Kalvarijos savivaldybėje, Juodelių kaime, gyvenantis Karolis Viganauskas anksčiau kategoriškai visiems tvirtindavo, kad žemės ūkio sektoriuje niekada nedirbs. Šiandien jaunasis ūkininkas savęs jau neįsivaizduoja kitoje srityje.

Ėmė ilgėtis gamtos

Netoli Lenkijos sienos esančiuose Juodeliuose ūkininkaujantis Karolis dirba maždaug 115 ha žemės bei laiko kiek daugiau nei pusšimtį galvijų. Trys dešimtys iš jų – melžiamos karvės. Jaunojo ūkininko teigimu, aplinkiniuose ūkiuose pienininkystės tradicijos itin gilios, nes žemės čia nėra pačios derlingiausios. Jeigu kitur Suvalkijoje ūkininkai iš hektaro prikulia net iki 10 tonų kviečių, tai aplink Juodelius žemdirbiai džiaugiasi net užauginę perpus mažesnį derlių.

„Net mūsų kaimo pavadinimastarsi akcentuoja, kad aplink yra durpynai, juodos žemės. Šiame krašte beveik visi laiko karves. Mano tėvai taip pat nuo Nepriklausomybės pradžios dirbdami kitus darbus turėjo ir keletą karvučių, tad aš pasukau jų keliu“, – sakė K. Viganauskas.

Tiesa, jaunas vyras daugiau nei prieš dešimtmetį kratėsi minties, kad savo ateitį gali susieti su ūkiu. Jį traukė miestas, kitoks gyvenimo būdas. Žavėjo tol, kol pats viso to neišbandė.

Baigęs mokyklą Karolis įstojo Į Kauno technologijos universitetą studijuoti baldų inžineriją ir dizainą. Po mokslų suvalkietis gavo puikų vadovaujamą darbą Ukmergėje esančioje vienoje baldų gamykloje.

„Darbas buvo fantastiškas: geras atlyginimas, nuostabios sąlygos. Vis dėlto mano kabinetas neturėjo langų į lauką, tik į gamybos linijas. Jei būdavo žiema, ateidavau dar neprašvitus ir išeidavau, kai jau būdavo sutemę. Taip visiškai nematydavau saulės šviesos. Supratau, kad taip gyventi negaliu. Man miesto asfaltas ir betonas tapo kažkokiu siaubingu ir atbaidančiu reiškiniu“, – prisipažino pašnekovas.

Galiausiai jis nusprendė viską mesti. Vieną dieną parvykęs pas tėvus Karolis pranešė grįžtantis gyventi į kaimą. Jis iš karto suprato, kad arba reikia plėsti karvių ūkį, arba bandyti ieškotis darbo kokioje nors žemės ūkio bendrovėje.

„Mieste negalėjau ilgiau tverti. Esu gimęs ir užaugęs kaime, tad man reikia gamtos, laisvės, erdvių. Man žemė net kvepia, mėgstu stebėti besikeičiančią gamtą. Ir dabar laisvalaikiu sėdu ant motociklo, važiuoju į kalnus slidinėti, kartais išsiruošiu į medžioklę, o kai būnagrybų sezonas, skubu į mišką jų rinkti. Neįsivaizduoju kitokio gyvenimo“, – šypsojosi K. Viganauskas.

K. Viganauskas laiko kiek daugiau nei pusšimtį karvių

Karvės lepinamos

Šiuo metu Karolio ūkyje ganosi apie 30 melžiamų karvių, tačiau ateityje jų skaičius turėtų dar labiau išaugti. Jaunas vyras tikisi per kelis artimiausius metus dirbamus žemės plotus padidinti maždaug iki 200 ha, o pieninių galvijų skaičių – bent iki šimto. Šio tikslo K. Viganauskas kryptingai siekia. Vien per šiuos metus savo valdas jis padidino 25 ha. Anot jo, yra nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie traukiasi iš ūkininkavimo ir džiaugiasi radę kam perleisti savo žemes.

„Galbūt ir sunku patikėti, bet atsiranda nemažai tokių, kurie net neima jokio nuomos mokesčio už savo žemę. Žmonės yra laimingi, kad ji apskritai kam nors reikalinga.Mūsų bendruomenė – labai glaudi. Aš pats stengiuosi su visais sutarti“, – sakė suvalkietis.

Panašu, kad Karolis gerai sutaria ne tik su žmonėmis, bet ir su savo laikomais galvijais. Visos jo karvės turi vardus, reaguoja jais kviečiamos. Jaunas vyras kiekvienam savo augintiniui stengiasi skirti bent šiek tiek laiko, nuolat juos lepina. Visi galvijai Karolio ūkyje tiek žiemą, tiek vasarą vaikšto palaidi, net šaltuoju metų periodu iš tvarto nevaržomi gali išeiti pasivaikščioti ant sniego. Be to, jiems negailima aukščiausios kokybės pašarų.

„Tenka nuolat lankytis įvairiuose seminaruose, parodose, daug bendrauti su kitais šalies ūkininkais. Ne vienas iš jų teigia, kad savo galvijais pernelyg rūpinuosi. Bet man tai atsiperka. Mano karvės – ilgaamžės. Yra nemažai tokių, kurios dabar skaičiuoja devintus ar dešimtus metus, o pati seniausia – keturioliktus. Įprastai kitų ūkininkų galvijai po 5-6 metų ima prarasti produktyvumą, o maniškiai net ir tokio amžiaus duodamo pieno kiekiais nė kiek nenusileidžia jaunesniems gyvuliams“, – sakė K. Viganauskas.

