Nors Beinaičių kaimas atokesnis ir yra toliau nuo Pelėdnagių seniūnijos, tačiau čia gyvenantys žmonės yra aktyvūs ir kūrybingi, nepamirštantys senųjų tradicijų bei bandantys išsaugoti ir ateities kartoms perduoti ne tik savo kaimelio, bet ir jo pavadinimo atsiradimo kilmę.

Kodėl Beinaičiai?

„Seniai seniai, daugiau nei prieš šimtą metų, kai Beinaičių kaimo dar nebuvo, šiose apylinkėse ėmė rastis trobos, kur beveik kiekvienoje seklyčioje darbščios moterėlės turėdavo audimo stakles.

Vakarais kaimynai rinkdavosi vieni pas kitus, pasakodavo nutikimus, merginos, susinešusios ratelius, kartu verpdavo linus, pakulas, vilnas, vyrai vydavo pančius, drožinėdavo... Tiek daug darbų būdavę, o dar daugiau – bendravimo džiaugsmo.

Sykį taip susirinkę žmonės ėmė svarstyti, ar tik nereiktų vienai šalia kitos susibūrusioms trobelėms sugalvoti kaimo pavadinimo, kuris atspindėtų gerus jų darbus ir siekius.

Žmonas mylintys vyrai greit pasiūlė kaimą pavadinti Audaičiais, nes jie labai žavėjosi moteriškių austiniais ir viens per kitą labiau gyrė savo žmonas bei dukras už jų auksines rankeles.

Tačiau vis nebūdavę savanorio, kuris nueitų į valsčių ir užrašytų tą kaimo pavadinimą pas viršaitį...

Taip visi draugiškai gyveno, kol pamiškės pakraštyje trobelę pradėjo ręsti dar tvirtas, bet jau metelių turintis šveplas senas bernas.

Vyrai greit suuodė, kad kaminėliui rūkstant nuo šveplio gryčiukės viliojantis ruginukės kvapas, vėjeliui papūtus, pasklinda. Netrukus jau visi apylinkių vyrai vis dažniau nebe su savo pačiomis vakarus leisdavę, bet, susirinkę pas seną berną prie kvapnios ruginukės, vyriškas kalbas sukdavę......Vieną tokį vakarą vyrai vėl apie kaimo pavadinimą prakalbo. Senas bernas, moters rankų švelnumo neragavęs, buvo kategoriškai prieš Audaičių pavadinimą, nes kaimo moterėlės nesulaikydavo ir piktesnio žodžio švepliui, kai jų vyrai namo grįždavę su kvapeliu... Tada vyriokas iš naujo ėmė svarstyti, koks pavadinimas labiausiai tiktų jų kaimui.

Galų gale nusprendė, kad į jų apylinkes atkeliavęs šveplys, greit pramintas „bernaičiu“, ir atnešė kaimui pavadinimą. Paryčiais išsiskirstę vyrai, visus įgaliojimus atidavę šveplam bernaičiui, tvirtai žinojo, kad jų kaimo pavadinimas bus Bernaičiai.

Tuo tarpu šveplys, gavęs tokį svarbų įpareigojimą, iškeliavo valsčiun nė bluosto nesudėjęs. Eina laukais, pamiškėm, vis parklupdamas ir vis kartoja: „Bernaičiai, Bernaičiai,...“. Nesiseka žmogeliui ištarti „r“ raidės nors tu ką... Štai ir rytas išaušo, ir viršaičio troba nebetoli... „Bernaičiai, Bernaičiai“ – vis kartojo.

Šveplys virste įvirto pas valsčiaus raštininką ir kaip žirnius į sieną tvirtai išbėrė vyrišką apsisprendimą užregistruoti kaimo pavadinimą – Bernaičiai.

Nors ir kaip žmogelis stengėsi aiškiai tarti pavadinimą, bet viršaitis išgirdo ne Bernaičiai, o Beinaičiai.

