„Galima tik pabandyti įsivaizduoti, ką jaučia mama, kurios sūnus stačia galva neria į pavojingą ekstremalų sportą. Kaip mamos širdis kiekvieną savaitgalį lipa lauk iš krūtinės, mat laisvas dienas vaikas aukoja tam, kad vis kitoje trasoje pralėktų dideliu greičiu akseleratoriaus pedalą spausdamas kone iki dugno. Skamba išties bauginančiai, ar ne?
Tai ką gi turėtume sakyti savo mamai Jūratei, kaip ją guosti ar nuraminti, jeigu ji teturi mudu, ir lyg tyčia abu esame nutrūktgalviai, priklausomi nuo automobilių ir greičio“, – vienas kitą papildydami pokalbį su „Rinkos aikšte“ pradeda iš Krakių miestelio (Kėdainių r.) kilę broliai Žydrūnas (23) ir Simonas (21) VILČINSKAI.
Taip likimas lėmė, jog abiejų šeimyninį transporto verslą vystančių pramuštgalvių brolių gimtadieniai – šią savaitę.
Žydrūno – pirmadienį, Simono – penktadienį, tačiau ne vien gimtadienius broliai švenčia drauge.
Kur kas dažniau Ž. ir S. Vilčinskai švenčia pergales drifto ir ralio trasose, o 2019 metų sezonas jiems apskritai yra fenomenalus, kadangi broliai jo metu ant prizininkų pakylos mindžikuoja nuolat.
Nepanašu, kad bent jau artimiausiu metu savo noru krakiškiai nuo jos ketintų nulipti. Juk kiekvienose varžybose brolių tandemas siekia tik vieno tikslo – prasibrauti į greičiausiųjų trejetuką.
Iš kartos į kartą
Greta technikos Žydrūnas ir Simonas augo nuo mažumės. Jų tėtis Krakėse užsiimdavo miškininkyste, tad Vilčinskų kieme nuolat būdavo įvairiausios žemės ūkio technikos.
Netrūko ir automobilių, tiek lengvųjų, tiek krovininių, mat šeima vysto dar ir transporto verslą.
„Mane dviejų metukų amžiaus traktoriuje ant savo kelių pasodinęs senelis nulėmė mano likimą. Užaugau priklausomas nuo automobilių, benzino kvapo, blerbiančio duslintuvo garso, jausmo, kuris apima spaudžiant greičio pedalą ir delnais gniaužiant vairą, – svarsto Ž. Vilčinskas. – Be to, ne vien vakarai ar savaitgaliai bėga automobiliuose. Kadangi mūsų tėvai turi transporto verslą, su broliu irgi sukamės jame, vairuojame automobilius. Taip kad automobiliai greta – ištisą parą.“
Užaugę ant 4 ratų
Anksti prie transporto priemonių liestis pradėjo ir S. Vilčinskas. Pirmąjį pusiau rimtą keturratį motocikliuką dovanų iš tėčio gavo būdamas aštuonerių.
Užlaipino prie jo vairo tėtis Marius jaunėlį sūnų Simoną – pastarasis ir liko sėdėti prie vairo iki šiol.
„Krakėse turime garažėlį, kuriame nuolat krapštėmės prie technikos. Jame bėgo dienos, bėgo naktys, o vasaras keitė žiemos. Galima sakyti, kad augome ant keturių ratų, todėl, matyt, ir tapome tokie „benzingalviai“, kuriems mašinos – silpnybė, o venomis teka ne kraujas, bet benzinas.
Anksti atradau savyje turįs begalinę kantrybę ieškoti gedimų automobiliuose ir juos taisyti. Tepaluotas knisdavausi garaže iki vėlumos, padėdavau tėčiui remontuoti automobilius ir traktorius. Vaikystėje netgi turėjau svajonę užaugęs dirbti traktoristu, kaip ir mano senelis, kuris šį darbą pradirbo 40 metų ir išmokė mudu su Žydrūnu vairuoti žemės ūkio paskirties techniką“, – broliui antrina S. Vilčinskas.
