„Sengirės fondas“ plečia saugomų miškų plotą – išpirktas pirmasis Vakarų Lietuvoje esantis sklypas. Prie miško išsaugojimo prisidėjo verslo partneris „Mano bankas“, įsipareigodamas miškų išsaugojimui ir fondo veiklai skirti 20 tūkst. Eur.

Rugsėjo 26 d., 2023 m. Nevyriausybinė organizacija „Sengirės fondas“, kurios globojami senieji miškai iki šiol daugiausia buvo Dzūkijos ir Aukštaitijos regionuose, plečia saugomų miškų plotą ir išpirko pirmąjį sklypą šalies vakaruose. Miškų plotų įsigijimas skirtingose vietovėse leidžia išsaugoti įvairesnių gyviesiems organizmams palankių buveinių, o naujausio išpirkto miško išskirtinumas – jam priklausantis gabalėlis upės kranto, kuris yra itin reikšmingas bioįvairovei.

 Anot fondo bendraįkūrėjo, režisieriaus Mindaugo Survilos, verslų ekologinis sąmoningumas, noras tapti draugiškesniems gamtai bei siekis prisidėti prie apčiuopiamų iniciatyvų auga.

 Prie naujausio sklypo išpirkimo prisidėjo šį pavasarį fondo partneriu tapęs „Mano bankas“, įsipareigodamas šiemet skirti 20 tūkst. eurų fondo veiklai ir miško plotams įsigyti, juos apsaugant nuo iškirtimo bei žmonių ūkinės veiklos, bei leidžiant jiems pamažu virsti sengirėmis. 

„Siekiame realiais veiksmais prisidėti prie senųjų Lietuvos miškų ir juose esančios bioįvairovės išsaugojimo, taip pat prie visuomenės švietimo apie tvarumo svarbą. Esame tikri, kad bet kurios veiklos tvarumui turi būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys – nuo to priklausys ir ateinančių kartų gerovė, ir verslo įmonių konkurencingumas“, – sakė Giedrė Blazgienė, „Mano banko“ vadovė.

 Su upe besiribojantis miškas užtikrins mikrobuveinių gausą Išpirktas 6,08 ha sklypas yra prie Veiviržo upės, netoliese Pangirių, Šilininkų kaimų Šilutės rajone. Miškas patenka į Veiviržo ir Šalpės upės slėnių teritoriją ir priklauso saugomai teritorijai – Veiviržo ichtiologiniam draustiniui. 

Sklypo išskirtinumas – 800 metrų besitęsianti Veiviržo upelio pakrantė, su turtingais įvairiarūšiais šlaitų lapuotynais. Nors miškui iki gūdžios sengirės dar reikės pabręsti, jau dabar matomi tokie seno miško elementai kaip stuobriai, virtėliai, šimtmetį švenčiantys ąžuolai, brandžios drebulės, liepos, beržai bei baltalksniai. 

Su vandens telkiniais besiribojantys miškai išsiskiria savitų mikrobuveinių ir biologinės įvairovės gausa. Pavyzdžiui, pakrantėse esanti stambi negyva mediena gauna sąlyginai daugiau drėgmės ir saulės, o tai sudaro palankias sąlygas įsikurti išrankesnėms vabzdžių, kerpių, grybų rūšims.