Taip ir užrašė... Ir dar svarbų dokumentą švepliui į rankas davė, kuriame juoda ant balto buvo parašyta, kad jų kaimas nuo tos dienos dabar vadinasi Beinaičiai.

Taip ir liko toks mūsų kaimo pavadinimas, kuriuo mes džiaugiamės ir didžiuojamės, dalindami iš kartos į kartą senolių įdiegtą gerumą ir darbštumą, prisimindami audėjėlių raštus, jų jaunystės daineles dainuodami“, – apie kaimo pavadinimo kilmę papasakojo Beinaičių bendruomenės pirmininkė Rita Lankelienė.

Istorija – pagal pasakojimusPasiteiravus, kas įkvėpė Beinaičių bendruomenę tokiam įdomiam ir neeiliniam pasakojimui, Rita tikina, kad pagrindinė priežastis tokiai legendai atsirasti buvo noras įprasminti kaimo ir jo pavadinimo kilmės istoriją.

„Lankantis aplinkiniuose kaimuose ir susipažįstant su jų bendruomenėmis, asmeniškai man, vienas įdomiausių dalykų – jo kilmė, atsiradimo istorija. Pastebėjus, kad net ir mažiausi kaimeliai didžiuojasi savo įdomiais pasakojimais, legendomis, kilo mintis, jog ir mums, Beinaičiams, reikia kažko panašaus.

Pradėjus domėtis kaimo kilme, jo istorija, bet tikslios informacijos rasti niekur nepavyko, o tada man pagelbėjo senbuvių kaimo žmonių pasakojimai ir atsiminimai, iš kurių susidėliojo labai įdomi istorija“, – mano Rita.

Sugulė į savas vietas

Nors kone metus trukęs darbas – Ritos nuopelnas, tačiau visų laurų bendruomenės pirmininkė prisiimti neketina.

„Jei ne žmonių pasakojimai, vargu ar būčiau įstengusi ką nors parašyti.

O tada į pagalbą atskubėjo mano sesuo, puiki rašinių rašytoja. Būtent jos dėka visos mano padrikos mintys sugulė į joms skirtas vietas“, – tikina Rita.

Įamžino šveplį bernaitį2014 metais dienos šviesą išvydusi legenda apie Beinaičių kaimą tapo kaimo motyvacijos šaltiniu.

„Įvažiavus į Beinaičius, kiek tolėliau nuo pagrindinio kelio, netoli bendruomenės namų pastatyta skulptūra „Bernaitis-šveplys“, kuris, anot legendos, „atnešė“ mūsų kaimui pavadinimą.

Jis visuomet jūsų lauks Beinaičių parkelyje. Už padovanotą ąžuolą skulptūrai bendruomenė dėkoja Vaidui Deikai.

Šalia jos akmuo, ant kurio, po neorganiniu stiklu, bus pritvirtinta minėtoji šveplio bernaičio dėka atsiradusi legenda“, – apie naujai atsiradusią skulptūrą kaime pasakoja bendruomenės pirmininkė.

Įvestas apšvietimas

Apie tik dabar atsiradusią skulptūrą Beinaičių kaime, anot Ritos, buvo galvota jau ne vienerius metus.

„Viskas gal būtų vykę kiek greičiau, jei ne prieš dvejus metus skulptūros drožėjui nuvežtas ąžuolas. Anot jo, medis buvęs netinkamas drožimui, esą sutrūnijęs.

Kol radome kitą… Sveiką, drūtą, praėjo laiko.

Tada iniciatyvių kaimo gyventojų ir seniūnijos dėka ne tik skulptūra kaime atsirado, bet bendruomenės žmonių iniciatyva buvo įvestas ir apšvietimas šalia jos“, – pabrėžė bendruomenės pirmininkė.

Žinios ir naujienos apie kaimą

Beinaičiai jau turi kaimo legendą, visai neseniai jai įmažinti pastatytą skulptūrą. Be to, Beinaičių kaimą mylintys žmonės, vartydami dar 2014 metais leistą kaimo laikraštį ir skaitydami svarbiausias tų dienų žinias, aktualijas ir pranešimus apie įvykius, džiaugiasi galintys grįžti į prisiminimus.

