Kas ieško, tas randa. Laiko patikrinta taisyklė galioja ne tik profesionaliems lobių ieškotojams, bet ir mėgėjams – paprastiems savamoksliams, nusprendusiems įsigyti metalo detektorių, kurie kone per pastaruosius 40 metų padarė tikrą perversmą archeologijoje.
Visame pasaulyje paplitęs pomėgis leistis į istorines paieškas, pasak tuo užsiimančių žmonių, jaudina ne mažiau nei kopimas į Everesto viršūnę. Aukso skrynios ar itin seni ginklai – gal ir retai aptinkami laimikiai, tačiau neretai ne tik pačios paieškos, bet ir vaizduotė jų metų yra nepaprastai svarbi ir jaudinanti. Juk po žeme vis dar glūdi jų tėvynainių istorija ir vertybės.
Kėdainietiškų šaknų turintis Karolis Markūnas – vienas iš tokių. Jis jau trejus metus nepailstamai domisi ne tik savo krašto, bet ir visos Lietuvos istorija, bei kiekvieną savaitę leidžiasi į paieškas to, kas neretai būna visiškai nežinoma.
„Mane labai žavi tokios istorijos paieškos. Tai lyg istorinės kasyklos, kartais leidžiančios atrasti kažką naujo ir neregėto.
Nuo pat mažens domėjausi tuo, kas kažkada įvyko, kas ir su kuo kariavo, kokias vertybes tuomet žmonės puoselėjo, kokiais įrankiais bei pinigais naudojosi... Taigi, prieš trejus metus įsigijau metalo detektorių ir leidausi į „lobių“ paieškas. Tiesa, tai ne piratų aukso skrynios ir puodynės, o labiau mūsų istorijos pažinimas, nežinomi faktai, kurie ne tik kelia klausimus, kaip jie vienoje ar kitoje vietoje kažkas atsidūrė, kas čia įvyko ir kokiomis aplinkybėmis, bet kartais į juos ir atsako. Taigi, bevaikštant po laukus, slėnius ir pakrantes, galima atrasti nemažai įdomių faktų“, – sako K. Morkūnas.
Kėdainių rajonas – turtingas istorija
K. Morkūnas tikina, jog Kėdainių rajonas – kone vienas labiausiai pamėgtų tokių požeminių gelmių ieškotojų.
„Kėdainių rajone pats istorinio palikimo ieškau tokiose vietose kaip, pavyzdžiui, senasis traukinių tiltas, kurį vokiečių kariuomenė pasitraukdama susprogdino. Taip pat Surviliškio, Krakių, Lančiūnavos, Taučiūnų, Josvainių ir Šėtos apylinkėse.
Naudojuosi senaisiais, 1940-ųjų metų, žemėlapiais. Naudojuosi programėle „Vertus Map“, kuri naudojantis navigacija pateikia senuosius žemėlapius, o šie savo ruožtu rodo, kurioje vietoje kas įvyko ir, žinoma, mano buvimo vietą“, – patirtimi dalijasi K. Morkūnas.
Į pagalbą – įvairios pajėgos
Prakalbus apie radinius, Karolis tikina, jog nors monetų paieškų metu pasitaiko kone dažniausiai, tačiau jos nesukuria tokio įspūdžių ir nesuteikia tiek daug emocijų kaip, pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo sagos nuo uniformų, kuriomis anglai rėmė lietuvius.
„Labai įdomu, ką jos veikė Kėdainiuose. Taip pat esu radęs sviedinių, pabūklų, kurie, be jokios abejonės, jau gana seniai yra priduoti policijai. Tiesa, visus bet kokius sprogmenis atiduodu policijai, o štai tokius radinius kaip sagos pasilieku, nes jų mažai kam reikia, kadangi muziejuose jų tikrai apstu. Na, o netoli Kėdainių, važiuojant link Jonavos, yra Napoleono vyrų žūties vieta, ten taip pat randama labai daug muškietų, kulkų, pats esu radęs žirgo pakaustą“, – sako pašnekovas.
Pasak Karolio, žinių apie istorinius radinius jis semiasi ne tik iš interneto platybių, bet ir iš senelių bei prosenelių pasakojimų, prisiminimų, taip pat konsultuojasi su vienos ar kitos srities žinovais.