Du ratai netoli tenuvežė
Broliai niekada nebuvo iš tų vaikų, kuriems pritiktų kitų vaikų mėgiamas krepšinis ar koks futbolas. Vilčinskų berniukams reikėjo vieno – technikos, technikos ir dar kartą technikos.
Padėtis buvo kontroliuojama, kol jiedu tik vakarodavo garaže ar pagelbėdavo seneliui bei tėčiui.
Problemos prasidėjo tuomet, kai jaunėlis Simonas užsimojo save išbandyti motociklų kroso sporte.
„Po kiemą pradėjau važinėti motoroleriu, bandydamas „pastatyti“ jį „ant“ vieno rato. Taip bevažinėdamas sugalvojau išbandyti save motokrose. Kaip taręs, taip ir padaręs, ant keturračio sėdęs, Kėdainių motokroso trasoje susidūriau su nesėkme. Motokrosas man ne tai kad nesisekė, tačiau paliko ant mano kūno randų, turėjau ir vieną lūžį. Netrukau suprasti, jog su dviem ratais draugauti man sekasi nekaip, – juokiasi S. Vilčinskas. – Mečiau motokrosą ir visa galva pasinėriau į mašinas. Mano vieta, kaip ir brolio – ant stabilių ir saugių keturių ratų, ne ant dviejų.“
S. Vilčinsko karjera motokrose pasibaigė vos prasidėjusi, tačiau lengviau atsikvėpti paauglio tėvai taip ir nespėjo – be jų žinios jaunėlis, dar neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, įsigijo... automobilį.
„Tai sužinojęs tėtis įsiuto. Iškart perspėjo: tik atsidurs ta mašina kieme, jis ją išvešiąs į metalo laužą. Paklausiau, neparvilkau į kiemą, pardaviau ją ir… nusipirkau kitą“, – šypteli S. Vilčinskas.
Tėvai tapo didžiausiais sirgaliais
Pamažu Žydrūnui ir Simonui automobiliai iš hobio tapo gyvenimo būdu ir aistra.
Paskatinti draugo, jiedu pasiryžo dalyvauti Lietuvos mini ralio čempionate. Tai – Lietuvos ralio čempionato C lyga, kurioje varžosi šios sporto šakos mėgėjai ir pradedantieji.
Tuo tarpu aukščiausiame – A divizione – lenktyniauja Lietuvos automobilių sporto žvaigždės, tokios kaip Dakaro ralyje Lietuvą garsinantis lenktynininkas Benediktas Vanagas.
Vairuotojo pažymėjimą tik ką atsiėmęs vyresnėlis Žydrūnas sėdo už sportinio automobilio vairo, o jaunėlis Simonas įsitaisė greta, šturmano kėdėje.
Vienam tuomet buvo 19, kitam – 17 metų.
„Nereikia nė sakyti, kad tėvai nesidžiaugė sužinoję, kad mudu su Žydrūnu pradėsime dalyvauti ralio varžybose. Mamos reakcija buvo konkreti: „Jūs gal jau nebenusišnekėkit“, – prisiminęs savo pradžią automobilių sporte prieš ketverius metus juokiasi S. Vilčinskas. – Na o šiandien mamytė yra didžiausia mūsų sirgalė. Kiekvieną savaitgalį važiuoja paskui mus į skirtingas Lietuvos vietas, kur stebi, kaip trasoje sekasi „jos berniukams“. Puikus pavyzdys to, kaip vaikai „išauklėja“ tėvus.“
Jau 3 sezonai tandeme
Lietuvos mini ralio čempionate „benzingalviai“ broliai Vilčinskai kartu važiuoja jau trečiąjį sezoną.
Tais savaitgaliais, kuriais Lietuvos mini ralio čempionato etapai nevyksta, Žydrūnas ir Simonas tikrai nesėdi sudėję rankų – jiedu atskirai dalyvauja kitose varžybose.
