Talentingų, produktyvių rašytojų šeima: prozininkas, dramaturgas Kazys Saja ir poetė, vertėja Zita Gražina Mažeikaitė-Sajienė šv. Kalėdas sutiko ir Naujuosius pasitinka džiaugdamiesi gausiu kūrybiniu derliumi. Šiemet išėjo dvi K.Sajos knygos paaugliams, bet „ne tešlagalviams“: „Gudragalviai“ (leid. „Alma littera“) ir „Dar ne visos paslaptys“ (leid. „Andrena“), kurias rašytojas pristatė gausiai susirinkusiems gerbėjams Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Pasvalyje. O Rašytojų sąjungos leidykla išleido ketvirtą Z.Mažeikaitės poezijos knygą „Esanti“ ir iš švedų kalbos jos išverstas Ingmaro Bergmano apysakų „Žemuogių pievelė“, „Sekmadienio vaikas“, „Rudens sonata“ rinkinį.
Šiltuoju metų laiku gyvenate Dzūkijos kaime, o kaip tamsiausią prieššventinį metą leidžiate Vilniuje? Ką jums reiškia šv. Kalėdos, Naujieji metai?
Z.Mažeikaitė: Šv. Kalėdos ir Naujieji –šviesos laukimas, o saulėgrįža – didžiausia dovana. Šviesoje, kai pailgėja dienos, atbunda mano gyvastis. Nuo vaikystės bijojau tamsos, net šuniukui lakalą nešdavau drebėdama. Mane baugino suaugusiųjų porinami baisūs nutikimai. Tamsa traukiasi ir skaitant literatūrinę spaudą, naujas lietuvių poetų knygas, klausant jų kūrybos Rašytojų klube. Žiūrime televiziją – LRT laidas „Daiktų istorijos“, „Istorijos detektyvai“, „Mūsų miesteliai“. Su didžiausiu malonumu neseniai perskaičiau Juditos Vaičiūnaitės „Mabrės viešbutį“.
K.Saja: Džiaugiausi gavęs ir perskaitęs Y. N. Harari „21 pamoka 21 amžiui“, I.D.Yalom „Spinozos problemą“ ir Romo Treinio „Dziedą“.
Kokie pomėgiai jus džiugina ?
K.Saja: Kadaise JAV buvau nusipirkęs mėgėjišką filmavimo kamerą. Esu improvizuotai „įamžinęs“ Bernardą Brazdžionį jo namuose, Alę Rūtą, Mariją Gimbutienę Tapangoje, istoriką Vincą Trumpą, Bronį Railą... O dabar susitikimuose su skaitytojais džiaugiuosi sulaukęs panašių į save žilagalvių ir jiems rodau vos ne per stebuklą išlikusį dokumentinį filmuką „Knygnešio duktė“. Mums reikėjo ilgai kovoti dėl savo rašto, o dėl skambaus lietuviško žodžio iki šiol tebekovojam.
Prieš trisdešimt metų su Stasiu Arnašiumi ir Albertu Zalatoriumi nufilmavome Mariją Žiliūtę, prieškario medicinos seserį, kuri slaugė partizanų vadą Joną Žemaitį Vytautą, už tai buvo nuteista 25 metams. Filmas buvo parodytas per LRT televiziją, o 1991-ųjų sausį Maskvos desantininkų sunaikintas. Iš TV ekrano tą filmą man pavyko perkelti į vaizdo juostą. Iki širdies skausmo mane stebina, kad šiais, Jono Žemaičio metais, jo niekaip nepavyksta įsiūlyti dabartinei LRT.
Zita: Man labiausiai patinka įprastoje kasdienėje aplinkoje atrasti netikėtų dalykų – kad ir vaikštinėjant paneriais. Štai šį rugpjūtį kaime susipažinau su... vapsva atsiskyrėle. Ilgai su Kaziu stebėjome jos nelengvą triūsą kaip įdomiausią gamtos teatrą. Suradusi vikšrą, vapsva jį sugelia – paralyžiuoja. Po to savo auką atitempia iki išsikasto smėlyje urvelio ir įtraukia ją į vidų. Vikšro viduje vapsva padeda kiaušinėlius, iš kurių pavasarį išsiris jos vaikai, ir palieka tą urvelį, užritinusi jį akmenukais.