„Mano seneliai kilę iš šio krašto, tad kartais papasakoja jie, taip pat proseneliai. Tačiau neretai pasitaiko tokių radinių, kai išties yra labai sunku nustatyti ir nuspėti, kokio tai laikotarpio radiniai, – sako pašnekovas. – Šiuo metu taip pat turiu tokių monetų, kurių egzistavimo laikotarpį sunku nustatyti. Būna ir taip, kad, pavyzdžiui, metalo detektorius rodo, kad tai sidabras, tačiau iš tikrųjų labai sunku pasakyti, kokia tai medžiaga, o jos radimo gylis tokiais atvejais būna išties gana didelis.“
Seniausias radinys – 1643 metų
Dalindamasis savo kaip mėgėjo patirtimi, Karolis pasakoja, jog 20 centimetrų gylyje paprastai galima rasti Antrojo pasaulinio karo fragmentų, o jei giliau, pasitaiko ir tokių radinių kaip 1643 metų boratinka.
„Manau, jog tai kol kas yra vienas seniausių mano rastų radinių.
Išties pasitaiko įdomių ir labai netikėtų dalykų, tačiau dar labai daug vietų yra neišvaikščiotų, tad neabejoju, jog bus dar įdomesnių.
Kartą Josvainiuose esu radęs išties keistą dalyką, panašų į plaktuką. Jis buvo iš akmens. Vienoje duobėje radau monetą ir lyg medžiaginį maišelį, į kurį ir buvo suvyniotas tas į kažkokį įrankį panašus radinys. Jį atidaviau muziejui“, – pasakoja K. Morkūnas.
Dar ne kartą sugrįš į Kėdainius
Ateityje Karolis ketina dar ne kartą sugrįžti į Surviliškį ir ten išsamiau patyrinėti vietines apylinkes, ir taip pat svarsto sugrįžti ir prie senojo traukinių tilto.
„Šioje vietoje esu radęs nemažai kulkų. Taigi, labai įdomu, iš kur jos ten, nes istorija sako, jog išties ten niekas nesišaudė. O kulkas randu nuo ginklo „Mosin“. Galbūt visgi įvyko kažkoks susišaudymas, apie kurį niekas nežino“, – svarsto pašnekovas.
Netikėti radiniai
Istorijos paieškų mėgėjai, pasak Karolio, neretai susiduria su pačiomis netikėčiausiomis staigmenomis. Kartais, kai jau tikiesi rasti auksu pripildytą puodyne, dažniausiai lieki it prie suskilusios geldos, nes ten paslėptas visai ne auksas, o... popierius. Apie kurį, beje, daugiau sužinoti ir nepavyksta.
„Sykį su kolega radome molinę puodynę. Tikrai manėme, jog joje paslėptas kažkoks lobis. Tačiau kai ją iškasėme, pasirodė, jog ten tik popieriai, kurių, deja, net nebuvo įmanoma perskaityti, – juokiasi pašnekovas. – Būdavo ir tokių atvejų, kai, pavyzdžiui, kasi ir tikiesi rasti tik mažą metalo gabaliuką, o ten atrandi artilerinį sviedinį. Žinoma, ties čia kasybos ir baigiasi, nes iškart kviečiame atitinkamas pajėgas.“
Gausi mėgėjų armija
Karolis pasakoja, jog tokių istorijos ieškotojų bendruomenė Lietuvoje išties didelė ir ji vis dar plečiasi. Tokių mėgėjų armiją sudaro per keliolika tūkstančių tautiečių. Anot jo, įprastai į paieškas žmonės leidžiasi grupelėmis, o ne pavieniui, nors, žinoma, yra ir tokių.
„Tiesa, labai apmaudu, jog tokios gausios bendruomenės tarpe pasitaiko žmonių, kurie ne visada elgiasi tinkamai, pavyzdžiui, iškasa duobes ir jas palieka. Taip elgtis tikrai nederėtų, gerbkime vieni kitus, gerbkime žemę, kitų nuosavybę ir patys save.
