Dotnuva – lygumų krašto miestelis, įsikūręs netoli Kėdainių. Ši vietovė, minima nuo XIV a., yra verta dėmesio. Vedliu į Dotnuvos miestelio praeitį šįkart sutiko pabūti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas, lituanistas Rytas Tamašauskas, daugelį metų tyrinėjęs šį kraštą.

Miestelio privilegija

Pasakodamas apie Dotnuvos istoriją R.Tamašauskas išskyrė XVI amžių, kuriame minima 1572 metų Dotnuvos miestelio privilegija. Įdomu tai, kad šis dokumentas pirmą kartą buvo publikuotas tik po 430 metų. Minėto dokumento originalas yra Varšuvoje, kur šį aktą pasirašė Lietuvos didysis kunigaikštis bei Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Privilegija buvo leista Dotnuvos dvarininkams Jonui Mlečkai ir Jonui Gradovskiui dvare steigti miestelį.

„Dotnuvos miestelis pirmą kartą istoriografijoje minimas 1372 metais. Sakytume: šis pirmasis paminėjimas buvo kūdikio krikštas, o 1572 metais paliudyta, kad Dotnuva jau išaugo iš vaikystės marškinėlių ir subrendo“, – akcentavo R.Tamašauskas.

Pasak pašnekovo, miestelio privilegija suteikė ne tik papildomų teisių, bet ir pakeitė gyventojų statusą. Svarbiausia, kad buvo leista kasmet rengti du prekymečius (metinius jomarkus) ir dusyk savaitėje susirinkti į turgų ir laikyti karčemas. Kadangi miestelis buvo įkurtas privačioje teritorijoje, tris šimtmečius jis buvo pavaldus didikams, kuriems į kišenes subyrėdavo muito ir turgaus mokesčiai bei karčempinigiai. Ilgainiui miestelis tapo parapijos centru, tikėjimo ir mokslo židiniu.

Dotnuvos miestelio vaizdas į Kėdainių pusę iš bažnyčios bokšto. (Nuotr. autorė Živilė Marčiūtė).

Įsikūrė bernardinų vienuoliai

Nėra išlikusių istorinių duomenų, kada Dotnuvoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Tačiau žinoma, kad medinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statyba buvo pradėta 1657 metais, kuomet Dotnuvos dvarininkas Viktorinas Konstantinas Mlečka perėjo į katalikų tikėjimą. Jo dukrai Konstancijai ištekėjus už Jono Vladislovo Bžostovskio, nuo XVII a. pabaigos Dotnuvos žemė atiteko Bžostovskiams. Pastarieji sudarė sutartį su bernardinais, pasikvietė juos į Dotnuvą bei įsipareigojo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Nauji mūriniai vienuolyno pastatai buvo pradėti tik 1768 metais, o mūrinė bažnyčia statyta nuo 1773 iki 1810 metų. Pasakojama, kad Dotnuvoje įsikūrę bernardinų vienuoliai nuo pat pradžių puoselėjo dvasingumą ir pamaldumą Švč. Dievo Motinai ir platino šv. Antano Paduviečio kultą. Manoma, kad iš Bžostovskių dvaro koplyčios į bažnyčios didįjį altorių buvo perkeltas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas, o Šv. Antano paveikslas buvo atgabentas iš Vilniaus. 1702 metais Dotnuvoje iškilmingai buvo pradėti švęsti Šv. Antano atlaidai.

Kaip ir prie kitų bernardinų vienuolynų, Dotnuvoje buvo pradžios mokykla, išaugusi iki gimnazijos lygio. Ji buvo uždaryta 1836 metais. Būsimųjų vienuolių lavinimui XIX a. pirmojoje pusėje veikė gramatikos mokykla, kurioje klierikai gilino savo išsilavinimą iki teologijos studijų. Dotnuvos vienuolynas už aktyvų dalyvavimą politiniuose judėjimuose 1864 m. caro valdžios buvo uždarytas, o vienuoliai ir kunigai ištremti.

Senojo Dotnuvos dvaro pastatas, kuris buvo skirtas darbininkams. (nuotr. autorė Edita Mongirdaitė).

Tėvo Stanislovo erdvė

Vienuolynas Dotnuvoje, kuriame savo veiklą pradėjo kapucinų ordinas, buvo atkurtas 1990 metais Tėvo Stanislovo (Dobrovolskio) dėka. Tuo metu Tėvas Stanislovas pasakojo: „Kai pažiūriu į metrinio storio Dotnuvos vienuolyno sienas, pagalvoju: kaip galima leisti suirti tam, kas kažkada pareikalavo tiek žmonių prakaito, sveikatos, lėšų. Aš griūdamas einu, kad tos sienos nesugriūtų. Pirmomis dienomis buvo tikras košmaras, o paskui – geryn, geryn. Nežinau, už ką Dievas man suteikė tiek sveikatos. Pats stebiuosi, kad kiekvieną dieną galima tiek pasistūmėti. Kasdien slinkomės iš griuvėsių, kurie buvo gal jau daugiau negu griuvėsiai. Ir buvo labai daug gerų žmonių. Dabar taip pat turiu puikų ansamblį dirbančių žmonių, kurie padeda pakelti visus rūpesčius. Dengiami stogai, statomos krosnys – gūžta kuriama. Apsikuopėme ir apsilopėme, kad čia būtų jauku ateinantiems.“

Dotnuvoje įsikūrusiam Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordinui ir parapijai Tėvas Stanislovas paskyrė 12 metų. Šioje šventovėje Tėvas Stanislovas buvo pakrikštytas.