„Prieš šešerius metus išleisti laikraštuką „Beinaičių kaimo naujienos ir ne tik“ buvo mano iniciatyva, jo redagavimu, leidinio maketavimu rūpinosi aktyvi ir gabi tuo metu buvusi dvyliktokė Karolina Kužmarskytė ir jos mama Rasa Kužmarskienė.„Beinaičių kaimo naujienose ir ne tik“ rašydavome apie viską. Laikraštuke buvo skelbiamos visos kaimo naujienos, kaimo žmonės panirdavo ir į prisiminimus, skaitė apie buvusius kaimo šviesuolius.

Iš viso išspausdindavome 100 keturlapių laikraštukų, kuriuos skaitytojams pristatydavo jau minėtoji leidinio sudarytoja paštininkė Rasa“, – apie Beinaičiuose leistą kaimo laikraštuką kalba Rita.

Nerado rėmėjų

Pasak bendruomenės pirmininkės, kaimo laikraštuko „Beinaičių kaimo naujienos ir ne tik“ leidyba nutrūko sukūrus Beinaičių paskyros grupę socialiniame tinkle „Facebook“.

„Ten dabar ir matoma visa bendruomenėje vykdoma veikla, kaimo naujienos.

Be to, prasidėjus abitūros egzaminams Karolina nebeturėjo laiko redaguoti leidinio. Taip pat neradome ir rėmėjų, kurie finansuotų laikraštuko leidybą“, – priežastis, kodėl teko atsisakyti kaimo laikraštuko leidybos, vardija Rita.

Nelengva, bet įmanoma

Pasiteiravus, ar sunku sutelkti bendruomenę bendrai veiklai, įtraukti į ją visų kartų žmones, išsaugoti jų meilę šiam gamtos kampeliui, pasididžiavimą savo kraštu, bendruomenės pirmininkė teigia, kad tikrai nėra lengva stiprinti kaimo gyventojų bendrystės ryšius, tačiau vis dėlto įmanoma.

Neapsieina be koncertoViena mėgstamiausių kaimo vasaros švenčių – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena, vykstanti visai šalia Beinaičių bendruomenės centro patalpų esančiame parkelyje.

„Mano nuomone, šios šventės daugiau pasiilgsta tie, kurie iš kaimo „išėjo“ prieš kažkiek metų ir kuriems toks renginys tampa tarsi proga aplankyti savo gimtinę, savo tėviškės apylinkes.

Negaliu sakyti, kad bendruomenėje ši šventė nėra laukiama. Tikrai laukiama, ir dar kaip, todėl drauge su aktyvių kaimo žmonių grupele, kurie mielai kone kiekvienais metais prisideda, stengiamės ją organizuoti taip, kad sulauktume kuo mažiau šventės dalyvių priekaištų.

Buvo laikas, kada žmonės, išsigandę lietaus, iš šventės tiesiog ėmė ir išėjo, kiti į ją visai neatėjo, todėl, atsižvelgdami į susiklosčiusią padėtį ir vis galvodami, kaip galėtume šią problemą išspręsti, nuo tada pradėjome šventę rengti palapinėse su stalais ir kėdėmis.

Galime pasidžiaugti, nes šis mūsų triūsas pasiteisino. Pernai šventės metu pasirodęs lietus neišbaidė nė vieno šventės žiūrovo.

Na, o tada svarbiausia – gera nuotaika ir nusiteikimas“, – apie Beinaičių kaime jau eilę metų organizuojamą Mindauginių šventę pasakoja Rita.

Atlaidai – šventas dalykasMindauginės Beinaičiuose pradėtos švęsti dar prieš 17 metų. Vis tik anot bendruomenės pirmininkės, gilesnes tradicijas turi Šv. Onos atlaidai, kasmet vykstantys liepos pabaigoje vos keli kilometrai nuo Beinaičių nutolusio Juciūnų kaimo nedidukėje, jaukioje koplytėlėje.