Tačiau labai džiaugiamės bendruomenėje turėdami žmonių, kurie daug išmano apie monetas, sprogmenis bei kitas sritis“, – pasakoja K. Morkūnas.
Aiški kryptis
Šiuo metu K. Morkūnas su bendraminčiais daugiausiai kasinėja kryptimi Kaunas–Jonava–Kėdainiai. Kol kas jiems tai atrodo įdomiausios vietos istoriškai.
„Šiauliuose taip pat yra tokių įdomių vietų, tačiau ten dar nebandėme.
Leidžiantis į tokias paieškas tereikia eiti senaisiais keliais ir rasti įdomių dalykų tikrai įmanoma, – sako Karolis ir priduria, jog neretai ieškodami istorinių fragmentų pakalbina ir vietinius gyventojus. – Na, o kartais ir patys gyventojai pakalbina mus, nes jiems labai įdomu, ką mes čia veikiame, kokią veiklą vykdome, ką randame. Taip pat jie neretai papasakoja tokių istorijų, kaip pavyzdžiui, kur kažkada tanko ratas koks buvo nusviestas, kartais jomis pasinaudojame, tačiau žmonės vietą nusako tik apytiksliai, o keliems žmonėms leistis į tokią paiešką gana sudėtinga, natūralu, jog tuomet reikia kviesti pajėgas, kad apimti kuo didesnę trajektoriją.“
Nebrangus malonumas
Karolis pasakoja, jog toks malonumas nėra brangus – užtenka tik nusipirkti metalo detektorių, o tuomet viskas priklauso nuo tavo sumanumo, noro ir, žinoma, kantrybės.
„Vidutinišką kainą turintis detektorius juodųjų metalų, išjungus tam tikrą funkciją, gali net nerodyti, o juodieji metalai tai viniai, kamšteliai ir kiti panašūs nereikšmingi metalai. Tuomet detektorius rodo tik žalvarį, varį, šviną, špižių, auksą, sidabrą.
Remonto jis taip pat nereikalauja, o viskas, ko reikia paieškoms, tai laikas, kuriam neretai reikia geležinės kantrybės. Kita vertus, neblogai įgudus galima ir su pigesniu padirbėti bei įdomių dalykų atrasti, nes paieškose labai svarbi detektoriaus garsų diafragma – čia kiekvienas garsas turi skirtingą reikšmę.
Pats į paieškas įprastai leidžiuosi sekmadieniais arba kai žmona išleidžia, – juokiasi pašnekovas, o surimtėjęs priduria, jog būtų galima tai daryti nors ir kiekvieną dieną, tačiau jei laukuose vien alaus kamšteliai, argi verta? – Visada geriau šiek tiek pasidomėti istoriškai svarbiomis vietomis ir jose pasivaikščioti keletą valandų, nei kiekvieną dieną klajoti bet kur ir visiškai nieko nerasti.“
Dėmesys Antrajam pasauliniam karui
O rasti tikri yra ką, jei bent kiek domiesi praeitimi...
„Žinoma, dar daug kas priklauso nuo to, su kokiu tikslu žmonės vyksta į tokias paieškas. Turiu pažįstamą, kuris ne vienerius tokių paieškų metu jau baigia kone visą tanką iš dalių surinkti.
Kolega buvo radęs varpą, ant kurio buvo parašyti 1742 metai, o štai žodinis užrašas buvo visai neįskaitomas.
Na, o šalia Jonavos yra rasta ginklų, nacistinių ženkliukų, durklų, tad kas žino, galbūt panašių dalykų galima ir rasti Kėdainių rajone? Pats šiame krašte esu radęs vokiškų šalmų fragmentų. Labai įdomu, kas juos privertė nusiimti šalmus. Manau, jog laukia ne vieneri istorijos paslapčių ieškojimo metai.
Šiuo metu yra susikūrusi žmonių grupelė, kuri ypatingai domisi Antrojo pasaulinio karo kariuomenių judėjimo kryptimis, kai vokiečiai puolė Kauną, Jonavą, judėjo link Kėdainių. Ateinantis sezonas bus būtent tam ir skirtas“, – apibendrina K. Morkūnas.
Judita GAIŽIUVIENĖ