Ž. Vilčinskas varžosi įvairiose automobilių varžybose visoje Lietuvoje, o S. Vilčinskas dalyvauja ypatingai populiarėjančioje vienoje iš automobilių sporto atmainų – Lietuvos drifto čempionate.
„Drifto arba šoninio slydimo varžybose važiuoju jau daugiau nei trejus metus – pradėjau panašiu laiku, kaip ir ralio čempionatą su broliu“, – pasakoja tik ką sezoną užbaigęs S. Vilčinskas, kuriam 2019 m. Lietuvos drifto čempionato sezonas buvo kaip niekad puikus.
Šešių etapų „Street“ lygoje, kurioje varžosi pradedantieji, Simonas tapo čempionu, o septynių etapų „Semi-Pro“ pirmenybėse, kurios yra laipteliu žemiau už profesionalų klasę, iškovojo antrąją vietą.
Autosporte trofėjus renka abu
Kol S. Vilčinskas skina pergales drifto trasoje, Ž. Vilčinskas lenktyniauja ralyje. Šis sezonas ir vyresnėliui klostosi kaip iš vadovėlio – garažėlį Krakėse vien šįmet papildė 8 jo iškovoti trofėjai.
„Duetu su broliu važiuojame Lietuvos mini ralio čempionate ir ralyje „Aplink Lietuvą“. Mini ralio čempionate kol kas esame pirmi, bet mūsų dar laukia paskutinis pirmenybių etapas. Trijų dienų trukmės ralyje „Aplink Lietuvą“ pernai tapome savo klasės čempionais. Šįmet nėra kur trauktis – privalome apginti savo titulą, – juokiasi Ž. Vilčinskas. – Kol brolis mėgaujasi šoninio slydimo varžybomis, mane labiau traukia šiek tiek kitoks automobilių sportas – žiedinės lenktynės, slalomas. Prieš beveik ketverius metus ir aš išbandžiau driftą, bet man nepatiko, kad jame viską lemia ne tiek tavo pasirodymas, kiek varžybų teisėjai. Dabar Lietuvos driftas aukšto lygio, tačiau tada gerų teisėjų nebuvo, o ir pati organizacija veikė prastai. Taškai buvo dalijami daugiau atsižvelgiant į simpatijas ir giminystės ryšius nei į vairuotojo meistriškumą. Neužsikabinau, nuėjau į ralį, kur viskas priklauso tik nuo laiko, per kurį sugebi įveikti trasą. Konkretumas be jokių išvedžiojimų – tai man patinka.“
Susitvarkyti su mintimis, ne akseleratoriumi
O kas pačių brolių manymu lėmė, jog šis sezonas jiems abiems vienareikšmiškai geriausias per pastaruosius trejus metus?
„Tai lėmė rimtas susitelkimas į sezoną, preciziškas automobilio paruošimas, nuolat perkamos naujos padangos ir tik vieno gamintojo. Kiekvienų varžybų išvakarėse būtinas geras poilsis. Privalai būti budrus, antraip varžybos išsyk skaityk sugadintos.
Šoninio slydimo varžybų dienos atrodo panašiai. Trasoje būni nuo ryto iki pavakarės. Daugmaž valandą laiko treniruojies ir apšilinėji, tada seka du kvalifikaciniai važiavimai. Į tolimesnį etapą patenka 16 arba 32 dalyviai. Jie yra suporuojami. Vienam iš poros geriau pasirodžius, prastesnis krenta, o poros nugalėtojas toliau kaunasi su kitos poros nugalėtoju. Kiekvienas važiavimas tetrunka 15-20 sekundžių. Atrodo, kas čia tokio, ar ne? Tačiau laiko yra itin mažai, ir tu privalai susitvarkyti su savo emocijomis, o tai būna labai sudėtinga.