„Man pačiai ir turbūt daugumai šiame krašte gimusių ir čia augusių žmonių Šv. Onos atlaidai Juciūnuose, kur daugelio tėvų, senelių, prosenelių kapai – šventas dalykas“, – sako Beinaičiuose gimusi, užaugusi, o šiuo metu Jonavoje gyvenanti Bronė Zubrickaitė.

Primena vaikystę

Pasiteiravus, kiek metų tiksliai nenutrūkstanti ši tradicija, Bronei įvardyti sudėtinga, tačiau kiekvienas apsilankymas Juciūnų Šv. Onos atlaiduose jai kaskart sukelia širdžiai malonius prisiminimus.

„Kaskart dalyvaudama Šv. Onos atlaiduose Juciūnuose prisimenu, kai per šv. Mišias, būdami vaikai, barstydavome gėles.

Kasmet į Šv. Onos atlaidus Juciūnų koplytėlėje rinkdavosi ne tik Juciūnų, Beinaičių bei Akmenių kaimų gyventojai, žmonės čia suvažiuodavo iš visos Lietuvos kampelių: Kauno, Vilkijos, Kėdainių, Panevėžio ir kitų miestų.

Paprastai į šią šventę suvažiuoja tie, kurių šaknys – tėvai, seneliai, proseneliai, palaidoti tose Juciūnų kapinėse.

Nors niekada nebūdavo tokios šventės su pasibuvimu, kokią dabar organizuoja Rita, tačiau žmonės tikrai neskubėdavo skirstytis, susiėję pabendraudavo, pabūdavo, pasišnekėdavo ir tik tada išvažiuodavo.

Džiugu, kad šie žmonės dar lig šiol ryšių su gimtosiomis vietomis nepraranda. Iš kartos į kartą ta vieta visiems tampa tokia brangia“, – tikina Bronė.

O kartais iš tolėliau atvykę giminaičiai ir ilgesniam laikui pasilikdavo, tikina moteris.

„Aš dar ir dabar prisimenu, kai po atlaidų į mūsų namus susirinkdavo giminė.

Kadangi mano mama, tėvelis ir kiti giminės vyrai buvo dainingi, todėl mano atmintyje įstrigo ne vaišės, ne pokalbiai, nors tai buvo irgi labai malonu, tačiau daugiausia išliko dainos, skambi, graži, melodinga muzika, kuri pavergdavo visus, tądien ėjusius pro mūsų sodybą“, – apie šeimos dainorėlius šneka Bronė.

Susaistyti giminysteVien tik prisiminimais nenorinti gyventi aktyvistė prieš trejus ar ketverius metus ėmė ir suorganizavo susitikimą, kurio pagrindinis tikslas buvo sužinoti, kokia jos giminė plati ne tik šiame, bet anapusiniame pasaulyje.

„Susitikime dalyvavo mano mamos giminė. Pasirodo, mūsų tėvai, seneliai, proseneliai buvo kilę net iš trijų aplinkinių kaimų, ir visi jie palaidoti Juciūnų kapinaitėse.

Narpliodami visas sąsajas išsiaiškinome, kad 26 kapuose besiilsintys žmonės tarpusavyje surišti giminystės ryšiais.

Po visų diskusijų man pačiai tokia mintis kyla, kad ir man norėtųsi atgulti būtent tose kapinaitėse.

Rodos, jos paprastos kaimo kapinaitės, bet mums jos nuostabios, išskirtinės, skleidžiančios kitokią šilumą ir turinčios unikalią aurą“, – teigia Bronė.

Išreiškia padėkąTiesa, trejus metus iš eilės Šv. Onos šventė Juciūnuose buvo kiek kitokia, pabrėžia kiekvienais metais atlaiduose besistengianti dalyvauti Bronė.

