Šiauliečiui Laurynui – jau dvidešimt. Vaikinas iki šiol nemoka apsirengti, susisagstyti sagų, užrakinti durų, bet žino visus pro namus važiuojančių autobusų tvarkaraščius ir gali negalvodamas pasakyti, kokia savaitės diena buvo bet kuri data. Pasak vaikino mamos Vidos, autistiški žmonės yra labai skirtingi. Jai iki šiol nepavyko sutikti nė vieno panašaus į jos Lauryną.
Vida pasakoja ilgai netikėjusi tuo, kad jos Laurynas turi autizmo bruožų: „Diagnozė sūnui buvo nustatyta labai keistai. Iki dvejų ar trejų metų nepastebėjome, kad jis kitoks. Kai sunerimau pati, šeimos gydytoja ragino neieškoti problemų ir „nedaryti vaiko neįgaliu“.
Diagnozė buvo nustatyta Kaune, prie klinikų esančio lopšelio-darželio Vaiko raidos centre. Atėjom pas gydytoją, ji kurį laiką stebėjo sūnų ir atkreipė dėmesį, kad Laurynas nežiūri į akis. Jis, be kitų bėdų, turi ir regos sutrikimą, bet medikė į tai nereagavo. Tik konstatavo: tai bus autizmas.“
Mama apie šią diagnozę nieko nebuvo girdėjusi. „Kai mokiausi mokykloje, vaikai vieni kitus pravardžiuodavo „daunu“, „debilu“, „autistu“. Tai buvo visos mano žinios apie šį sutrikimą. Medikas vyras iškart paprieštaravo gydytojai, kad autizmas taip greitai nenustatomas, reikėtų stebėjimo, išsamesnių tyrimų. Į tai gydytoja atsakė: „Važiuokite namo, skaitykite ir žiūrėkite, kokį vaiką turite.“ Šiuos žodžius ištarė su tokiu pasibjaurėjimu, lyg tai būtų kažkas siaubingo ir šlykštaus. Pamenu iki šiol – lauke pliaupė lietus, stovėjau baloje, į ją krito mano ašaros. Tokia buvo pirmoji mano reakcija“, – pasakoja Vida.
Grįžusi namo moteris pradėjo domėtis autizmo sutrikimu. Kuo daugiau skaitė, tuo didesnė baimė ėmė. Vieni simptomai Laurynui tiko, kiti – ne. Vida bendravo ir su kitais specialistais, kai kurie buvo įsitikinę, kad vaikas nepanašus į turintį autizmo sutrikimą, kiti teigė – tipiškas „autistukas“.
„Laurynas – šiltas, mielas, norintis prisiglausti, bendrauti. Su juo dirbantys specialistai klausdavo, ar jam tikrai patvirtintas autizmas? Negalėjau tiksliai atsakyti. Tik kai Laurynui buvo šešiolika, atlikome psichologinį testą.
Paaiškėjo, kad reikiamą balų skaičių autizmui patvirtinti sūnus vis dėlto surinko“, – prisimena mama. Pašnekovės teigimu, autizmo diagnozę ji priėmė labai sunkiai: „Augau šeimoje, kur buvo sakoma, kad už protinę negalią nieko baisiau būti negali. Sužinojusi, kad mano vaikas – kitoks, užsidariau savyje.
Apie Lauryno sutrikimą nežinojo net artimiausi giminaičiai, bendradarbiai. Dabar manau, kad elgiausi neprotingai. Žmonės, turintys intelekto sutrikimų, man atrodo šilčiausi, mieliausi ir atviriausi.“