Braškynuose prasideda darbymetis. Per dvi tris savaites ūkininkai pasistengs pasiimti tai, kas ilgus mėnesius puoselėta, ir jau stoja į tylią kovą su uogų, atvežtų iš Graikijos, Lenkijos, pardavėjais.

Ne naujiena, bet laukta

Lietuvos prekybos tinkluose pirmosios braškės pasirodė jau prieš Kalėdas, ne tik atvežtinės, kurių skonis, kaip juokaujama, primena veikiau obuolį nei braškę, bet ir užaugintos Lietuvos ūkininkų šiltnamiuose. Prieš porą mėnesių kai kuriuose prekybos tinkluose šios uogos vėl stojo į nelygią kovą su graikiškomis. 200 gramų smulkučių lietuviškų uogų kainavo apie 2,5 euro, o 500 gramų stambesnių atvežtinių – 3 eurus. Vis dėlto nemaža dalis pirkėjų tiesė rankas būtent į lietuviškas, nors kraipė galvas stebėdamiesi, kaip gali būti lietuviškos, kai žemė dar neatšilusi ir žiedai neužsimezgę.

„Lietuvoje yra kelios bendrovės, šias uogas galinčios šiltnamiuose užauginti ir Kalėdoms. Pažįstu ūkininkų, kurie specializuojasi užauginti uogų ir tokiu nesezoniu metu, – sako Kauno rajone braškių ūkį turintis Audrius Giraitis. – Jie pirmąsias uogas prekybos tinklams patiekė jau lapkritį–gruodį. Esama technologijų, kai, pasodinęs daigą šiltnamyje, gali gauti derlių tada, kada nori.“

Pasak ūkininko, tai labai brangus malonumas, nes rezultatą galima pasiekti tik tada, kai šiltnamyje sukuriama daug šviesos, drėgmės ir šilumos. Visa tai kainuoja didžiules ne tik darbo, pastangų, bet ir energijos sąnaudas. Todėl ir pirmųjų uogų kaina gerokai prašokdavo 20 eurų už kilogramą.

Turgavietės raudonuoja

Už pirmųjų lietuviškų braškių kilogramą kai kuriose turgavietėse jau paprašoma po 7–10 eurų, tačiau čia, kaip ir pakelėse, jau geras porą savaičių įsitvirtinusios braškės, atvežtos gerokai anksčiau iš Graikijos, bet jos jau atsitraukia ir užleidžia vietą šios savaitės pradžioje pasirodžiusioms lenkiškoms.

„Jau pradėjome skinti ir mes, bet tik tas, kurios auginamos po priedangomis“, – sako ūkininkas. Jis neabejoja, kad ir šiemet, kaip įprasta, teks į rinką braute brautis, nors graikiškos jau senstelėjusios, bent savaitės ar poros senumo, lenkiškos – šviežesnės, o lietuviškos – visiškai šviežios.

A. Giraičio žodžiais, kiekvienais metais turgavietėse netrūksta spekuliantų, kurie bando suklaidinti pirkėją etiketėse nurodydami, kad prekiauja lietuviškomis braškėmis. „Kai kurie šiaudo griebiasi, kad tik pragyventi galėtų“, – sako ūkininkas.

Jis tvirtina, jog dar prieš porą metų būdavo lengva atskirti lietuvišką uogą nuo atvežtinės. Tam užtekdavo vien prakąsti ir pasižiūrėti į jos vidų: jei uogos mėsa balta – vadinasi, lietuviška, desertinė, o jei raudona – atvežtinė, skirta uogienėms ir kompotams gaminti. Dabar, anot jo, vien pagal šią savybę uogos kilmės nenustatysi, nes ir Lietuvoje auginama įvairių veislių. Tą pačią galima auginti ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Vokietijoje.

„Visas veisles galima ragauti, bet mes prekiaujame visada šviežiomis uogomis, kurios, nuskintos ryte, šviežios būna iki vakaro. Tuo jos ir skiriasi nuo atvežtinių, kurios „šviežios“ gali būti ir porą savaičių ar dar ilgiau“, – tvirtina braškių augintojas.

Jis įsitikinęs, kad braškė negali būti šviežia tokį ilgą laiką, juolab žinant, kad nuskinta prieš 3–4 savaites, per tą laiką atgabenta geležinkeliu, čia dar laikyta sandėliuose, šaldytuve. Norint ilgiau išlaikyti prekinę jos išvaizdą, reikia apdoroti hormoniniais preparatais, stabilizatoriais. „Lenkai, graikai, kiti braškių eksportuotojai savo uogas purškia bet kada – reikia ar nereikia, dėl stabilumo, kad nesupūtų ir daugiau pinigų pririnktų“, – sako A. Giraitis.

Jis teigia lietuvis uogas auginantis savo tautiečiui, todėl jos visada šviežios ir vien dėl to yra labiausiai gerbtinos bei vertos, kad joms piniginė būtų plačiau atverta nei kitąsyk perpus pigesnėms nežinia kuo apipurkštoms atvežtinėms.

Išdavikė – ne tik kaina

Pasak braškininko, tikras šviežias lietuviškas braškes galima atpažinti ne tik pagal įprastai aukštesnę kainą, juolab kad esama nemažai nesąžiningų pardavėjų, kurie, prisipirkę uogų prekių bazėse, nesidrovi jų pavadinti lietuviškomis ir netgi pardavinėti brangiau nei konkurentai. Tai senas triukas, todėl rinktis uogas jis pataria atidžiai.

„Uogą galima atskirti iš jos būsenos, – dėsto A. Giraitis. – Šviežia uoga yra blizgesnė, su šviežia odele. Tą pačią dieną nuskintos uogos kotelio karūnėlė neapvytusi.“ Jis sutinka, reikia būti įgudusiam, kad pavyktų uogos šviežumą nustatyti vien pagal minėtus požymius. Tad nurodė ir kitų gudrybių, kurios padėtų nustatyti pardavėją meluojant. Pavyzdžiui, šiltesniuose kraštuose braškės rūšiuojamos, todėl jos daugmaž vienodos, panašaus dydžio ir formos. Lietuviškos braškės, anot jo, auga permainingame klimate, todėl jos auga pašalusios, gali būti apykreivės ir šleivos, skirtingo dydžio.

A. Giraitis pataria stebėti ir pardavėją: ar ant jo prekystalio tik uogos padėtos, ar jis prekiauja ir kitais vaisiais, ar kaskart vis neperrinkinėja uogų, atrinkdamas apgedusias. Jeigu taip, jos gali būti arba pradedančios pelyti, arba gendančios.

Apskritai jis pataria būti lojaliam to paties pardavėjo klientui, nes kiekvienas pardavėjas nori turėti ir nuolatinį pirkėją, todėl stengiasi jo neapgauti.

„Aš, nuėjęs į turgų, visada žiūriu, kad uoga būtų sveikai užauginta, noriu, kad mano klientas džiaugtųsi, jog buvo labai skanu ir sveika, kad kitą kartą ateitų“, – teigia ūkininkas, kuris pripažįsta ir pats nevengiantis pasivaikščioti po turgų ir stebėti pardavėjų bei pirkėjų elgesį. Jis mano, kad lietuviai turėtų džiaugtis galėdami nusipirkti šviežio ir sveiko, chemikalais neužteršto maisto, todėl turėtų nepašykštėti vieno kito papildomo euro, padėsiančio ūkininkui tęsti tokią tradiciją.