Praėjusiais metais „Sengirės fondas“ laiku spėjo išpirkti unikalų mišką Moniškyje. Tai liudija mokslininkės mikologės dr. Redos Iršėnaitės šiemet atliktas radinys – pasaulyje itin reta ir sparčiai nykstanti grybų rūšis mėlynlakštė mažasporė.

Tai reikšmingas mokslinis atradimas tiek Lietuvos, tiek globaliu mastu, kadangi Moniškio miškas yra vienintelė grybo radimvietė visoje šalyje, o pasaulyje jų skaičiuojama vos 400. „Sengirės fondo“ išpirktame 19 ha miško sklype Moniškyje, Utenos rajone, aptiktas mokslui itin svarbus radinys – vienintelė Lietuvoje grybo mėlynlakštės mažasporės (Baespora myriadophylla) radimvietė.

Moniškio miške kartu su mėlynlakšte mažaspore aptiktas ir taurinis žvakidėlis (Artomyces pyxidatus), augantis tik ant senų drebulių virtuolių, kerpė plačioji platužė (Lobaria pulmonaria), kuriai gyvuoti svarbu medis šeimininkas, pastovios buveinės sąlygos ir neužterštas oras, bei nemažai kitų kertinių miško buveinių indikatorinių rūšių kerpių, samanų ir grybų. Svarbu tai, kad šio miško sklypo su visa jame esančia gyvybės įvairove galėjo ir nelikti – 19 ha dydžio plotas, kuriame auga 130 metų ąžuolai ir gausu gyvastingos medienos, galėjo būti iškirstas kaip ir šalia jo buvęs senas miškas.

 Mokslinis atradimas – paskata miškų apsaugos stiprinimui

Grybų įvairovė ekosistemoms nepaprastai svarbi, kadangi juose vyksta maisto medžiagų apykaita ir simbiozė su kitais organizmais, pavyzdžiui, mikoriziniais ir endofitiniais grybais, o žmonėms jie teikia maistą ir vandenį.

„Sengirės fondas“, išsaugodamas nuo kirtimo biologiškai vertingus miškų sklypus su visa juose esančia gyvybe, sudaro sąlygas saugiai, netrukdomiems žmonių veiklos klestėti daugybei organizmų rūšių, o jų sengirėse gali gyventi virš 15 000.

„Sengirėse, kur žmogus nesikiša, vieni šalia kitų auga daugybė įvairaus amžiaus ir rūšių medžiai. Tai sudaro galimybę gyventi tūkstančiams rūšių, kurios prisitaikiusios gyvuoti skirtingomis sąlygomis: vienos mėgsta šiltesnius, sausesnius laikotarpius, kitos – vėsesnius, lietingesnius ir t.t. Dėl šios priežasties tik senuosiuose miškuose esanti didžiulė bioįvairovė gali užtikrinti „evoliucinį reaktorių“, kuris net ir esant nesustabdomai klimato kaitai miškams sudarys galimybę keistis, bet išlikti“, – sakė fondo bendraįkūrėjas režisierius Mindaugas Survila.

„Tačiau mokslininkai teigia, kad dėl didžiulės žmogaus veiklos jau yra prasidėjęs šeštasis didysis masinis rūšių išmirimas. Dėl senųjų miškų nykimo pasaulyje ir mėlynlakštė mažasporė (kaip ir daugelis kitų) tapo ypatingai reta, – radinį komentavo M. Survila. – Mes Lietuvoje turime užsilikusių labai vertingų miškų plotelių, kuriuose gali gyventi net tokios retenybės.

Laikas parodys, ar išsaugosime senuosius miškus su tūkstančiais įvairiausių rūšių ir ar dėl žmogaus vykdomų kirtimų negrįžtamai neišnyks dar viena rūšis. Norisi tikėti, kad suspėsime išpirkti dar ne vieną panašios vertės mišką.“

 Mišrūs miškai svarbūs sparčiai nykstančiai rūšiai išsaugoti

Mėlynlakštė mažasporė – saprotrofinis medieną ardantis grybas, augantis ant didelių supuvusių elgių, klevų, alksnių kamienų, rečiau – ant didelių supuvusių drebulių kamienų.

 Rūšis įtraukta į dešimties Europos šalių nacionalines raudonąsias knygas, o per pastaruosius 50 metų buveinių sumažėjo 15–25 proc. dėl nykstančių senųjų miškų.

Kadangi mokslininkai spėja, kad šis mažėjimas tęsis ir ateityje, ši grybų rūšis vertinama kaip nykstanti. Šis retas grybas šalyje aptiktas po daugiau nei 50 metų nuo paskutinio rūšies egzemplioriaus, rasto Kaišiadoryse, dingimo.

„Mėlynlakštė mažasporė neįrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes jos senoji radimvietė nepatvirtinta ir nėra išlikusio egzemplioriaus.

 Taip pat Lietuvoje iki šiol nebuvo įsteigta nei viena nacionaliniu mastu saugoma teritorija, vadinasi, tokiai rūšiai grėstų išnykimas, jei „Sengirės fondas“ jos nebūtų apsaugojęs“, – teigė dr. R.Iršėnaitė.

Anot mokslininkės, grybo atsiradimą Moniškio miške lėmė unikalios sąlygos: daug išlikusių senų drebulių ir jų virtuolių. Drebulės, kurios įprastai laikomos mažaverčiu medžiu ūkine prasme, yra ypatingos biologinės įvairovės atžvilgiu. Jų mediena lengvai prieinama skaidytojams – grybams, vabzdžiams ir gyvūnų rūšims.

„Išsaugotas ąžuolas gyvens ilgai ir, jei nebus nukirstas, pergyvens ne vieną miškininkų kartą. Nors drebulė ar beržas yra trumpaamžiai medžiai, bet subrendę ir išvirtę jie tampa puikiu maistu daugybei organizmų. Retų mažų ar retų įspūdingų. Grybukas, atrastas Moniškyje, nors ir mažytis, bet gražus ir labai svarbus milijonus metų besivystančiai miško ekosistemai, – pasakojo mikologė.

 – Moniškio miške išlikusios senos drebulės yra biologinės įvairovės lobynas.“ Mokslininkė taip pat pabrėžė, kad siekiant išvengti bioįvairovės nykimo, svarbu išsaugoti kuo didesnius senų mišrių miškų plotus, kuriuose gausu negyvos medienos, ir aptiktos įvairios gyvybės rūšys. Pavyzdžiui, Moniškio miške rasta bebravietė ir kanopinių žvėrelių veiklos pėdsakai. Sklype taip pat gyvena į raudonąją knygą įtraukti baltnugaris genys ir pilkoji meleta, o jo teritorija svarbi ir mažiesiems ereliams rėksniams