Optimizmas mažėja

Karvių ūkį plečiantis Karolis vis dažniau žvalgosi ir į mėsinius galvijus. Tiesa, kol kas šiam žingsniui jaunas vyras nesiryžta ir tiki, kad situacija pieno sektoriuje pasikeis į gerą. Dabar jis už litrą pieno gauna maždaug 22 centus. Šių pinigų visiškai užtenka pragyvenimui, tačiau didelėms investicijoms – trūksta.

„Negalima skųstis, kad ūkininkai labai blogai gyvena. Mes turime už ką sočiai pavalgyti, už ką apsirengti, tačiau visada norėtųsi geresnių sąlygų. Mano technika – sena, nuolat lūžtanti. Atnaujinti ją nelabai yra už ką“, – apgailestavo pašnekovas.

Prieš kelis metus jis už Europos Sąjungos paramą įsigijo traktorių. Jo labai reikėjo. Dirbti senu sąlygos jau buvo nebepakeliamos.

„Kažkada, kai lauke kepino 30 laipsnių karštis, nusprendžiau pamatuoti, kokia temperatūra vyravo traktoriaus viduje. Dirbant laukuose ji vienu metu buvo pasiekusinet 60 laipsnių! Aišku, tokiais atvejais galima atsidaryti langus, bet tuomet iš lauko vidun ima plūsti dulkės. Dabar su nauju traktoriumi dirbti – vienas malonumas. Bet vėlgi, turint jį, reikia prie jo ir tam pritaikytos žemės dirbimo technikos“, – mintimis dalijosi K. Viganauskas.

Paklaustas, ar nemėgino ieškoti galimybių savo pieną parduoti kaimyninės Lenkijos supirkėjams, kurie moka kone dvigubai didesnę sumą, jis teigė svarstęs tokį variantą, tačiau aplinkinių patirtis privertė atsisakyti šios minties. Karolis pasakojo, kad viena Kalvarijos žemės ūkio bendrovė jau buvo pradėjusi pieną eksportuoti į Lenkiją, tačiau šios šalies supirkėjai nesutiko lietuviams mokėti tiek, kiek saviems gamintojams. Jie mūsiškiams pasiūlė vos porą centų daugiau nei moka Lietuvos supirkėjai.

„Prisipažinsiu, entuziazmo man netrūksta, tačiau, kai prieš 11 metų ėmiau ūkininkauti, optimizmo buvo žymiai daugiau. Blogiausia, kad visos kainos aplink kyla, o pieno supirkimo – ne. Darbas pieno ūkyje – labai sunkus. Kasdien keliuosi pusę šešių ryto. Nesvarbu ar Kalėdos, ar Velykos, vis tiek reikia eiti pas gyvulius. Prieraišumas prie karvių ūkio kartais labai vargina. Norėtųsi, kad už visa tai būtų mokama bent jau ori kaina, ko dabar Lietuvoje labai trūksta. Nepaisant to, vis dar tikiu, kad situacija pagerės“, – vylėsi suvalkietis.

K. Viganauskas: "Mano karvės ilgaamžės,"

Svarstys apie darbuotojų priėmimą

Dar vienas dalykas, kuris Karolį labai neramina – viešumoje vis labiau menkinamas ūkininkų statusas. Juodelių kaimo gyventojas niekaip negali suprasti, kodėl pastaruoju metu itin padaugėjo publikacijų bei įvairių pasisakymų, kuriais stengiamasi žemdirbį paversti tautos priešu. Jis taip pat absurdu vadino svarstymus panaikinti ūkininkams skirtus žymėtus degalus bei įvesti žemės ūkio technikos taršos mokesčius. K. Viganausko nuomone, tokie įstatymai priverstų daugelį žemdirbių trauktis iš žemės ūkio.

„Kartais tikrai pasigendame valdžios palaikymo. Neslėpsiu, pavydu žiūrėti į kaimynus lenkus. Ten vyrauja nedideli ūkiai, tačiau visi jie turi valstybės palaikymą, visi kuo puikiausiai išgyvena, visiems dirbti žemę apsimoka. Lenkai jau net į mūsų teritoriją veržiasi, nes mūsiškiams kuo toliau, tuo labiau patiems dirbti žemę tampa nuostolinga“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis teigė neįsivaizduojantis, kaip šiais laikais reikėtų pradėti ūkininkauti, neturint visiškai jokio pagrindo po kojomis. Anot jo, per pastarąjį dešimtmetį žemės kaina pakilo bent 5-6 kartus, parduodamų plotų nelabai likę, o ir vis dėlto nusipirkus juos, neaišku, kada šie atsipirktų. Be to, suprasdami riziką, bankai ūkininkams vis sunkiau nori išduoti įvairias paskolas.

Kalbėdamas apie savo ūkio plėtrą Karolis teigė, jog labiausiai šiuo metu norėtų įsigyti pašarų dalytuvą bei naują šienavimo techniką. Tai labai palengvintų jo kasdienybę. Apie robotizuotą ūkį Karolis kol kas teigė dar negalvojantis. Jo žiniomis, yra ne vienas ūkininkas nusivylęs šia technologija.

„Kol kas viską spėju vienas, bet plečiant ūkį tikriausiai teks pagalvoti apie papildomus darbuotojus. Labiausiai norėčiau, kad atsirastų perimančių karvių melžimą. Žemę apsidirbti galiu ir pats, nes šis procesas man suteikia didelį malonumą, tačiau melžti karves – nemaža kančia“, – juokėsi K. Viganauskas.

Valentinas Jakimavičius