Pasak R.Tamašausko, Dotnuvos bažnyčia iki šiol siejama su Tėvu Stanislovu – žymiausiu Lietuvos kapucinu, ir dar pusamžį bus traktuojama kaip tėvo Stanislovo erdvė.

Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje – labai daug tapytų paveikslų. (nuotr. autorė Edita Mongirdaitė)

Išlikę dvaro pastatai

Dėmesio vertas šiame krašte esantis Dotnuvos dvaras, kuris rašytiniuose šaltiniuose yra minimas nuo 1542 metų. Keli Dotnuvos dvaro pastatai, statyti XIX a. pradžioje ir viduryje, tebestovi Akademijoje. Pasak R.Tamašausko, ši vietovė galėjo būti pradėta vadinti Akademija maždaug nuo 1924 metų, kai čia buvo įkurta Žemės ūkio akademija.

„Akademijos gyvastis yra susijusi su Dotnuvos dvaro sodybviete, todėl ir šiandien neretai visa gyvenvietė pavadinama sodyba. Jos ryškesnius kontūrus nubrėžė 1911–1914 metų statybos, kai čia, Lietuvos viduryje, kūrėsi Kauno gubernijos Piotro Stolypino vidurinė žemės ūkio mokykla. Tada gausiai iškilo mūro pastatų – architektūros paminklų ansamblis“, – pasakojo R.Tamašauskas.

Tuo laikotarpiu dalis buvusio Dotnuvos dvaro pastatų buvo rekonstruojami ir pritaikomi žemės ūkio mokyklos reikmėms. Tai salos rūmai, dvaro administratoriaus namas, sodininko namelis, bravoras ir kt. Pagrindiniame pastate, kuriame šiandien yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės institutas (ŽI), buvo įrengti modernūs kabinetai ir laboratorijos, observatorija, biblioteka, valgykla, bendrabutis. Mokymui skirtos patalpos, gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai Nepriklausomos Lietuvos metais sudarė gerą pagrindą kuriantis Dotnuvos žemės ūkio technikumui, vėliau – Žemės ūkio akademijai, Žemės ūkio tyrimo institucijoms, Lauko bandymų stočiai ir 1956 metais įsteigtam LAMMC ŽI.

Dvaro sodybvietės pagrindiniame pastate šiandien yra Žemdirbystės institutas. (nuotr. autorius Vaidas Juška).

Parko takeliais

Akademijos dvaro parkas laikomas vienu turtingiausių pagal dendrologinę vertę Lietuvoje. Buvusiuose rūmuose šiuo metu gyvena šeimos, rūmus supa išlikę tvenkiniai.

„Parko takeliais prieinama prie Klaipėdos vadavimo paminklo. Aikštelėse rymo paminklai profesoriui Stasiui Nacevičiui, tremtiniams agronomams. Prie pastatų, kuriuose gyveno S.Nacevičius ir Akademijos Dotnuvoje rektorius, profesorius Juozas Tonkūnas, pritvirtintos memorialinės lentos. Parko teritorijoje yra ir kitų paminklų“, – pasakojo R.Tamašauskas.

Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas sakė, kad parke ir sodyboje gausu medžių, pasodintų pažymint valstybines datas, taip pat yra vardinių medžių. 1958 metais Akademijos parkas buvo pripažintas saugomu valstybės, o 1986 metais paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 2005 metais jis buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pastaruoju metu šis parkas yra praradęs savo žavesį, nes apaugo įvairiais krūmynais ir medžiais. Tikimasi, kad artimiausiu metu jis bus sutvarkytas. Yra vilčių, jog šiame parke bus įamžintas Akademijoje dirbusių iškilių šalies mokslininkų atminimas.

Buvusius rūmus supa išlikę senieji tvenkiniai. (nuotr. autorė Regina Jasinskienė).

Miestelis gražėja

Dotnuvos miestelio gyventojai teigia, kad pati jaukiausia, gražiausia bei žymiausia vieta yra vienuolyno erdvė ir bažnyčia. Šalia jų yra įsikūrę bendruomenės namai, kuriuose tvyro ypatinga aura. Dabar bendruomenė atgimusi, todėl ir miestelis gražėja, intensyviai tvarkosi. XX amžiaus pirmojoje pusėje Dotnuvoje veikė du malūnai. Šiuo metu yra likęs vienas, dar galintis veikti, vandens malūnas su XVIII a. olandiškomis girnomis. Šį malūną dešimčiai metų nuomojasi Dotnuvos bendruomenė, kuri pagal projektą turės galimybę jį sutvarkyti. Aštuonerius metus miestelyje veikia ir asmeninis Onutės Nargelienės muziejus „Gorčius“, kuriame gausu įvairių senovinių buities daiktų: nuo vaikiškų vėžimėlių, skaitiklių iki rankinukų, senų bilietų.