biržų rajono žmonės. Kuo jie prastesni už Kirdonių? Kad neturi politinio užnugario?

- Esate sakiusi, kad jums labai svarbi kaimo demografinė situacija.

- Taip. Kaimo ateitis ir išlikimas tiesiogiai priklauso nuo gyventojų. Germaniškio kaimas gražus, ant Nemunėlio kranto įsikūręs, mes, gyventojai, stengiamės jį gražinti, daryti patrauklų čia gyvenantiems ir pritraukti naujakurių. Labai džiaugiuosi, kad pas mus lieka gyventi jaunos šeimos, kurių atžalos užaugs Germaniškyje.

Ir gyventojai čia draugiški, vieningi, manau, kad kaimo atmosfera (aplinka) – esminė priežastis čia kurti gyvenimus.

- Germaniškio žmonės yra aktyvūs. Kaip manote, su kuo tai susiję? Kokius didelius darbus nuveikė ir ką dar planuoja nuveikti bendruomenės nariai?

- O taip, galiu drąsiai patvirtinti, kad esame aktyvūs. Kai bendruomenė įvykdė pirmąjį didelį projektą, stadiono tvarkymą, tada ir pamačiau, kokie germaniškiečiai aktyvūs ir bendruomeniški. Rangovai įrengė stadioną, o mes visi kartu įrengėme parką. Kiekvieną savaitgalį susirinkdavo apie 20 žmonių su kastuvais, grėbliais, traktoriais ir visi dirbome. Kirtome krūmus, lyginome žemes, įrengėme darželius. Džiaugiuosi, kad turiu draugų, kurie padėjo parke įrengti tvenkinį. Savo jėgomis ir lėšomis to nebūtume padarę.

Štai nuo to didžiojo projekto ir prasidėjo visi mūsų darbai. Visokios talkos, kelionės, bendri paminėjimai - viską darome bendrai. Aš manau, kad gyventojų aktyvumas sustiprėjo, kai pajutome, kad bendrai kartu galime daug ką nuveikti. O gal ir todėl, kad kiekvienam gyventojui rūpi prisidėti prie kaimo gerovės, ir jie gali didžiuotis nuveiktais darbais, pamatyti rezultatus.

Ir dabar mūsų laukia dideli darbai. Įgyvendinsime naują projektą: reikės sutvarkyti krepšinio aikštelę, įrengti didelę vaikų žaidimo aikštelę. Vis norime kaimą padaryti dar patrauklesnį.

- Pasienyje esantis Germaniškis neatsiejamas nuo Latvijos, Skaistkalnės miestelio. Kokios specifikos tai suteikia miesteliui, jo gyvenimo būdui?

- Taip, Germaniškis yra prie pat Latvijos ir Skaistkalnė yra kaip ir mūsų kaimo sesė. Mes netgi upę dalijamės per pusę. Tikra tiesa, kad Germaniškis neatsiejamas nuo Skaistkalnės.

Gyventojai nuolat lankosi tai vienoje, tai kitoje Nemunėlio pusėje.

Mums, germaniškiečiams, svarbus yra Skaistkalnės turgelis. Ten galima parduoti užaugintą produkciją ir nusipirkti batų ar drabužių. Ir jau nuo senų laikų gyventojai taip prekiauja.

O ir kalbos barjero daugumai nėra. Vyresni germaniškiečiai beveik visi moka latviškai, tik latviai lietuviškai sunkiau kalba. Gal todėl, kad germaniškiečiai dažniau eidavo į Skaistkalnę. Sovietiniais laikais latviai turėjo duonos kepyklą, kur eidavome pirkti duonos, universalinę didelę parduotuvę, kavinę. Taigi norint apsipirkti reikėdavo kalbėti latviškai.

- Jūs viena jauniausių rajono kaimų bendruomenių pirmininkių. Kaip manote, kodėl žmonės jumis pasitiki, kad renka į tokias pareigas?

- Bendruomenei vadovauju jau 8 metus. Labai džiaugiuosi ir vertinu žmonių pasitikėjimą ir stengiuosi jų nenuvilti. Gal tas pasitikėjimas ateina iš bendravimo? Aš neskirstau žmonių pagal statusą ar turtus, su visais bendrauju vienodai. Vadovaujuosi gyvenimo taisykle: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi“.

Išklausau visus, kurie kreipiasi, o kitiems užtenka tik išsikalbėti ir problemos nebeatrodo tokios dideles. Bendruomenė man kaip šeima. Dažnai pagaunu save galvojant, kaip vienam žmogui sekasi, o kaip kitas susitvarkė reikalus - man rūpi kitų žmonių bėdos.

- Jūs kilusi iš Germaniškio. Papasakokite apie tėvelius...