Gražiną Zitą ir Kazį "Lapteviečių" organizacija pernai apdovanojo Da;lios Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medaliais
Ar esate patyrę stebuklų – kalėdinių ar kasdienių?
K.Saja: Bene didžiausias stebuklas – kad 1967 m., po dvidešimt penkerių metų, JAV Santa Monikoj radau dar gyvą ir sveiką savo brolį Apolinarą. Apie tai esu rašęs savo knygelėje „Gudragalviai“.
Z.Mažeikaitė: Neseniai netikėtai atradau šalia esantį, bet nepastebimą gamtos stebuklą – samanas, kai Čepkelių rezervato specialistė Onutė Grigaitė man padovanojo 20 kartų vaizdą didinantį stiklą. Tai įstabus įdomiausių formų, spalvų pasaulis, gyvuojantis milijonus metų, vešintis ne tik miške, bet ir pievose, net ant šaligatvių... Matyt iš mamos paveldėjau gebėjimą atrasti ir džiaugtis šalia esančiais mažais dalykais – ji lengvai rasdavo „ laimingus“ alyvų žiedelius, keturlapius dobilus ir juos dėdavo į vokiečių kalbos žodyną, kuriuo vėliau aš naudojausi. Tie žiedeliai iki šiol ten yra...
Gerb. Zita, poezijos rašote nedaug. Naujuose Jūsų eilėraščiuose ne jūsų pačios išgyvenimai, o šalia esančiųjų likimai.
Kritikė Ieva Rudžianskaitė pastebėjo esminę mano poezijos ypatybę – daiktų įbūtinimą. Mano eilėraščiai supinti iš praeities ir dabarties gijų, kuriose – gimtasis Ingavangio kaimas, išlikęs jau tik atmintyje, močiutė Magdelena, kuri kiekvieną sekmadienį eidavo 5 km į Šilavoto bažnyčią pasipuošusi naminio audimo rūbais: trejais sijonais, kuriuos pasikėlus matydavosi dailiai siuvinėtas pasijonis, austine prijuoste, riešinėmis. Ji mokė mane skaityti senoviškai – slebizavoti. O Mažosios Lietuvos atspindžiai eilėraščiuose atsirado iš mano žavėjimosi Vydūnu.
Iš vokiečių kalbos esate išvertusi Hermanno Hessės „Stepių vilką“. Jau 35-erius metus verčiate žymiausių švedų rašytojų prozą ir poeziją. Už tai vienintelė iš vertėjų Lietuvoje gavote Švedų akademijos premiją. Kokia toji vertėjos dalia?
H.Hessės „Stepių vilką“ išverčiau dar jaunystėje. Ji buvo perleista, kai man jau buvo 50, ir labai nustebau, atradusi naujų, brandžiam žmogui aktualių prasmių – apie sielos dvilypumą, žmogaus gebėjimą keistis.
Vertimas – ilgas ir sunkus darbas. Daug kartų skaitau, tobulinu tekstą. Tačiau ir įdomus, nes imuosi versti tik savo mėgstamus autorius. Švedijoje yra daug mokyklų, kuriose moko rašytojo amato, tačiau talento neįmanoma išmokti. Iš man siūlomų versti knygų nemažos dalies atsisakau. Mane žavi autoriai, kurie rašo apie esminius dalykus, giliai žvelgia į žmogaus sielą, į sudėtingus šeimos santykius – Torgny Lindgrenas, Peras Olovas Enquistas, Tomas Tranströmeris, Ingmaras Bergmanas.
