Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdybai vadovaujantis brigados generolas Gintautas Zenkevičius įsitikinęs – nepaisant besikeičiančių karinės agresijos formų, karybos esmė nėra pasikeitusi nuo pat Aleksandro Makedoniečio laikų. „Tu privalai įveikti paskutinius 500 metrų mūšio lauke ir užimti priešo pozicijas“, – išskirtiniame interviu LRT.lt tvirtino generolas.
Ketvirtadienį Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Baltic Military Conference“ dalyvavęs G. Zenkevičius portalui atviravo skeptiškai vertinantis svarstymus Lietuvoje įvesti visuotinį šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Anot jo, kariuomenės infrastruktūra tokios idėjos įgyvendinimui nėra paruošta.
– 1991 m. pradėjote karinę tarnybą. Ką tuo metu pamatėte, atėjęs į kariuomenę, ir kaip vėliau pasikeitė situacija?
– Kai aš pradėjau tarnauti, nebuvo Lietuvos kariuomenės. Buvo maži kariniai vienetukai parlamente, kitose vietovėse. Mokomojo junginio padaliniuose net ne visi kariai uniformas turėjo, nekalbant jau apie ginkluotę. O mes, savanoriai, ėjome vykdyti užduočių, dėvėdami civilių rūbais. Šiaip mes buvome nelegalai, pagal sovietinę teisę ir propagandą.
Po Rugpjūčio pučo mes pradėjome ruoštis, atsirasdavo ginkluotė, įranga. Vėliau buvo užpirkta sovietinės ginkluotės – kalašnikovų. Tada galėjome apsiginkluoti. Iš išeinančių sovietinių dalinių pirkome transportą. Pirkimo būdai buvo įvairūs – perki už degtinę, moki grynais praproščikams.
Kalbant apie kovinį rengimą, tai mes visi savo vienetus rengėme patys, mokėmės taip, kaip tuo metu mokėjome. Tarp mūsų buvo į atsargą išėję kariškiai. Kariškių gretose atsirado tų, kurie 1991 m. iš rusiškos karo akademijos atvyko vasarą atostogauti į Lietuvą. Jie nesugrįžo į Rusiją ir pasiliko Lietuvoje. Tada Kaune vyko karininkų kursai, kurie pradėti 1990 metų kovo mėnesio pabaigoje – ten pradėtas karininkų rengimas.
– Kaip per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė karinis rengimas?
– Pasikeitė daug kas. Net tai, kaip kariai šaudo, kaip yra karys parengiamas šaudyti, pasikeitė. Keitėsi filosofija, principai, požiūris.
– Gal galėtumėte palyginti Lietuvos ir kitų Europos šalių karinį rengimą, karinio rengimo doktrinas?
– Doktrinose konceptualiai aprašoma, kaip kariaujama, bet tai nereiškia, kad būtent taip reikia elgtis. Doktrinose duodami tik pavyzdžiai. Beveik visos valstybėse realiai veiksmai, jeigu žiūrėsime, kaip kariauja skyrius, būrys, yra vienodi. Tiesa, veiksmai priklauso nuo to, kokia ginkluotė yra naudojama ir kokia kovinė parama yra iš paskos. Tai ir yra skirtumai, bet šiaip visur karinis rengimas yra vienodas. Jeigu mūsų kareivį po bazinio kurso nusiųstume tarnauti į Vokietijos batalioną, jeigu jis mokėtų vokiškai, manau 90 procentų to, ką reikia mokėti Vokietijos kariuomenėje, jis mokėtų. Nėra taip, kad mes, Lietuva, esame tie, kurie vejamės kitas valstybes. Kai kuriose srityse mes net esame priekyje.
– Kuriose srityse?
– Kai kuriose srityse daugiau akcentuojame karininkų ir karių rengimą konvenciniams veiksmams. Tuo metu kitos valstybės daugiau akcentuoja krizių valdymą. Šiose srityje daug kas skiriasi – kitaip elgiamasi užimant poziciją, laikant ginklą. Skiriasi ir tai, kiek esi atviras oponentui.
– Pastaruoju metu vis dažniau pasigirstas raginimai atnaujinti karinį rengimą, karinį mokymą mokyklose. Pritartumėte šiai idėjai?
– Formaliai mes, kaip demokratinė valstybė, kaip Jungtinių Tautų narė, negalime vykdyti karinio rengimo nepilnamečiams. Taigi juridiškai taip elgtis neįmanoma. Formaliai nepilnamečių negalima mokyti naudoti ginklą, mokyti naudoti smurtą. Tačiau organizuoti būrelius, popamokinę veiklą, tai yra tai, ką daro šauliai, į atsargą išėję kariai, savanoriai, yra visai kas kita.
– Galbūt tada galima koncentruotis į fizinį parengimą?