„O už neeilinį pasibuvimą didelis ir nuoširdus ačiū Ritai nuo visų tų, kurie po visų iškilmių susirenka pabūti“, – dėkoja Bronė.

„Iki kitų metų!“

Gražių padėkos žodžių sulaukusi Rita džiaugiasi atgaivintais, jau trejus metus organizuojamais Šv. Onos atlaidais Juciūnuose ir itin vertina tuos, kurie vienaip ar kitaip susiję su šiomis vietovėmis ir jas šia didžia proga aplanko.

„O širdžiai maloniausia, kai po šventės visi sako: „Iki kitų metų!“.

Tada supranti, kad žmonės vėl nori susitikti ir kad jiems ši tradicija tikrai reikalinga ir yra labai svarbi bei reikšminga jų gyvenime.

Dar dabar prisimenu, kai po šv. Mišių niekas neskubėjo skirstytis. Visi klausėmės skambių melodijų, bendravome, vaišinomės, šventė buvo tikrai nuostabi ir paliko neišdildomų įspūdžių iki pat šių dienų“, – prisiminimais apie vykusius Šv. Onos atlaidus Juciūnuose dalijasi bendruomenės pirmininkė.

Surengė akciją

Pasirodo, išsaugoti kaimo gyventojų ryšį skatina ne tik kaimelio šventės ar tradicijos.

Dėl susiklosčiusios nepalankios situacijos ir karantino, kasmetinės akcijos „Darom“ šiemet Beinaičių kaimo gyventojams teko atsisakyti, tačiau, Rita nebūtų Rita, jei ištikus bėdai nesigriebtų šiaudo.

„Beinaičiuose paskelbėme akciją „Aš esu patriotas“. Tikslo link kol kas judame pamažėle, manau, kad iki mėnesio pabaigos vysiančios akcijos darbo vaisiai bus matyti.

Daugelis kaimo žmonių jau ėmėsi iniciatyvos. Prie Šilainių karjero išrinktos piktavalių išmėtytos šiukšlės. Šalia bendruomenės namų kruopščiai nugrandyti ir išvalyti takeliai, pasodinta gėlių.

Kaimo vyrai žadėjo sutvarkyti išklypusį bordiūrą, sukalti medinius vazonus, nupjauti žolę ir atlikti kitus darbus.

Nemažai darbų kaimo teritorijoje atlieka ir seniūnija.

Prie bendruomenės įvaizdžio gerinimo visada noriai prisideda ir jaunimas. To pavyzdys, atlikti darbai, kai buvo prijungiamas apšvietimas parkelyje.

Džiugu, kad žmonės neatsisakė padėti ir statant naująją skulptūrą. Galiu tik pasidžiaugti, jog pagalbos bendruomenėje tikrai sulaukiame“, – kaimo gyventojus įvertina bendruomenės pirmininkė.

Siekia rezultatųBendrų tikslų vedamos Beinaičių kaimo moterys, anot bendruomenės pirmininkės, labai dažnai susitinka edukacijose.

Užsiėmimų, kurie būtų skirti ne tik kaimelio moterims, bet ir kitų kartų atstovams, pasak Ritos, kiekvienais metais pagal galimybes stengiamasi suorganizuoti kuo daugiau.

„Du kartus mokėmės tapyti ant drobės. Moterys liko labai patenkintos.

Nors tik susirinkus į edukaciją net ir mane pačią buvo apėmusi baimė, jog nesugebėsiu, bet nuostabios ir puikiai viską išaiškinančios edukatorės dėka, mes puikiai susitvarkėme. Rezultatu esame labai patekintos. Džiaugiamės sulaukusios šios nuostabios moters Beinaičių bendruomenės centre bei nuoširdžiai dėkojame už mokymus ir atskleistas subtilybes tapant ant drobės.

Taip pat bandėme pasimokyti šokio judesių. Nenusivylėme ir šiomis pamokomis.

Nesame abejingos šiaurietiškam ėjimui. Kadangi sunku visoms vienu metu suderinti laiką, todėl susiskirstėme grupelėmis ir siekiame savo tikslų.