Džiugu, kad šiemet vienoje knygoje išėjo jo „Žemuogių pievelė“, „Sekmadienio vaikas“ ir „Rudens sonata“. Tiesiog mistika – kai pradėjau versti I.Bergmaną, mūsų sodyboje už kluono atsirado nedidelė žemuogių pievelė, kuri kasmet vis plėtėsi... Išverčiau kelias jo knygas, bet niekaip negalėjau gauti „Žemuogių pievelės“ originalo, ir ta mūsų pievelė pradėjo trauktis, nykti. Dabar, kai ši knyga pagaliau išėjo, tikiuosi, atsigaus ir pievelė.
Geriausias darbo įvertinimas man buvo T.Lindgreno žodžiai, kai, paklaustas, kaip jis vertina jo kūrybos vertėjus, atsakė: „Vertėjai – lyg mano artimieji, kurie tarsi gyvena su manimi, mane pažįsta, jie įsigilinę į mano kūrybą.“
Gerb. Kazy, išėjus kažkuriai naujai knygai sakėte: „Čia paskutinė mano bulvė „Vagoje“. Bet praeina laikas, ir vėl tų „bulvių“ užauga jau kitose leidyklose. Pelnėte nemaža apdovanojimų, tačiau garbingiausią gavote iš žmonių – esate vadinamas Lietuvos sąžine, nes sovietmečiu turėjote tvirtą stuburą – negarbinote okupacinės santvarkos, atvirkščiai, pjesėse–groteskuose atskleidėte jos sovietinį absurdą. Ir tada, ir dabar garsėjate drąsa atvirai ir taikliai išsakyti savo nuomonę. Ar esate dėl to nukentėjęs?
Rašymas, kūryba buvo mano darbas ir viso gyvenimo prasmė. 1982 m. vasarą, kai man sukako penkiasdešimt, per vieną posėdį Kultūros ministerijoj Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatrų vadovams buvo įsakyta išbraukti iš repertuaro visas tris tuose teatruose ėjusias mano pjeses: „Ubagų salą“, „Sielų mainus Paguodos namuose“ ir „Surūdijusį vandenį“. Šitos pjesės mano buvusios „kaltės“ dėl „Mamutų medžioklės“, „Septynių ožkenų“ ir „Gaidžio pentinų“ (anksčiau uždraustų) neišpirko... Bet šitaip nukentėjęs ėmiau rašyti trumpus dialogus – sau ir iš teatro pašalintam aktoriui Česlovui Stoniui. Va, čia ir suaktyvėjo mudviejų sąjūdis. Per penketą metų spėjom suvaidinti devynias pjeses, papildytas laisvamaniškais mūsų komentarais.
1989 m. pavasarį Telšių kapinėse mes aplankėme rūpestingai našlaitėm apsodintą Rainių kankinių kapą. Apie tai kalbėjau mūsų kūrybos vakare. Dėl to man buvo pradėta baudžiamoji byla pagal 58 straipsnį: antitarybinė agitacija – bet šiek tiek pavėluotai... Bylos kortelę gavau jau laisvoj Lietuvoj, kai KGB rūmuose jau tvarkėsi Balio Gajausko komisija.
K. Saja - mėgstamas vaikų ir paauglių rašytojas, dažnai dalyvaujantis susitikimuose su skaitytojais
Dėl ko jums labiausiai širdį skauda šiandien žiūrint į Lietuvą?
K.Saja: Esu teigęs, kad laisvė, meilė, tiesa daugiau pareikalauja, negu duoda. Nebijokime permokėti! Tos vertybės įprasmina patį gyvenimą labiau nei valdžia ir pinigai.
Vaikystėje kalbėjau tarmiškai ir penketą metų praleidau be mokyklos. Vis dėlto išmokau gražios, kelių tarmių praturtintos mūsų kalbos.
Poliglotai, tarp didžiųjų Europos kalbų išmokę ir lietuvių kalbos, tvirtina, kad ji pati skambiausia. Mokslininkai dar nėra nustatę, iš kur ji čia, mažam lopinėlyje prie Baltijos, galėjo atsirasti. Net aš pats esu pastebėjęs, kad mūsų priebalsės turi savo charakterius. Gyvybingoji Ž pradeda žemę ir žolę, judrius žiogus, žalčius ir žebenkštis... Arba dieviškoji D – darbą, duoną ir dainą. Dieną, dangų ir debesis... Žemaitijoj buvo toks liūdinčiojo raminimas: „Rasi rasoj rasi“, lyg ir primenantis egiptiečių Ra, reiškiantį saulę. Tas žodis telpa ir mūsų rate, vasaroj, aušroj, kaitroj, aistroj ir ašaroj...
