Žemaitijos nacionaliniame parke yra nemažai Vakarų taigos buveinių. Šio tipo miškų buveinės parke užima reikšmingą plotą. Daugiau nei pusę (apie 54 proc.) parko teritorijos sudaro miškai: vyrauja spygliuočių miškai, eglynai sudaro apie 40 proc., o pušynai – apie 20 proc. visų medynų ploto.

Vakarų taigos miškai – unikali gamtinė buveinė. Šie miškai pasižymi natūraliais senais spygliuočių ir mišriais medynais, kuriuose vyrauja pušys (Pinus sylvestris) ir eglės (Picea abies) su įsiterpiančiais karpotaisiais beržais (Betula pendula) ir drebule (Populus tremula). Dauguma vakarų taigos buveinių išsiskiria rūšių neturtinga žoline augalija ir gausia žaliųjų samanų (ne kiminų) danga, taip pat gausu negyvos ir pūvančios medienos bei pavienių senų medžių. Tokie miškai yra gyvybiškai svarbūs daugybei retų augalų ir gyvūnų rūšių, todėl jų išsaugojimas yra visų mūsų atsakomybė.

Vakarų taigos buveinėms būdingas spygliuočių medžių dominavimas, ypač svarbi čia yra paprastoji eglė (Picea abies). Ji ne tik formuoja miško struktūrą, bet ir sudaro palankias sąlygas įsikurti įvairioms rūšims – nuo samanų ir kerpių iki smulkių bestuburių. Žemaitijos nacionaliniame parke ir direkcijai priskirtose saugomose teritorijose auga net kelios išskirtinės eglės – Eglė boba, Renavo eglė, Laumių miško keturkamienė eglė – botaniniai gamtos paveldo objektai.

Natūralūs Vakarų taigos ir ūksmingi mišrūs miškai yra ypač svarbios buveinės lūšies (Lynx lynx) išlikimui. Šios slapukės išlikimui būtini dideli natūralūs miško plotai. Tanki augmenija ir sudėtinga miško struktūra leidžia lūšiai medžioti ir išvengti žmonių trikdymo. Deja, miškų fragmentacija ir kirtimai kelia grėsmę lūšių populiacijai tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Dėl lūšies retumo jos apsaugai visoje Lietuvoje yra įsteigtos „Natura 2000“ teritorijos. Lūšies stebėsena kas 3 metus vykdoma ir Žemaitijos nacionalinio parko miškuose.

Šiuo metu viena labiausiai su Vakarų taigos miškų buveinėmis susijusių rūšių yra žievėgraužis tipografas (Ips typographus). Šis mažytis (iki 5,5 mm) kinivarpų pošeimiui priklausantis vabalas yra laikomas didžiausiu paprastosios eglės kenkėju. Žievėgraužio tipografo lervos maitinasi pažeistų medžių karnienos audiniu, kartu su suaugėliais vabalais suformuodami tunelius po stora gyvų medžių arba rąstų žieve. Šių vabalų paveiktas medis greitai pradeda džiūti ir žūva.

Lervų vystymasis priklauso nuo aplinkos temperatūros. Palankiausios sąlygos vabalo lervoms vystytis – karštos ir sausos vasaros, kai oro temperatūra pakyla iki 29 ºC. Lygiai taip pat vabalų plitimą lemia minusinė temperatūra. Žiemos metu, paspaudus didesniam šaltukui, vabalų mirtingumas gali išaugti iki 50 proc. Būtent dėl palankių aplinkos sąlygų (šiltos žiemos ir dar šiltesnės vasaros), šiuo metu stebimas masinis žievėgraužio išplitimas, keliantis grėsmę Vakarų taigos miškų buveinėms.

Vakarų taigos buveinių išlikimui grėsmę kelia daugybė veiksnių. Vienas reikšmingiausių – klimato kaita. Šiomis dienomis šie miškai tampa pažeidžiami dėl kylančių temperatūrų, sausrų ir ekstremalių oro sąlygų. Klimato kaita ne tik keičia miškų rūšinę įvairovę, bet ir turi tiesioginį poveikį ekologinei pusiausvyrai.

Pirmiausia, klimato kaita sukelia ilgalaikį temperatūrų kilimą, kuris daro įtaką spygliuočių augimui. Paprastoji eglė yra jautri temperatūros pokyčiams, nes tai šiaurinių platumų augalas. Pastebimai kylanti temperatūra vasarą ir ekstremalūs jos svyravimai (sausros) kelia stresą ir silpnina augalą. Eglės darosi mažiau atsparios ligoms ir kenkėjams. Tad nenuostabu, kad vienai rūšiai silpstant dominavimą perima kitos rūšys.

Dėl šiltesnių žiemų ir sausesnių vasarų suintensyvėjo žievėgraužio tipografo plitimas. Šis vabalas intensyviai dauginasi. Natūralu, kad kuo didesnė jo populiacija, tuo daugiau reikia maisto. Todėl masiškai paveikiami eglynai. Intensyvėjanti klimato kaita išveda iš pusiausvyros visą ekosistemą.

Parengta pagal Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos informaciją