Šių visų dalykų tikrai neketiname mesti, nes tai – ir atsipalaidavimo būdas, ir smagus laikas pabendrauti bei puikus būdas ugdyti ir lavinti ne tik savo kūrybinius, meninius, bet ir sportinius gebėjimus.

Ir po karantino ketiname kęsti šiuos užsiėmimus“, – pozityviai nusiteikusi kalba Rita.

Sunku suspėtiJi pasidžiaugė ir aktyviais 7 iki 12 metų kaimo vaikais.

„Jau ne kartą dar prieš paskelbiant karantiną buvome susirinkę. Laisvu laiku piešėme, kepėme keksiukus, vykdėme kitokias vaikams įdomias veiklas.

Į Beinaičių bendruomenės centrą, kuriame vyko renginys, skirtas Vasario 16-ajai – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti, sugužėjo vaikai. Renginį pradėjome piešiniais. Tema „Lietuva vaikų akimis“, vėliau žaidėme įvairius žaidimus, vaišinomės atsineštomis vaišėmis.

Vaikų klegesys aidėjo iki pat vakaro. Į namus visi išsiskirstė laimingi. O aš likau sužavėta nuoširdžiai pieštais vaikų piešinukais.

Aišku, kaip ir vaikai, jie norėtų panašių veiklų kone kiekvieną dieną, gaila tik, kad sunku suspėti būtų tą padaryti“, – sako Rita.

Prisidedančių užtenkaNuoširdūs žmonių tarpusavio santykiai, atsidavimas gimtajam kraštui – būtent tai, kas svarbiausia bendruomenėje, mano Rita.

„Esu be galo patenkinta mūsų kaimo aktyvistais, kurie prisideda prie darbų, kurie noriai dalyvauja, veiklose, kurių net nereikia prašyti, o užtenka tik užsiminti.

Taip pat labai džiugina, jog atsiranda žmonių, kurie Beinaičiuose gimę, čia augę ir, nors šiuo metu negyvena kaime, bet vis tiek yra labai atsidavę gimtajam kraštui.

Esame be galo patenkinti, jog Pelėdnagių seniūnija dėmesį skiria ne tik Pelėdnagiams, bet ir atokesnėms vietovėms. Džiugu matyti, kaip seniūnijos darbuotojų dėka vyksta darbai Beinaičiuose.

Be to, džiaugiuosi ir naujakurių aktyvumu. Smagu, kad vos į kaimą atvykę žmonės neišsigąsta ir prisijungia prie mūsų.

Gal dėl to juos ir lydi sėkmė? Nes paskutinį kartą rengtame šeimininkių konkurse ir nugalėjo būtent mūsų naujakurė.

Ji mielai įsitraukia į visas veiklas, tik gaila, jog laiko stoka ne visada leidžia jai tą padaryti“, – apie kaimo gyventojų iniciatyvumą ir aktyvumą kalba bendruomenės pirmininkė.

Užleidžia kėdę

Kad ir kokia miela bendruomenės pirmininkės vieta bebūtų, Rita neslepia, kad ją su dideliu malonumu jau yra pasiruošusi užleisti kitam, jaunesniam kaimo atstovui.

Šešerius metus bendruomenei vadovaujanti Rita sako nebesuspėsianti visko padaryti viena.

„Dėl švenčių, dėl renginių man tikrai nėra sunku, galėčiau net ir neidama pirmininkės pareigų padėti ir prisidėti, tačiau visi biurokratiniai dalykai tampa per sudėtingi, stinga laiko. O juk kaimo bendruomenės pirmininko pareigos – ne statusas, tai – kaimo veidas, kurį reprezentuoja nuveikti darbai, pasiekti tikslai, užsibrėžti įgyvendinti planai.

Nežinau, kaip viskas susiklostys, bet tikiuosi, kad atsiras kitas kandidatas, užimsiantis mano vietą“, – viliasi Rita.