O štai dabar per 1863–1864 m. sukilėlių laidotuves TV laidų vedantieji porina, kaip ant Gedimino kalno surasti sušaudytų sukilėlių likučiai. Ne palaikai, ne kaulai, o likučiai, tarytum šiukšlės po girtų žandarų puotos.
Ir TV laidos kalbininkų kažkodėl nebepasigenda. Buvusio prezidento žmona randama nukritusi, o ne pargriuvusi. Uodai, sliekai ir kiaulės valgo, tik žmogus žmogų ėda. Lietus ir sniegas Lietuvoj vis iškrenta, lyg neturėtume žodžių lyja, sninga ar krapnoja. Šitoj vietoj pakankamai nemažai apsileidimo. Ir dar kad su bendratim. „Skrisčiau skrisčiau, kad galėčiau...“ Norint užbaigti šitą dainelę, reiktų turėti bent jau pradinį išsilavinimą.
Z.Mažeikaitė: Man baisu žiūrėti, kaip kertami miškai – atrodo kaip išmušti dantys. Jei prikeltum iš kapo mūsų kaimynes Agotėlę, Staselę, jos nepažintų gimtųjų apylinkių.
K. Saja: Dzūkijos nacionalinis parkas iš Marcinkonių į mūsų kaimą jau gerokai iškirstas, kelelis miškovežių išmaltas. O dar tie prakeiktieji bebrai! Šie barbarai net prie Vilnelės ir Neries graužia storiausius medžius.
Gerb. Kazy, esate Sąjūdžio dalyvis, Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės akto signataras. Kokios mintys aplanko dabar, po 30 metų?
Sunku būtų nusakyti visas priežastis, kodėl mes taip vieningai rinkomės į Baltijos kelią arba per kruvinuosius 1991 m. sausio įvykius buvom pasiryžę žūti ar būti. Dar sunkiau būtų paaiškinti, kodėl mes tokie žiopliai pasidarome rinkdami Seimą ar kitokius atstovus į aukštas pareigas?
Jeigu rašytumėte prisiminimus, kokius žmones, jums labiausiai gyvenime padėjusius, palaikiusius, paminėtumėte?
K.Saja: Į prisiminimų knygą sunku būtų sutalpinti vardus ir pavardes žmonių, iškentusių tremtis ir lagerius, praradusių artimuosius ir turtą, bet ne savo Tėvynę. Daugelio jų nebėra. Dvasiniu sūnumi mane vadinusio Liudo Alseikos, rašytojų Aldonos Liobytės, Viktoro Miliūno, Augustino Griciaus, Vytauto Kubiliaus... Ilgamečių tremtinių Dalios Grinkevičiūtės, Romualdo Šakenio, Algirdo Katkaus, vėliau – leidėjo Jono Čekio, nebeįtikusio sovietinei cenzūrai. Likau jiems skolingas. Nesugebėsiu prilygti ir iki šiol tebegyvenantiems savo tėvynainiams: Vytautui Landsbergiui, Jonui Kronkaičiui, nesireklamuojančiam Lietuvos filantropui Albinui Markevičiui, Albinui Kentrai, Rimantui Dichavičiui ir daugeliui kitų. Kol egzistuos žmonija, tokių lietuvių dėka nebus ištrinta ir Lietuva iš pasaulio žemėlapio.
Z.Mažeikaitė: Iš švedų kalbos versti pradėjau žymios vertėjos Eugenijos Stravinskienės dėka, kurą laikau savo mokytoja. Ji kadaise man dovanojo švedų–rusų kalbų žodyną ir gramatiką. Jų padedama pradėjau skaityti Selmą Lagerlöf – taip išmokau kalbos.