Jeigu išvažiuoji bent šiek tiek nesusikaupęs, pasirodai prastai. Slysdamas trasa tikrai nematau prieš akis prabėgančio savo gyvenimo – matau kelią, mąstau, kaip tiksliau atlikti užduotį, ką kurioje vietoje daryti, kad rezultatas būtų geresnis. Taigi varžybų metu svarbiausia yra susitvarkyti su savo galva ir jauduliu. Nors drifte užbaigiau savo trečiąjį sezoną, prieš kiekvieną startą vis dar jaudinuosi, padreba rankos, kalatojasi širdis. Šiame sporte pakanka vienos klaidos – ir jau važiuoji namo. Gerai, kad netoliese visuomet yra mano brolis, mes bendraujame racijomis, jis, matydamas mane iš šono, visuomet turi man patarimų, kaip geriau pravažiuoti“, – šypteli S. Vilčinskas, 2019 m. sezono Lietuvos drifto čempionato auksinį ir sidabrinį apdovanojimus atsiimsiantis per sezono uždarymo šventę kito mėnesio pabaigoje.
„Aš esu ramesnių nervų. Atvažiuoju į trasą kaip į darbą: žinau, ką reikia daryti, ramiai atsisėdu ir imuosi to. Simonas mėgėjas pasijaudinti, tad aš esu tas „šaltasis protas“, pasikalbame, nuraminu jį. O jis mane palaiko, padeda, pataria kuomet aš vienas važiuoju ralyje“, – brolį papildo Ž. Vilčinskas.
Blogai pravažiavę nebesikalba
Varžybos yra varžybos. Vienos pasiseka geriau, kitos – prasčiau. Kaip gi po nesėkmės broliai Vilčinskai guodžia vienas kitą?
„Jeigu nelaimime, liekame 4-oje ar 5-oje vietoje, vadinasi, kažkuris padarėme kokią nors klaidą. Tokiu atveju važiuodami namo mašinoje nė nesikalbame, sėdime mirtinoje tyloje. Po dienos ar dviejų vėl po truputį pradedame šnekučiuotis, – juokiasi „Honda Civic“ automobiliu rungtyniaujančių greitųjų brolių tandemo vairuotojas Žydrūnas. – Tiesą pasakius, netgi ir pirmą vietą iškovoję nebūname iki galo ramūs. Tada visą kelią diskutuojame, kur ką galėjome padaryti dar geriau, dar tiksliau, dar greičiau. Net jeigu rezultatas labai geras, norime jo dar geresnio.“
„Tai, kad esame broliai, mums padeda siekti bendrų tikslų. Mane Žydrūnas supranta iš pusės žodžio, o tai žvėriškai svarbu, kuomet diktuoju jam kelią, – priduria Vilčinskų dueto šturmanas Simonas. – Vaikystėje vienas kito nekentėme. Aš jį skųsdavau tėvams, iki paauglystės mušdavomės. Vis dėlto su laiku užsimezgė stiprus broliškas ryšys, kuris šiandien automobilių sporte mus veda į pergales. Aš mechanikas, mėgstu kuistis prie technikos. Žydrūnas – vadybininkas, visada sužiūrintis visus reikiamus dokumentus ir registracijas. Vienas kitą papildom.“
Per dieną – kelios varžybos
Čempioniškasis S. Vilčinsko pasirodymas Lietuvos drifto čempionate baigtas, tačiau liko dar vienos kitos varžybos su duete su broliu.
Šiomis dienomis, rugsėjo 13-15-ąją, vyksta ralis „Aplink Lietuvą 2019“: trys dienos, 1150 kilometrų, kuriuose prieš metus triumfavę Vilčinskai buvo apdovanoti prezidentūroje.
Tarp kitko, viena rungtis šįryt vyko ir Kėdainių aerodrome.