- Aš gimusi ir augusi Germaniškyje ir net neįsivaizduoju, kur kitur galėčiau gyventi. Mano tėveliai irgi iš čia kilę, gimė Straugalių kaime. Tėtis Augustas Skadinis kolūkių laikais dirbo brigadininku ir dar daug visokių darbų.

Prie statybų, džiovykloje, prie kiaulių skerdimo... Aš labai didžiuojuosi ir gerbiu savo tėtį. Mama Otilija Skadinienė dirbo kolūkio valgykloje, šeimoje 6 vaikus užaugino.

Dabar jau 20 metų, kaip mama mirusi. Tėvelis labai guvaus proto ir labai tikintis į Dievą. Domisi viskuo, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje. Dažnai mes abu kartu papolitikuojam ar šiaip aptariame įvykius. Jis visą gyvenimą daug dirbo, iš pradžių kolūkyje, paskui pradėjo ūkininkauti. Manau, aš turiu tėtės genus, nes ir jam norisi rūpintis kitais.

Vaikystė mano buvo graži ir nerūpestinga. Didžiausius rūpestis - iš ryto keltis su tėvais ir važiuoti melžti karvių.

Tėtis su mama mus daug kur veždavo, rodydavo Lietuvos įdomybes.

Kaime visi žinojo, kad jei reikia daržą užarti, vagas suarti ar šieną sugrėbti, kelio galas pas Skadinį. Ir jis niekam neatsakydavo.

Džiaugiuosi, kad esu kilusi iš didelės šeimos - pas mus susibūrimai būdavo smagūs ir triukšmingi.

Pernai vasarą šventėme tėčio 85 metų jubiliejų, tai vien tik iš artimųjų susirinko apie 30 žmonių.

- Kaip į jūsų visuomeninę veiklą žiūri jūsų šeima? Papasakokite apie ją.

- Mano šeima mane palaiko. Vyras Ričardas - didžiausias mano pagalbininkas. Kai reikia ką nors tvarkyti, remontuoti bendruomenės reikmėms, tai pirmiausia prašau jo pagalbos. Ir morališkai palaiko. Būna visokių dienų, kai nesiseka ar neužtenka jėgų ką nors pakeisti, jis mane išklauso, iškenčia visus niurnėjimus, pasipiktinimus.

Ričardas atvažiavo į Germaniškį iš Pakruojo rajono. Susituokėme prieš 23 metus. Gyvenam darniai, įdomiai. Džiaugiuosi, kad jis mane palaiko ir pritaria visuomeninei veiklai, kuria užsiimu. Manau, ir didžiuojasi manimi. Vadovavimas bendruomenei atima daug laiko iš šeimos. Kai reikia priduoti projektus, tai prie kompiuterio prasėdžiu visą savaitę iki nakties. O kur dar važinėjimas, visokių pažymų rinkimas. Taip ir juokaujam, kad aš vadovauju bendruomenei, o jis mano pavaduotojas.

Turiu du sūnus. Vyresnysis Gvidas, KTU studentas, mokosi Kaune, paskutiniame kurse, studijuoja nano technologijas. Jaunėlis Rytis mokosi Biržų „Saulės“ gimnazijoje, antrokas. Abiem sekasi tikslieji mokslai, todėl ir būsimos profesijos susietos su jais.

- Ar Jūsų vaikai savo ateitį sieja su šia pasienio gyvenviete? Ar daug kaime užaugusių vaikų planuoja išvykti?

- Gaila, bet mano abu sūnūs savo ateitį sieja su didmiesčiais. Paprasčiausiai kaime negalėtų dirbti pagal specialybę. Aišku, sunku pasakyti, kiek iš užaugusių vaikų planuoja išvykti. Tai vėlgi priklauso nuo pasirinktos profesijos.

Kaime visi užsiima žemės ūkio veikla. Jeigu netraukia prie ūkio darbų, tai reikia ieškotis darbo kitur. Nors, žinoma, galima suderinti darbą ir gyvenimą kaime.

Daugelis mūsų kaimo gyventojų važinėja į darbus Biržuose ir tai nėra problema.

- Kokią matote Germaniškio ateitį ir savo ateitį šiame kaime?

- Čia jau galėčiau pasvajoti. Germaniškį ateityje matau dar labiau panašesnį į miestelį.

Gal kas bandys sukurti kokį nors verslą ir įkurti darbo vietas.

Čia labai patogi vietovė, iki Latvijos sostinės Rygos apie 70 kilometrų, iki Panevėžio apie 80 kilometrų. Susisiekimas geras.

Labai tikiuosi, kad Germaniškio daugiafunkcis centras išliks kaime ir po metų, ir po trejų - kad mes turėtume savo kultūros židinį ir nesunyktume.

Jurgita Morkūnienė

Rekomenduojami video