– Tai ir vyksta. Yra pilietinis ugdymas ir užklasinis ugdymas. Kasmet apie 600–700 vaikų baigia kursus ir tampa Šaulių sąjungos nariais. Taip pat yra skautai, kurie moko to paties kaip ir šauliai – kariui reikalingų įgūdžių. Jie nemoko šaudymo, ginklo valdymo, tačiau gyvenimas lauke, orientavimasis vietoje, komandinis darbas – to jaunuolius išmokoma.
– Kaip jūs vertinate 2015 m. priimtą sprendimą Lietuvoje grąžinti šauktinius? Ar šis sprendimas pasiteisino?
– Toks šaukimas, koks dabar yra, tikrai pasiteisino. Tai leido atsirinkti profesinei karo tarnybai tinkamus karius. Patys jaunuoliai supranta, kodėl jie nori tarnauti. Realiai daugiau negu 25 procentai baigiančių privalomąją pradinę karo tarnybą parašo prašymus tapti profesinės karo tarnybos kariais. Tai labai padėjo komplektuojant kariuomenę. Kita svarbus aspektas – rezervo rengimas.
Visuotiniam šaukimui įgyvendinti šiandien neturime pakankamai resursų, infrastruktūros. Jeigu dabar būtų vykdomas visuotinis šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą, tai kariuomenė nesivystytų, o būtų tik piliečiai su šautuvais.
– Kitaip tariant, dabartinis šauktinių modelis yra tinkamiausias Lietuvai, o visuotinis šaukimo imtis nereikėtų?
– Mažai valstybei šis šauktinių modelis, kuris taikomas dabar, man atrodo, yra tinkamiausias. Iš tikrųjų yra sudėtinga pritraukti pakankamą kiekį jaunuolių į profesinę karo tarnybą. XXI amžiaus jaunimui karinė tarnyba, fiziniai, psichologiniai iššūkiai ir sunkumai nėra patrauklūs. Tarnyba kariuomenėje juk nėra kompiuterinių žaidimų žaidimas.
Kad ir kaip mes bekalbėtume, bet karyba ir paskutiniai 500 metrų mūšio lauke nuo Aleksandro Makedoniečio laikų nepasikeitė. Atsirado kitos priemonės, bet pagrindas išliko: tu bandai užmušti priešininką, priešininkas bando užmušti tave, šalia krenta tavo draugai ir tu turi visa tai praeiti, privalai įveikti tuos 500 metrų su ginklu, su šaudmenimis, su ekipuote ir užimti priešo pozicijas. Karas nepasikeitė ir nepasikeis, nes žemę reikia kažkam užimti. Buvo laikai, kai atsirado aviacija, ir oro pajėgų karininkai tada kalbėjo, kad atėjo laikai, kai aviacija laimės karus. Aviacija gali subombarduoti tiltus, stotis, miestus, bet negali užimti ir kontroliuoti teritorijos. Tas pats yra ir su kibernetiniais karais. Kibernetika juk yra dirbtinė erdvė, kurią tu išjungi ir grįžti prie žmogaus valios, prie pasirengimo išgyventi.
Nustebsite, bet ir dabar pažangiausios pasaulio kariuomenės kalba apie paskutinius 500 metrų mūšio lauke. Pats skaičiau raportus – baigiasi šaudmenys, turi užsidėti durtuvus ir eiti į durtuvų mūšį.
– Sugrąžinus šauktinius, Lietuvos visuomenės jaunuolių reakcija nebuvo vienareikšmė: vieni džiaugėsi, ėjo į tarnybą savanoriškai, kiti pyko dėl neva sugadintų karjerų, kalbėjo apie pacifizmą. Ar tokių reakcijų ir tikėjotės?
– Realiai visada bus tam tikras procentas abejojančių, nepritariančių. Visada buvo, yra ir bus pacifistų. Tiesa, galiu pateikti dviejų buvusių NATO generalinių sekretorių pavyzdžius. Jie 1980 metais buvo antibranduolinio judėjimo aktyvistai, jie buvo „prieš“ karą savo šalyse, jie buvo pacifistai ir net dėl to buvo areštuoti. Jie kovojo prieš NATO, agitavo prieš NATO, bet, praėjus daugiau negu 20 metų, tie žmonės tapo NATO generaliniais sekretoriais – tai Javieras Solana ir George‘as Robertsonas. Šiuo atveju pasiteisina įžymioji Vinstono Čerčilio frazė: „aš negaliu suprasti tų, kurie, būdami jauni, nėra leiboristai, bet negaliu suprasti ir tų ir vadinu juos ligoniais, kurie subrendę netampa konservatoriais“.
– O kaip Jūs vertinate samprotavimus, kad į privalomąją pradinę karo tarnybą turėtų būti šaukiamos ir merginos?