„Pernai tapome „Aplink Lietuvą“ čempionais savoje klasėje, o ten tikrai yra ką veikti. Trys dienos, šitiek kilometrų. Tame pačiame ralyje prieš kelerius metus apdaužėm mašiną, nefinišavom. Tad žemiau nė nesitaikom – važiuojam dėl pirmos vietos. Apskritai, kokios varžybos bebūtų, mano tikslas – patekti į trejetuką geriausiųjų, – šypteli Ž. Vilčinskas. – Siaubingiausias rezultatas – 4 vieta, per žingsnį nuo medalių. Esu jų turėjęs ir žinau, kad geriau jau 6, tik, Dievaži, ne 4 vieta.“
Rugsėjo 20-21 dienomis – 2019 m. Lietuvos mini ralio čempionato, kuriame broliai iš Krakių pretenduoja pasipuošti aukščiausios prabos medaliais, ketvirtasis etapas „Kauno ruduo 2019“.
„Rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje pasibaigs varžybos ir šiųmetis automobilių sporto sezonas. Bet kaip aš sakau, autosporte sezonas niekada nesibaigia: suvažiuoji paskutinėse sezono varžybose ir užsidarai garažėlyje, per visą žiemą sukiojiesi prie automobilio, „turbini“ jį, remontuoji, pavasarį – vėl į trasą išvažiuoji“, – priduria Ž. Vilčinskas, iš viso vieno sezono metu besivaržantis penkiuose skirtinguose Lietuvos ralio varžybose – ir pavienėse, ir įvairiuose čempionatuose.
Mylimoji dėmesį dalijasi su... BMW
Žydrūnas drifto varžybose palaiko Simoną, o pastarasis, kuomet nesėdi šturmano kėdėje, už vyresnėlį serga ralio varžybose.
„Realiai, automobilių sportui kasmet atiduodam viso pusmečio savaitgalius nuo kovo pabaigos iki spalio mėnesio. Jeigu ne driftas, tai ralis. Jeigu ne ralis, tai driftas“, – juokiasi Ž. Vilčinskas.
Na o kaip į brolių „benzingalvių“ pomėgį – automobilių sportą – reaguoja judviejų širdies draugės?
Juk visą šiltąjį sezoną mylimieji ne į Palangos ar Birštono kurortus jas vežasi, o į trasas, kur vietoje pušų aromato – svylančių padangų kvapas, o vietoje žuvėdrų klyksmo – padangų cypimas?
„Negali suspėti visur... Kad jau susitaikė jos su brolių aistra, nelieka nieko kito tik mus palaikyti... Tiesa, kartais mano draugė pykteli, kad tas BMW man – kaip meilužė“, – juokiasi S. Vilčinskas.
Kol miegojo, draugai keitė „užkaltą“ variklį
Kas be ko, automobilių sporte neišvengiami ir incidentai, kartais – labai nemalonūs, varantys išties nemažai streso.
Štai Lietuvos drifto „Street“ lygos birželio etapo Klaipėdos autodrome išvakarėse sugedo Simono vairuojamo „BMW E46 330“ markės automobilio variklis.
„Treniruotėms įpusėjus, jis pradėjo skleisti neaiškius garsus, o galiausiai apskritai „užsilenkė“. Supanikavau. Pradžioje svarsčiau varžyboms išsinuomoti kitą mašiną, bet pasitarę su draugais nusprendėme, kad geriau savąją susirinkti iš naujo. Kol aš išėmiau variklį, draugai lėkė pirkti naujo motoro, per naktį pakeitė, ir 7 valandą ryto stovėjau starte.
Kol jie remontavo mano BMW, gavau 4 valandas numigti. Nepaisant visko, tose varžybose buvau pirmas“, – prisimena S. Vilčinskas.
Mechanikai – draugų komanda
Ž. ir S. Vilčinskai su draugais turi įkūrę komandą „Vovere Drift Team“, kurioje – 10-15 narių, besiburiančių pasivažinėti ir broliams pagelbėti.
„Prie puikaus mano pasirodymo sezone labai prisidėjo Vidmantas Leimontas, Aurimas ir Simonas Šulcai, Aivaras Zavišas, Deividas Šilkaitis, Arminas Kerpė“, – draugams dėkoja S. Vilčinskas.
Taupo kitų pramogų sąskaita
Ne paslaptis ir tai, kad automobilių sportas ne vien įdomus, kupinas adrenalino, bet ir labai brangus.
Kiek ši aistra atsieina broliams „benzingalviams“?
„Daugiausia išlaidų – padangoms. Varžybų dieną reikia bent kelių naujų padangų komplektų. Mudviejų su broliu dalyvavimas Lietuvos mini ralio čempionate atsieina daugmaž 5 tūkstančius eurų per sezoną. Driftas – dar brangiau. Į savo pomėgius sukišame nemažai pinigų, taupome dirbami šeimos versle, atsisakydami kitų pramogų ir malonumų“, – pasakoja S. Vilčinskas.
Galima apsisukti ir su 1500 eurų
„Ne viskas automobilių sporte remiasi į pinigus. Tarkime Kėdainiuose su broliu priskaičiuojam 8 drifto automobilius, bet jų savininkai nėra aktyvūs. Pakalbinam važiuoti, nes su kraštiečiu ir pačiam pasivaržyti įdomiau, bet taip ir nesudalyvauja.
Galime paskaičiuoti, su kokia mažiausia suma galima dalyvauti Lietuvos drifto „Street“ lygoje. Matematika paprasta: 6 etapai, kurių vieną gali ir praleisti. Vieno etapo registracijos mokestis – 50 eurų, kuras – dar 50. Galima išsisukti ir su vienu padangų komplektu, vadinasi, dar 120 eurų. Bendra suma – apie 250 eurų. Tiek per du savaitgalius mieste galima praošti, ir kažkodėl dažnam net nėra gaila. Tai ar ne geriau pasivažinėti?
Aišku, su tokiu biudžetu pavyks tik išsibandyti, pasivažinėti dėl smagumo, savęs tobulinimo, bet ne dėl medalių. Bandau pasakyti tai, kad viskas įmanoma – tik noro tereikia“, – įsitikinęs Ž. Vilčinskas.
Svajonėse Dakaro dar nėra
Nepaisant čempioniško sezono, jaunėlis Simonas prasitaria turįs abejonių dėl savo starto kitame Lietuvos drifto čempionato sezone.
„Kitąmet Lietuvos mini ralio čempionate su Žydrūnu tikrai važiuosim, bet dėl drifto nesu iki galo tikras. Važiavimas aukštame lygyje, dėl prizinių vietų kainuoja, tad šiuo metu mano svajonės yra žemiškos – iki kito sezono pradžios atrasti rėmėjų, kurie padengtų išlaidas bent jau automobilio padangoms. Visa kita tai aš jau kaip nors pats. Ir jeigu man pavyktų rasti žmonių, kurie manimi patikėtų ir taptų mano rėmėjais, 2020 m. sezone bandyčiau išvykti ir į varžybas užsienyje, garsinti ne vien Kėdainių, bet ir visos Lietuvos vardą“, – šypteli S. Vilčinskas.
Kad jau prakalbo Vilčinskų pagrandukas apie svajones, kokios gi ne tokios žemiškos, o pačios didžiausios, su kuriomis kasnakt užmiega greičiausi broliai Lietuvoje? Galbūt nedrąsiai svajoja vieną gražią dieną startuoti sunkiausiu pasaulio raliu tituluojamame Dakaro ralyje?
„Dakaras – žvaigždžių ir pinigų lyga. Važiuoja tik profesionalūs, žinomi pilotai, turintys gerus rėmėjus, didelį finansavimą. Apie tai dar nė nesiryžtam svajoti, matyt, esame per jauni. Na bet vieną dieną – kas čia žino“, – prasitaria Ž. Vilčinskas.
„Labai įdomu būtų automobilių sporte pasivaržyti vienam prieš kitą. Nesame to darę“, – pokalbį su „Rinkos aikšte“ užbaigdami juokiasi „benzingalviai“ broliai Žydrūnas ir Simonas, tarpusavyje susiginčydami, kuris iš dviejų Vilčinskų atžalų galėtų tapti lietuviškuoju Michaeliu Šumacheriu.
Justina ŠVEIKYTĖ