– Merginos dabar tarnauja savo noru. Aš praėjusią savaitę susidūriau su unikaliu atveju. Man pavaldžiame vienete tarnauja šauktiniai, ten tarnauja ir merginos. Praėjus penkiems tarnybos mėnesiams viena mergina tapo nėščia. Gydytojų komisijos išvadoje parašyta, kad ją reikia išleisti motinystės atostogų. Tai kaip dabar bus su jos 9 mėnesių privalomąją pradine karine tarnyba? Ją išleisti atostogų ir, kai jos vaikui sukaks dveji metai, ją pašaukti atlikti tarnybą likusius keturis mėnesius? Ar fiksuoti, kad ji atliko savo privalomąją pradinę karo tarnybą ir ją išleisti į rezervą? Ją išleidome į rezervą. Nereikės jai po dvejų metų sugrįžti pabaigti tarnybos. Niekas apie tai net nepagalvoja.
– Netrukus minėsime Lietuvos narystės NATO 15-kos metų sukaktį. Kaip mus vertina kitos NATO narės?
– Mes esame lygūs su kitomis NATO narėmis, mes esame kolegos. Mes judame toje pačioje gatvėje, mes keičiamės informacija, dirbame kartu. NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės bataliono vadas yra vokietis, grupės struktūroje yra vokiečių, olandų, norvegų, belgų, čekų, kroatų. Šis batalionas yra pavaldus mūsų brigados vadui lietuviui ir nėra jokių konfliktų, jokių skundų. Vakar buvau Kazlų Rūdoje ir stebėjau mokymus, kur planuojama ir vykdoma parama iš oro. Ten mūsų lietuviai vadovavo amerikiečių bombonešiams, kartu buvo ir JAV, norvegų kariai. Mes jau esame visi lygūs.
– Ar tarptautinėje erdvėje dėl finansavimo krašto gynybai didinimo Lietuva nėra kritikuojama?
– Jeigu mes galėtume turėti viską, ko norime, koks turėtų būti mūsų gynybos biudžetas? Mažiausiai 10 milijardų eurų. Ar gali Lietuva sau tai leisti? Skirdami po 10 milijardų eurų gynybai kasmet, po 10 metų turėtume ant žemės tai, kas yra numatyta mūsų planuose. Koks tai yra procentas nuo bendrojo vidaus produkto (BVP)? Daugiau negu 10. Nė viena valstybė tiek pinigų neskiria. Net JAV negali sau to leisti. Jie skiria gynybai beveik 4 procentus nuo BVP. Tiesa, nepamirškime, kad JAV turi pajėgas ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, tai jų biudžetas skaidosi.
Dabartiniame etape mes pagal gynybai skiriamus procentus nuo BVP atrodome gerai. Nepamirškime, kad prieš šešerius metus šiuo klausimu mes buvome vos ne paskutiniai tarp NATO narių.
– Turime vieną politinę jėgą – socialdemokratus – kurie nepritaria finansavimo krašto apsaugai didinimui. Kaip vertinate tokį politikų požiūrį?
– Yra žymus Napoleono posakis: „jeigu nenori maitinti savo kariuomenės, maitinsi svetimą“. Jeigu nebus kietojo karinio saugumo, tai nebus ką aprūpinti socialiniu saugumu. Koks socialinis saugumas buvo Sovietų sąjungoje? Daug kas sako, kad ten buvo gerai gyventi, bet aš taip nepasakyčiau. Kai vaikams pasakojau, kaip mes gyvenome sovietiniais laikais, tai vaikai mūsų nesuprato.
Kalbėjimai apie socialinį saugumą, ignoruojant gynybos stiprinimą, yra bandymas rinktis balsus. Taip politinės partijos elgiasi ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europos šalyse. Tas nusiginklavimas, kuris prasidėjo po Berlyno sienos griuvimo Europoje, tos pacifistinės tendencijos labai išsivystė. Tai yra normalu, ši banga ateina tada, kai užauga kartos, kurios nematė sunkumų ir karo, nes jie nežino, kaip gali būti blogai ir galvoja, kad dabar yra blogai. Turiu pavyzdį – finansinė krizė. Visi verkė 2008 m., kaip yra sunku. 1993 m. aš buvau leitenantas Lietuvos kariuomenėje ir mano alga buvo 40 JAV dolerių. Gyventi nebuvo lengva, nes turėjau išlaikyti šeimą – du vaikai, žmona tam tikrą laiką buvo be darbo. Dalis kolegų tada išėjo iš kariuomenės ieškoti geresnio gyvenimo, vėliau bandė sugrįžti.
– Kodėl Jūs neišėjote iš kariuomenės?
– Matote, svarbiau, kodėl aš atėjau į kariuomenę. Į kariuomenę aš atėjau, nes negalėjau sutikti su tuo, kad kažkas žudo lietuvius. Turiu omeny 1991 m. sausį. Pasakiau, kad padarysiu viską, kad kiti neturėtų teisės žudyti lietuvių.